Padavimas pasakoja, kad velnias nešė didžiulį akmenį Anykščių bažnyčios durims užversti, bet pragydo gaidys ir nelabasis tą akmenį pametė. „Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių...“ – vėliau ant jo buvo iškaltas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno testamentas. Nežinia, ar prakeiksmas ištiko dėl to, kad akmuo atsirado iš nebaigto sumanymo, ar pačių lakūnų nelaimingai pasibaigęs skrydis mus persekioja tuo „vos vos“ trūkstamo išsipildymo kompleksu, bet ši drąsi šalis save pasaulyje garsina tik drąsiais pavienių žmonių žygiais. Pabaigti kolektyviniai nuoseklūs darbai – ne mums.

 

Tado Kazakevičiaus nuotr.

 

Prieš kokį dešimtmetį viename muziejuje mačiau stebinantį televizijos įrašą – Nyderlandų premjero kreipimąsi į tautą, raginantį atstatyti šalį po karo. Uždegančią, apgalvotą kalbą, telkiančią žmones darbui. Kone „Paimsme arklą, knygą, lyrą“! Pokario Europą apėmusio bendro entuziazmo sužadinta retorika pernelyg kontrastavo su mano šalies realijomis, o gal jau ir pačių olandų, – antraip kažin ar tokia kalba būtų tapusi muziejiniu eksponatu. Mums Sąjūdis buvo seniai praošęs, mitingai pasibaigę, į Europos Sąjungą įstota, pro NATO duris įėjome – ko dar reikia, kokie kreipimaisi ir kokie bendri darbai? Metiniai prezidentų pranešimai yra labiau kritika realybei, Seimui, o tai reiškia – ir sau. Tai ne įtaigios kalbos, skatinančios kurti, dirbti, siekti kokio nors konkretaus aktualaus sumanymo. O gal tokių kreipimųsi ir buvo, bet jie neišliko nei retorikos vadovėliuose, nei kaip priminimas, kad šis pastatas, iniciatyva, idėja gimė būtent iš tų jo ar jos žodžių.

Šiandien priminimas yra priešingas: nuo Gedimino pilies atsiveria sostinės senamiestis, miškingos kalvos, bet naujus rajonus permuša rąstas aky – labiau nei Maironio apraudota Trakų pilis griūvantys Koncertų ir sporto rūmai. Neveikiantys nuo pat nepriklausomybės pradžios. Prieš keletą metų visų suinteresuotų pusių buvo sutarta juos tvarkyti ir atverti, bet rūmai vis kažkam kliūva, vis naujai atsiradusiems veikėjams užginčijant sutarimus. Neturintys šeimininko anei besirūpinančio jais, nes visi kratosi atsakomybės mitiniam Kažkam. Taip rūmai pamažu pavirto sostinės Puntuku, nemenkos dalies šalies darbų idealiu simboliu. Nes kai vėl kas nors ištraukia kokią seną megaidėją apie, sakykime, metro po Vilniaus senamiesčiu (!) ir po Nerimi (!!!), tie rūmai siūlo prisiminti, kaip buvo:

statomas nacionalinis stadionas;

tiesiami „Rail Baltica“ bėgiai;

tobulinami ir remontuojami šalies geležinkeliai;

statoma Nacionalinė koncertų salė;

tiesiama „Via Baltica“;

taisomi šalies keliai, ypač iš Vilniaus į Uteną.

Jei kai kurie šių objektų šiandien ir yra statomi, tai visai nereiškia, kad jie bus baigti per dešimtmetį ir pamatų griuvėsiai išnyks. Antra – tai kainuos (jau kainuoja) gerokai daugiau, nei buvo planuojama pradžioje. Prie šių darbų galime pridurti ir nefizinius objektus prisimindami, kaip iki šiol: 

reformuojama švietimo sritis;

nuolatos taisomos bei tobulinamos sveikatos ir e-sveikatos sistemos;

peržiūrima kultūros finansavimo ir plėtros sistema. 

Neabejoju, kad kiekvienas savos srities specialistas dar paminėtų smulkesnius nepabaigiamus strigimus savuose baruose. 

Visų šių objektų bendras bruožas – jie yra valstybiniai. T. y. už juos atsako kolektyvinis kūnas, biurokratinė grybiena, todėl pasiklysti tarp padalinių vadovų paprasta, o išsiaiškinti, kas galiausiai padeda varnelę, nepadės nė sukurtoji dokumentų metaduomenų sistema (o taip, šitą sugebame). Atsakomybė, kaip įprastai sakoma, išplaunama, nes visada rasis, kam toliau ją permesti. Iš valstybės kuruotų ir įgyvendintų didžiųjų projektų man įsiminė tik du – suskystintųjų gamtinių dujų terminalas „Independence“ ir įvairiai vertinami Valdovų rūmai. Pasiekę finišą, nes kiekvienas turėjo po aiškų šeimininką – Lietuvos Prezidentą. Aiškius šalies lyderius, ne nominaliai „globojusius projektą“, o variusius jį į priekį. Tad ir objektai buvo prižiūrimi kaip privati valstybės iniciatyva.

Štai ir visa paslaptis. Analogiškus pavyzdžius pateikia privatus pasaulis: MO muziejus, naujas Šeduvos štetlo muziejus, „Teltonika“, „Tesonet“, gyvybės ir kitokių mokslų centrai, naujas idėjas jungiantys su praktika ir ekonomika. Aiškių lyderių asmeninės iniciatyvos, kartais net atsiduriančios per sprindį (tą „vos vos“) nuo Nobelio. 

Dar ryškiau tai matoma kultūros sferoje, kur už viską atsakingi konkretūs žmonės, – „Saulės ir jūros (Marinos)“ kūrėjos (įvertintos „kultūros Nobeliu“), kitų šalių orkestrams vadovaujančios dirigentės, operos solistės garsiausių pasaulio režisierių spektakliuose, į A klasės kino festivalius nuolatos atrenkami kino kūrėjų darbai. 

„Klausk, ne ką tavo šalis gali duoti tau, o ką tu gali nuveikti savo šaliai“, – inauguracinėje prezidento kalboje, vienoje įsimintiniausių XX a., sakė Johnas F. Kennedy. Tėvynė šiandienos lyderiams suteikia viena – konkurenciją. Susidūrimą su valstybės aparatu. „Teltonika“ pakelia triukšmą, nes kažkurio padalinio direktoriaus pavaduotojas neleido privesti elektros, o gal tiesiog įkišo prašymą į giliausią stalčių. Vos nebuvo atšaukta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paroda Japonijoje, nes pamiršta, kad tokia apskritai turi įvykti, todėl nerasta lėšų – iki kol kilo skandalas. Pagal protarpinio badavimo principus sureguliuotam itin pigiam kultūros pasauliui dabar nukerpamos lėšos, nes jas reikia skirti kultūros sezonui Vokietijoje. Kultūros žmonės po protestų Vilniuje galės šokti „kepurines“ prie Berlyno kultūros institucijų – gal šios prisidės savo lėšomis? Nes juk tai – nevyriausybinis sektorius, nuolatinis kaštų ir naudos analizės lyderis: jis iš esmės sudarė didesnę dalį Lietuvos programos Prancūzijoje ir taip puikiai prisistatė už menkas lėšas, kad jas galima sumažinti dar labiau, – vis tiek išgyvens. Juk svarbiau gynyba, prie kurios pajėgų kultūra ir jos auginamas patriotizmas nepriskiriamas. 

Fasadas – štai kas svarbiausia valdantiesiems, kurie irgi tėra fasadiniai, lengvai perdažomi. Fasadas reiškia – „kaip aš atrodau kitų akimis“, tai tebegaliojantis buvusių kolonijų kompleksas. Valdininkai suinteresuoti ne sklandžia valstybės mechanizmo veikla, bet gražiu autoportretu. Svarbu nudažytos tvoros, o ne gyvenimas už jų. Ir gražus kelias palei tas tvoras iš oro uosto.

Tačiau keliai – nepabaigiami, nuolatos remontuojami – yra ta sritis, kuri sieja išorę su vidumi. Prastai sutaisytu keliu ramiai važiuoti neišeis, kratys ir gadins mašiną. Galiausiai išlėks velniop visi amortizatoriai – ir fiziniai, ir socialiniai. Bėgiai išsikraipys, o tada jau reikės taisyti vagonus. Todėl, kol keliai tokie, tebevažiuojame į kaimynines šalis XIX a. greičiu. Užtat viduje veikia internetas. Problemos neišsprendžiamos, tačiau robotas paskambins ir paklaus, kaip mus aptarnavo. Svarbu juk gražiai aptarnauti, po pasibjaurėtinų makaronų paklausti, ar valgis patiko.

Drąsius žygius rengia pavieniai asmenys. Perplaukiantys Atlantą, beveik (vėl „vos vos“) įveikiantys Ramųjį, iškeliantys trispalvę ant aukščiausių pasaulio viršukalnių. Valdininkai mėgsta su tokiais nusifotografuoti, nes tai pagražina jų fasadą. Klikbaitinė signatūra. 

Todėl, užuot nuosekliai dirbus, belieka tikėti Dievu, loterija, dar vieno drąsuolio žygiu. Arba „Eurovizija“ – juk tiek žmonių mus pamatys! Neduokdie laimėtume – tektų rengti. O tada jau iš kultūros biudžeto būtų atimta viskas.