Tado Kazakevičiaus nuotr.

 

 

Šveicarų režisierius Milo Rau, pradėdamas vadovauti Gento teatrui 2018 m., pristatė aktualaus teatro manifestą. Aštuntas jo punktas skelbia: „Scenoje naudojamos įrangos visuma neturi viršyti 20 kubinių metrų, t. y. turi tilpti į autobusiuką ar furgoną, kuriems vairuoti tinka įprastos vairavimo teisės.“

Tai reiškia, kad jau kūrimo procese galvojama apie gastroles ir kaip pasiekti kuo daugiau žiūrovų. 

Prisimenu šią nuostatą žvelgdamas į milžiniškas mūsų teatrų dekoracijas, kurioms neliko jokių šansų išvysti kurio nors miestelio žiūrovus, – o kartais ir pasidžiaugdamas tuo, kad jie to spektaklio nematys. Tarpmiestinis susisiekimas taip pat neleis pamatyti spektaklio jo gimimo vietoje, nebent „pakete“ su viešbučiu ar su kaimynais automobilyje.

Taip plečiama kultūrinė atskirtis. Bet ne tik atstumas svarbu. Dar pridėkime spektaklių kainas, turėdami omeny uždarbius regionuose, ir išvyka į didmiesčio teatrą kainuos bent dvigubai daugiau nei to didmiesčio gyventojams. Ir kai scenos meną studijuojantieji sako, kad į spektaklį neįleido, o bilietai brangūs net su nuolaidomis, suprantu, kad nugalėjo rinkos ekonomika (kuo daugiau surinkti lėšų) ir gaisrinės saugos taisyklės (kur pasidėsi, kai ant laiptų sėdėti draudžiama?). 

Bilietų kainos primena mokesčius: jos išduoda ne tiek renginio kokybę (dažnai net atvirkščiai), kiek šalies nuostatas, kokią visuomenę nori matyti kultūrą reguliuojantys politikai. Tai labiausiai atsispindi valstybinių teatrų bilietų kainodaroje, nes nevyriausybiniams ar komerciniams negalioja tokie įpareigojimai, kokius prie skiriamų lėšų prideda teatro savininkė valstybė. Bet tai – valstybinio rėmimo sąlyga.

Gandus, kad bilietai šiandien šluojami išskirtiniu greičiu, teatrų interneto puslapiai patvirtina: į daugybę spektaklių bilietai išparduoti iki sezono pabaigos. Knygų mugėje didžiausia eilė nusidriekė ne prie kurio nors rašytojo autografo, o prie bilietų į Operos ir baleto teatrą. Vadinasi, yra ne vien suinteresuotumas ar mada, bet ir pajėgos – subrendusi vidurinė klasė, įveikusi tos Maslow piramidės keletą pakopų. Bet vis tiek bilietų kainos verčia susimąstyti, kiek sykių per sezoną mokytojo ir bibliotekininkės šeima galėtų nueiti į spektaklį. Juolab į tą, apie kurį jau kalba „pusė Vilniaus“. 

Klaipėdos muzikinio teatro aukščiausios bilietų kainos siekia 55 (dažniau – 45) eurus, Kauno muzikinio (kas dar liko neišpirkta) – 20–64 eurus, o Operos ir baleto teatro premjeros kainų amplitudė yra 35–110 eurų. Muzikiniai teatrai turi gan aiškią kainų struktūrą pagal salių vietas ir jos smarkiai nesikeičia. Dramos teatrai elgiasi kitaip. 

Kauno dramos teatras ir į būsimą Roberto Wilsono premjerą, ir į savo bestselerį „Kai mes būsim jauni“ siūlo patekti už 20–40 eurų (juos lenkia tik „Lietuviškos Vėlinės“ už 45 eurus). Vilniaus Jaunimo teatras apsistoja ties 18–32 eurų ribomis, Nacionalinis – ties 20–40 eurų. Bet kitaip su garsiais vardais. Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ pasiekiamas tik už 18–32 eurus, tačiau Oskaro Koršunovo „Laukinė antis“ Jaunimo teatre įperkama už 26–72 eurus. Nacionaliniame teatre pamatyti jo devynmetį „Tartiufą“ kainuos 36–45 eurus, o jau 15-tus metus skaičiuojantį „Išvarymą“ – 44–85 eurus. 

Šiauliai turi Rimantą Kmitą, jų topas yra „Šok, Edita, šok“ – 10–40 eurų, nors kitų aukštutinė riba yra 28 eurai. Užtat šio pavasario viršūnė yra atsisveikinimas su opera „Bohema“ Operos ir baleto teatre po 20 gyvavimo metų: 55–240 eurų. Be abejo, tai komercinis renginys, bet šiuo atveju ne pastatas išsinuomojamas, nes „Vilnius City Opera“ spektaklis pristatomas kartu su Nacionaliniu teatru. Belieka laukti Dalią Ibelhauptaitę paskelbiant bohemiečių turą aplink Lietuvą.

Iš pažiūros 20 eurų nėra daug, tai dvejų ar trejų dienos pietų Vilniuje kaina. Ketverių – regione. Aštuonerių – dviem žmonėms. O jei pietauji namuose? Žinoma, bilietas į teatrą nematuojamas pietų ar mėsainių ekvivalentu, tačiau gyvenime kartais skaičiuojama viskas. Ir tų pigesnių vietų teatrai nepasiūlo daug, jos greičiausiai iššluojamos. Tada lieka tai, ką kai kuriems vadinamiesiems vidurinės žemesniosios klasės atstovams sunku paversti sisteminiu lankymu, kultūriniu įpročiu. Kadaise domėjausi po Europos šalis gastroliuojančiais spektakliais, ir tyrimas atskleidė, kad mūsų šalyje jie brangiausi – brangesni už gastroles Londone ar Briuselyje. O kaip su vietiniais darbais?

Londono nacionalinis teatras, nelygu kokia salė, siūlo spektaklius už 25–78 svarus, nors kai kurie siekia ir 120 svarų. Garsiosios Vienos operos bilietų amplitudė – 17–242 eurai, ten vien nusiperkamos vietos liudija prestižą, statusą. Bet yra aibės nuolaidų, sistema leidžia pamatyti spektaklius ir už 20 eurų, net nebūtinai riboto matomumo zonose. Vienos pilies teatre ne premjerinis spektaklis kainuos nuo 4 (!) iki 71 euro, nors dominuoja 20–30 eurų amplitudė. Užtat 69 eurų kėdės kaina mokiniams ir studentams iki 27 metų bus tik 12 eurų! Lietuvos nacionalinis dramos teatras taip pat taiko nuolaidas senjorams ir jaunimui iki 25 metų, bet tik po 20 proc. O kai prisimeni gaunamas algas, paveikslas atrodo dar kitaip. 

Briuselio karališkasis „La Monnaie / De Munt“ kviečia į operą už 170 eurų, bet jei esi jaunesnis nei 30 metų, kėdę gausi už 50 eurų (balkone 40 eurų vieta kainuos 25 eurus). Nuolaidos jauniems žiūrovams kainą muša perpus ir daugiau. Tai lyg ir sufleruoja, kad šalyje jau užtikrinta ori senatvė, todėl dabar rūpinamasi į teatrus pritraukti jaunimo – ateities žiūrovų. 

Skirtinga kainų logika ir skirtingi požiūriai į visuomenę. Taikomi įvairūs nuolaidų, abonementų jaukai, norint prisivilioti publiką aplankyti kuo daugiau spektaklių ir paversti tai kultūriniu įpročiu. Mūsų teatrų kainos išduoda, kad vyrauja komercinis aspektas: brangiai mokėk šiandien, o kas bus ryt – ne taip ir svarbu; bent jau Vilnius – augantis miestas, žiūrovų pakaks. Be to, jaukas kuriamas pasitelkiant ne kainas, o vardus; brangūs spektakliai paradoksaliai tampa ne tik prestižo, bet ir popkultūros reiškiniais, nors kartais pagal turinį tokie net nėra. 

Klausimas, ar tikrai blogai, jei finansiškai mažiau pajėgi dalis žiūrovų jų nepamatys? Nebūtinai, tai priklauso nuo kokybės, o kaina jos nelemia. Tačiau sąlygos patekti į spektaklius dvelkia ne demokratija, bet atskirtimi, kuri nuolat didinama. Pradedant nuo būtinybės turėti internetą, kad spėtum nusipirkti į „tą būtiniausią“, baigiant kainomis. Valstybė liovėsi kreipti  dėmesį į savo pačios valdininkų surašytas globojamų teatrų nuostatas: „pristatyti [...] aukštos meninės vertės [...] kūrinius, ugdyti [...] visuomenės poreikį [...], užtikrinti [...] meno prieinamumą“. Lyg kainų reguliavimas būtų atgyvena superliberalioje rinkoje, – liktų tik paleisti teatrų akcijas biržoje (įdomu, kaip jos būtų kotiruojamos?). 

Žengusi žingsnį išlaikyti valstybinius teatrus, tiksliau, prieš 35 metus perėmusi seną sistemą, valstybė ten ir sustojo. Nevyriausybines įstaigas palikdama jų pačių valiai ir menkam Kultūros tarybos finansavimui, valstybines tarsi pripažino savesnėmis. Nors iš tiesų  – savitikslėmis, rūpindamasi tik pastatais ir atlyginimais, bet ne visuomene, kuri turėtų būti galutinis meno kūrėjų ir pačios valstybės tikslas. Kai šio fundamentalaus įsisąmoninimo trūksta, kultūra suvokiama tik kaip laisvalaikis, t. y. kokio nors šešto būtinumo prekė, kuriai taikomas lengvatinis, bet jau padidintas PVM. Nors bilietai turėtų būti derybų objektas kalibruojant svarstykles tarp įstaigos finansavimo ir kūrinio pasiekiamumo. 

Kol to nėra, teatrai darosi panašūs į brangių prekių parduotuves, kuriose klesti šūkis „Nepirktų – nepardavinėtume“. Toks kultūrinis „Crème de la Crème“ be jokių išpilstytojo  garantijų.