Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

LRT radiotekoje darkart klausau puikią dokumentiką apie pusę šimtmečio besitęsiančią Vitalijaus ir Albino meilės istoriją – už ją laidos autorės Inga Janiulytė-Temporin ir Rūta Dambravaitė šiemet Berlyne apdovanotos PRIX EUROPA premija. Pasakojimas jaudina, kartu ir žeidžia dėl akivaizdžios skriaudos tų vyrų šeimai. Po tokio pokalbio klausimų, kodėl Lietuvai būtinas pagarbus partnerystės įstatymas, regis, nelieka. Vis dėlto po laidos įrašu socialiniuose tinkluose matau prierašą: „Dėl komentaruose pasirodžiusios neapykantos kalbos, grasinimų ir įžeidinėjimų komentarų rašymas po šiuo LRT įrašu yra apribojamas.“ Tokį prierašą randu ir prie pokalbio su Lietuvos žmogaus teisių centro vadove Jūrate Juškaite, apžvelgiančia dabartinę žmogaus teisių situaciją ir civilinės sąjungos perspektyvas po Seimo rinkimų.

Iš kur tokia gili, net agresyviai reiškiama panieka kitų gyvenimams? Kas ir kodėl kursto neapykantos kalbą? Toli ieškoti nereikia – prisiminkime, kaip per rinkiminius debatus apie tos pačios lyties šeimas kalbėjo ir kokias svarbiausias temas kėlė kone kas antra rinkėjų balsų besivaikanti politinė jėga. Iš rinkiminių pažadų mėsmalės man įstrigo vienas ryškus paradoksas, kurį visaip dėlioju galvoje ieškodama logikos, bet, pripažįstu, jos nerandu. Nemenka dalis kandidatų kaip vieną esminių šalies problemų ir artimos ateities iššūkių įvardijo demografiją: Lietuvoje moterys gimdo per mažai. Kaip tauta, o tiksliau – kaip etnosas, rizikuojame išnykti. Nutautėti arba emigruoti (galimi keli scenarijai). Išvada: būtina visokeriopai remti šeimas ir skatinti gimstamumą. Moterys, jei jums nuoširdžiai rūpi tautos likimas, gimdykite! Bet ne visos. Tik heteroseksualios. Tik katalikės. Tik lietuviakalbės, mokančios pinti šiaudinius sodus ir giedoti sutartines.  

Visgi apie tradicinę šeimą svaičiojantys politikai, palyginti su italų radikaliosios dešinės rinkimine mašina, atrodo tik dilentantai. Italijos valdančioji dauguma su (vėlgi paradoksalu) moterimi priešakyje po truputį atsisako tiesmuko, viešo vienalyčių šeimų dergimo ir pereina į kur kas subtilesnį jų persekiojimą. Kadangi partnerystės įstatymas Italijoje yra įsigalėjusi, visuomenės palankiai vertinama tikrovė, o abortų tema žmones nelabai kiršina, Gimstamumo ir šeimos ministerija (Italijoje tikrai tokia egzistuoja!) nukreipė ietis į surogatinę motinystę: vos prieš kelias dienas priimtu įstatymu ši praktika įvardijama kaip „universalus nusikaltimas“. Žmonėms, pasinaudojusiems surogatine motinyste, net ir užsienio šalyse, kur ji įteisinta (JAV, Kanadoje, Ukrainoje, Nyderlanduose ir t. t.), nuo šiolei grės laisvės atėmimas ir piniginė bauda. Visai nesvarbu, kad surogatinę motinystę dažniau renkasi „tradicinės“ poros, turinčios nevaisingumo bėdų. Ši pagalbinė praktika, dešiniųjų niekinamai vadinama „gimdos nuoma“, apšaukiama kaip neva tarnaujanti gėjų lobistų ir genderizmo ideologų interesams. Maža to, gimstamumo ministrė Eugenia Roccella paragino šalies medikus aktyviai įsitraukti į tokį šeimų persekiojimą, o pažeidimo atvejais informuoti policiją ir vaikų apsaugos tarnybas. E. Roccella išsako gilų susirūpinimą demografine šalies padėtimi: populiacija sparčiai sensta, moterys (ak, tos karjeristės ir hedonistės) nebenori prisiimti atsakomybės ir šventos pareigos pratęsti gentį kaip musulmonės daugiavaikės, kurias – dar vienas paradoksas – ministrė su premjere nuolat linksniuoja kaip užguitos ir atsilikusios visuomenės pavyzdį. 

Ar sparčiai senstanti visuomenė (Italija) ir gyventojus prarandanti šalis (Lietuva) tikrai gali sau leisti rinktis, kuri šeima yra tikra, o kurie piliečiai neatitinka normos? Spręsti, kurie gyvenimai vertesni ir nusipelno teisinės, socialinės apsaugos? Ar šių ideologinių batalijų lauke nenukenčia pirmiausia vaikai, jau augantys vienalyčių porų šeimose, regintys ir patiriantys tą neapykantą iš arti? Kokios laukia pasekmės jų psichikos sveikatai, savivertei? Ar jų vaikystė gerbtina mažiau? Iš valstybės institucijų, atsakingų už taikų visuomenės sugyvenimą, išties norėtųsi kitokio tono ir pagarbesnio požiūrio į įvairovės kultūrą. Nes galiausiai visi kieno nors požiūriu esame kitokie.

Surogatinę motinystę kriminalizuojantis įstatymas pasirodė vykstant naujam migruojančių asmenų deportavimo ir kalinimo trečiosiose šalyse eksperimentui, jau pakrikštytam „Italijos modeliu“ ar net „Meloni modeliu“. Italija kasmet mokės milžiniškas sumas Albanijai, kad ši specialiai statytuose centruose laikytų žmones, kurių apgręžti jūroje nepavyksta. Tarp pirmųjų šešiolikos eksperimento aukų – du nepilnamečiai. Paaugliai berniukai. Ar kam rūpi jų kelionės istorija? Kol Europa ir Lietuva entuziastingai aikčioja, kad štai pagaliau rastas stebuklingas būdas migracijos srautų problemai spręsti, kažkieno gyvenimai toliau žalojami ir laikomi beteisiais. Jų gyvybės vertė menkesnė nei mūsų. 

Paradoksalu, kad šiuolaikinę lagerių sistemą kuria tie, kuriems dar negimęs vaisius moters gimdoje yra šventa esatis: antiabortininkai, nukrypimų tiesintojai, kūnų ir sielų kontrolieriai. Jų žodžiuose išvien dera rūpestis prigimtine vaiko teise į tėtį ir mamą, tačiau kartu ir panieka už sienos šąlančiam sirų ar afganų kūdikiui. Bet argi tai prieštara? Greičiausiai – tradicinių vertybių demokratijos kaina.