Vieną vasaros vakarą šventėme vieno kultūros leidinio jubiliejų. Leidinys solidus, su įvairiais praeities pamušalais, jubiliejus – taip pat. Tačiau šventė gavosi kukli, santūri ir, galima sakyti, – neįvyko. Nors rinkosi garbingi žmonės, žinomi nacionalinės televizijos specialiųjų kultūros laidų veidai, kultūrinių feisbuko burbulų lyderiai ir įtakotukai, nors jie skaitė savo ar kitų poeziją, vis viena trūko kažko, kas pakylėtų renginį į transcendentines aukštumas. Buvo akivaizdu, ko – muzikos. 

 

Tado Kazakevičiaus nuotr.

 

Šventei būtų derėjęs koks klasikinės muzikos kvartetas, didesnio orkestro sugrota „Vandens muzika“ ar bent jau Merūnas prie „Bösendorferio“. Deja, niekas neišėjo nei su birbyne, saksofonu, anei su kanklėmis. Jokios „Pakelkim...“ ar jokio vyšniauskiško impro... Neapsižiūrėjo? Neįpirko? 

Bet tuo vakaras ir išsiskyrė iš kitų jubiliejų ar bet kokių sambūrių – simpoziumų, konferencijų, paminėjimų, ką jau kalbėti apie šventes ir sukaktis. Juose muzika skamba tiesiog privalomai. Be įžanginių natų dar prieš visas kalbas – durys tarsi uždarytos, taip ir lieki stovėti šiapus, neįėjęs į Maironio butą (jei kas nepamena, durys ten veriasi skambant „Lietuva brangi“ melodijai).

Kartą teko atsidurti Seimo rūmuose per Kultūros kongreso suvažiavimą. Jo organizatoriai neabejojo muzikos prasme ir galia, o „Lietuvos“ kanklininkės patvirtino šio ansamblio priklausomybę nuo valstybės, t. y. jos „aptarnavimą“. Ne, jos negrojo tradiciškai vienos melodijos – jos grojo keletą kūrinių, bet grojo dar ir kol žmonės rinkosi. Išėjo beveik pusvalandinė foninė keturių kanklininkių introdukcija. Lyg be jų Kongresas būtų ne kongresas, lyg jis automatiškai stokotų kultūros. 

Lygiai tas pats dedasi per minėjimus, premijų įteikimus. Premijos nešildo, jei jos be natų. Pradžioje, per renginio vidurį ir pabaigoje (jau kitiems skirstantis ar sveikinant lau­reatus). Pageidautina – skirtingi muzikantai ir kitokie žanrai, kad būtų lygis. 

Jei organizacija modernesnė, tai gali būti muzika su šiuolaikiniu šokiu, o jei dar su didžėjumi – iškart suprasi, kad atsidūrei kūrybinėse industrijose. Visišku kosmosu padvelkė visai neseniai, kai CERN atstovus, susirinkusius keliauti į visatos gelmes ir nagrinėti jos genezę, palydėjo skrabalai! 

Žodžio negana. Ir tylos negalima. Tikriausiai ne kartą patyrėte: rytas, tik atsidariusi kavinė, palaiminga tyla. Užsisakai kavos ir jau maloniai ragausi... Bet padavėjas, lyg bijotų tavo šliurpimo ar čepsėjimo, tuoj paleidžia radiją, ir kuo garsiau. Nes tada kavinė jau veikia! Išties, tyli kavinė – kaip kapinės, net gali suabejoti, kas stovi už baro. Liftas be muzikos taip pat kelia gerokai sunkiau ir lėčiau. Prekybos centras rizikuoja bankrutuoti be Mamontovo ir Mikutavičiaus. 

„Tyla – gera byla“ tik tautosakoje. Sykį teko žiūrėti Carlo Theodoro Dreyerio filmą „Žanos d’Ark aistra“ – jį rodė taip, kaip buvo sukurtas 1928-aisiais, t. y. be garso. Prieš mus sėdėjusi kompanija iš pradžių prunkštė, imitavo dialogus, šaipėsi. Žinoma, ilgas filmas (1 val. 50 min.) nugalėjo, kompanija dingo po keliolikos minučių. Nes iškęsti tylą, patirti filmo ritmą – ne mūsų amžiaus kultūrai. Mums reikia džiazmeno taperio, o dar geriau – viso orkestro.

Kada tai prasidėjo? Antikos simpoziumuose, kai filosofų pasažus keitė fleitos garsai? Ar tai buvo vėlesni, jau Renesanso laikų, italų intermezzo, prancūzų entracte teatruose? Vienur muzika būdavo „perjungiamos“ smegenys po rimtų kalbų, nuobodaus protokolo (nekalbu apie iškilmes su fanfaromis), kitur muzika užpildė pauzes, skirtas keisti dekoracijas ar baigiančias degti žvakes. Muzika naudota instrumentiškai, bet tam yra priežastis. O kokia priežastis muzikai skambėti lifte ar prieš konferenciją? Nuotaikai sukurti? Bet gal konferencija reikalautų minimalizmo, avangardo, kad smegenys kaip tik „įsijungtų“, o čia tau lyriška melodija nutiesiamas kelias į žiovulį. Juk dažnai rengėjams jokio skirtumo, kas bus grojama, kad tik scenoje būtų figūra su instrumentu. Toks mechaninis pianinas, neklausk, ką gros. Pagaliau ką atsakysi, jei pasiūlys Beethoveną, Sonatą fortepijonui Nr. 14 cis-moll, op. 27?

Tokiais atvejais muzikos ne tik neklausoma. Ji tiesiog nuvertinama kaip meno rūšis,  aptarnaujanti kitas. Ir kodėl tik šis menas to nusipelno? Kodėl nepakvietus į sceną dailininko su molbertu, kad klausydamiesi pranešimų galėtume stebėti, kaip gimsta meno kūrinys? O pantomimos numeris, baroko šokis, žonglierius su lėkštėmis prieš prezidento sveikinimą? Keletas eilėraščių prieš simfoniją, kol renkasi žiūrovai? Dvelkia absurdu tik dėl to, kad tai netradiciška? Bet tradicijos taip pat nukeliauja iki absurdo.