Agnės Bykovos nuotr.

 

Balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, Europos literatūros vertėjų asociacijų taryba (CEALT), kurios narė yra ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, drauge su Europos rašytojų taryba (EWC) bei Europos leidėjų federacija (FEP) išplatino Europos Komisijai skirtą pareiškimą dėl generatyvinio dirbtinio intelekto. Pareiškime išsakomas nerimas dėl intensyvėjančio DI taikymo knygų leidyboje ir su tuo susijusiomis skaidrumo, autoriaus teisių pažeidimų ir apskritai kūrybinio darbo nuvertinimo grėsmėmis. Literatūros vertėjų bendruomenė ragina ES nares ginti žmonių kuriamas knygas ir neskirti viešo finansavimo leidybai, kuri ne stimuliuoja, o simuliuoja kūrybiškumą. Pareiškimą lietuvių kalba galima rasti svetainėje „llvs.lt“.

Kodėl leidyklos turėtų griebtis DI triukų, kai egzistuoja išsilavinusių ir meistriškų vertėjų žvaigždynas, pripažįstu, man lieka mįslė (žinoma, jei mąstoma ne tik pelno, bet ir profesionalumo, kokybės, išliekamosios vertės kriterijais). Visgi realybė tokia, kad jau teko bendrauti su užsienio leidėju, meninį vertimą iš kalbų, apibūdinamų kaip „sunkiau prieinamos“, patikinčiu mašinai. Kokios problemos? Tereikia, kad galutinį variantą peržiūrėtų vertėjas, nebūtinai mokantis tą kalbą (vadinasi, nesusipažinęs su jos gramatine ir kultūrine specifika, istoriniu kontekstu). Leidėjo taikomas principas – pakankama kokybė (good enought quality). Kyla klausimas: kas tokiu atveju yra vertimo autorius? DI klaidas tyruose gaudantis vertėjas, kuriam kyla visiškai kitokių sunkumų, nei taisant žmogaus atliktą vertimą? Programinę įrangą sukūręs technikas? Ją komerciniais tikslais naudojanti įmonė? 

Išgirdusi šio DI entuziasto knygos temą dar labiau suirzau: Holokaustas. Mintyse greit perbėgo mano pačios rengti Igorio Argamante ar Primo Levi literatūriniai vertimai, rinktas istorinis žodynas, sąskambiai, svarbiausios biografinės ir egzistencinės gairės, stiprus emocinis įsitraukimas, o ir atsakomybė už kone kiekvieną parinktą žodį. Nekalbu apie vertėjo visažinystę (ji neįmanoma), veikiau apie interpretavimo neišvengiamumą ar, perfrazuojant Umberto Eco, pastangą pasakyti beveik tą patį. Meninis vertimas yra interpretacinis procesas bandant atkurti kalbą kalboje su individualiu autoriaus stiliumi, registrais ir intencijomis, kad kuo mažiau išduotum originalą. O mašina šį procesą peršoka: ji perrašinėja, gamina tekstinę medžiagą, nedvejoja ir neužsibūna ties vaizdiniais ar epizodais, nešiurpsta nuo dujų kamerų ir žmonių pelenais tręšiamo Hedwigos Höss rožyno. Mašina siūlo funkcionalius, standartizuotus sprendimus, nes tam ji ir apmokyta, beje, susivagiant mūsų, dvejojančių ir klaidžiojančių, patirtis (priminimas: nuo gegužės pabaigos „Meta“ savo DI modelius ėmėsi „mokyti“ keldama viešai prieinamus vartotojų iš Europos duomenis). 

Į DI ir meninio vertimo temą besigilinanti italų vertėja Silvia Pareschi šioje diskusijoje užčiuopia kitą svarbų dalyką: DI atliekamo tariamai meninio vertimo (vadinkim jį tiesiai šviesiai dirbtiniu vertimu) netvarumą. Pristatant bet kurią technologinę naujovę mums visada žadamas progresas ir darbo sąlygų pagerinimas, bet ar tikrai? Platformoje „Will Robots Take My Job?“, kurioje analizuojamas skirtingų profesijų pažeidžiamumo spektras, įvedus kategoriją „Interpreters and Translators“ vertėjo profesiją randame prie „aukštos automatizavimo rizikos“ ties 70 proc. kartele. DI entuziastai vėlei sušuks: bet juk su OpenAI56 galėsite dirbti mažiau ir uždirbti greičiau! Mielieji, pražiūrite vieną smulkmeną: versti mums patinka! Kitaip būtume bepročiai, nutarę mėnesių mėnesiais kapstytis po tekstą spręsdami jo sintaksinius ir naratyvinius galvosūkius. Būtent to pasigendu diskusijose apie vertimo automatizavimo perspektyvas: kūrybinio darbo, o vertėjų atveju – darbo su kalba ir atmintimi teikiamo malonumo, kaip vieno pagrindinių postūmių. Žinoma, kiekvienas vertėjas santykį su šia profesija nusakytų savaip, be to, nuovargio ir nevilties akimirkų tikrai esama, tačiau dėl vieno CEALT pabrėžiamo punkto, tikiu, sutiktų daugelis: „Kūryba daro mus žmonėmis. [...] Žmonės turėtų turėti teisę kurti – ir gauti teisingą atlygį, jei tai jų darbas, – taip pat turtinti savo protą ir sielą mėgaujantis kūryba.“ 

Apie DI netvarumą būtina kalbėti ir iš aplinkosaugos perspektyvos, teigia S. Pareschi, nes šių kalbinių modelių „apmokymai“ gamtai ir mūsų visų ateičiai kainuoja itin brangiai. Štai GPT-3 (2020 m.) mokymui buvo suvartotos net 1287 elektros megavatvalandės, o į aplinką išmesta tiek anglies dioksido, kiek paprastai išmeta 550 lėktuvų skrydžiai Niujorkas–San Fransiskas. Gyvi vertėjai teršia mažiau! Be to, gali pasiūlyti daug kitų privalumų, pavyzdžiui, palydėti autorių į susitikimą su skaitytojais, pristatyti jo kūrybą radijo laidoje, parengti interviu, neretai net rasti leidėją. Kiek tuo rūpinsis gamtinius išteklius ir mūsų vaizduotės duomenis ryjančios DI programėlės?

Pagaliau norisi klausti būtent autorių, kuriuos verčiame, – kiek jiems svarbus meninis vertimas? Italijoje, laimei, pasigirsta vis daugiau rašytojų (ypač moterų) balsų, reikalaujančių į autorių teisių sutartis įtraukti nuostatą, kad jų knygas į užsienio kalbas verstų tik žmogiškasis intelektas – jokių dirbtinių vertimų. Nes autoryste sutinkama dalytis tik su tuo, kam kūrybiškumas tebėra vertybė.

 

Platformos „Will Robots Take My Job?“ iliustr.