Šeštadienį prieš Kalėdas buvau prekybcentryje. Pusšimtis interesantų rikiavosi prie dovanų pakuotojų. Šalia baltai ir kremiškai aprengtas dešimties asmenų choras trimis ar keturiais balsais giedojo „veni, veni, Emmanuel“. Kvepalų pardavėjos ir pardavėjai vėduodami baltais lapeliais erdvę sodrino parfumais. Prisiminiau gana raštingo feisbukinėtojo mintį, kad jis į bažnyčią eitų, jei ten grotų DJ ir jei kunigai pamokslautų lyg per verslo ar gyvenimo motyvacijos seminarus. Prisiminiau „Saulę ir jūrą“, kur šalia medūzų plaukioja šiukšlės.
Galvoju apie šventes ir, kaip kasmet, apima šioks toks liūdesys. Kažin ką po jų veiks visi kaspinai ir maišeliai? Ir ne dėl to.
Knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“ Hemingway’us rašo apie savo jaunų dienų Paryžių, jo skurdą ir svaigulį, meno viršūnes ir pogrindį, daugybę garsių pavardžių ir tylesnių gyvenimo posūkių. Tai labai asmeniškas ir azartiškas liudijimas apie vietą ar būseną – Paryžių, kuriame nutinka viskas, kuriame iki kritinio tankio susitelkia ir tarpsta esmė kažko, ką galima vadinti kūryba. Knygoje „Nereikšmingumo šventė“ Kundera pasakoja apie vargšą generolą Kalininą, turėjusį problemų dėl šlapimo nelaikymo, ir galbūt vien tik dėl to pats Stalinas laikė jį daugiavalandiniuose posėdžiuose laukdamas „avarijos“. Pasakoja ir apie seną žmogų, tarsi netyčia nusprendusį apsimesti, kad serga vėžiu.
Kadaise norėjau nugvelbti šiuos du pavadinimus ir apie Vilnių parašyti esė „Vilnius – šventė, kuri visada su tavimi. Nereikšmingumo šventė.“ Vis dėlto Vilniaus šventei reikės rasti kitą kailį. O ir drąsos apie jį rašyti.
Praėjusiais metais Kamilė Gudmonaitė pastatė spektaklį „Šventė“. Eidamas į „Šventę“ nuoširdžiai laukiau progos K. Gudmonaitei viską atleisti ir ja susižavėti. Deja, nepavyko. Nors spektaklis jautrus, muzikalus, skoningas, gražiai aprengtas, ritmiškas ir aktualus.
Spektaklis iš esmės dokumentinis – surinktos įvairias negalias turinčių žmonių istorijos, kurias pasakoja ir vaidina patys jų autoriai. Istorijų tikrumas ir buvimas šalia jas patyrusių žmonių tiesiog sukrečia. Visa tai papildo Simono Šipavičiaus garso takelis bei Manto Stabačinsko choreografija. Aktoriams pavyksta išlaikyti pasakojimo gyvybę ir nesuliteratūriškėti, neperskaityti savo teksto, o nuklysti šia kryptimi labai lengva.
Nagrinėjamas negalią patiriančio žmogaus bei visuomenės susidūrimas. Išgyvenimų amplitudė svyruoja nuo apmaudo, kad gimei, iki pilvą sukančio juoko. Labai aštriai ir skaudžiai paliesta „normalumo“ tema, pasmerkimas tų, kurie neatitinka besišypsančio instagramiško pasaulio kanono. Atsiranda keistas sąryšis su MO muziejuje veikiančios parodos „Permainų šventė“ kūriniais. Omenyje turiu Aušros Volungės fotoinstaliaciją „Nuotakos“, kurioje vaizduojami nuogi jauni vyrai, jų kūnai pridengti perregimo tiulio audiniu, menančiu vestuvines sukneles. Nemažą šio kūrinio dalį sudaro istorijos ir žmonės, kurie dėl savo kitoniškumo buvo metami iš namų, atleidžiami iš darbų ir išsižadami savo gimdytojų. Tai tampa ir K. G. šventės dalimi. Jautrius prisipažinimus seka šiltos ir šmaikščios istorijos, lydinčios negalią kasdienybėje: kas nutinka, kai esi aklas ir tave įtempia ne į tą troleibusą arba kodėl į naktinį klubą feiskontrolas neįleidžia balsų, kuriuos girdi savo galvoje. Juokiesi, bet apima keista nejauka: ar galime juoktis iš neįgaliųjų, iš pačios negalios? Jei jie juokiasi, tai ir mes galime?
OKT puslapyje, spektaklio aprašyme, K. Gudmonaitė svarsto: „...kai kurie klausos, regėjimo negalias turintys asmenys yra išvystę puikius taktilinius bei klausos gebėjimus, tačiau dažniausiai jų pasaulėjauta yra izoliuojama, matant ne jos privalumus, o tik tai, kas neigiama. Todėl jie priversti suvokti pasaulį taip pat, kaip neturintys negalios, nors galėtų matyti pasaulį kitokį, kitaip, turiningiau.“ Tačiau spektaklyje, rodos, ir nepavyksta pažvelgti giliau. Į tai, kas slypi už negalios. K. Gudmonaitė nevengia moralizuoti, pagrūmoti pirštu. Spektaklį atrakina epizodas, kuriame svarstoma, kad matydami astronautą žmonės nepastebi, kas slypi jo viduje. Mato tik kostiumą. Suprask, kad su neįgaliaisiais elgiamės panašiai – matome tik negalią. Šią sceną skoningai iliustruoja mergina, prie kurios vis kabinami balionai, kol nebesimato žmogaus, lieka vos kyšančios kojos. Vis dėlto spektaklis neperlipa šios sienos ir nepažvelgia už negalios ribų. Spektaklį ištinka problema, kurią jis pats ir nagrinėja. Klausia, ką reiškia būti neįgaliam, nemylimam, atstumtam, kas atsitinka, kaip būna. O norėtųsi, kad klaustų, ką tu myli, apie ką svajoji, ką matai, ko kiti negali matyti, kas esi, nepaisydamas šito kūno, kas esi, nepaisydamas to, kad esi astronautas?
„Šventės“ pabaigoje žyra konfeti, užgroja muzika ir prasideda šokiai, žmonės kyla nuo kėdžių ir jungiasi į šėlą, tačiau vis tiek sunku negalvoti, kad visa tai šiek tiek per gražu, kad kostiumai per dailūs ir reklamiški, kad įvairovės šventė (priimame negalią – švenčiame skirtumus) iš dalies yra tik fasadas, didaktiškas viršelis, reikalingas, kad neišeitum iš salės tik apdraskyta siela. Viršelis pridengia kažkokį neartikuliuotą liūdesį ir vienatvę, užstoja kelią toliau diskutuoti.
Viena iš MO parodoje „Permainų šventė“ siūlomų mąstymo krypčių – analizė, kaip šventė legitimuoja, įtvirtina, įkūnija tam tikrus pokyčius. Kaip vaikinas ir panelė virsta jaunikiu ir nuotaka, paskui virsta vyru ir žmona; kaip moksleivis virsta studentu; kaip Sovietų Sąjungos respublika virsta nepriklausoma valstybe. Šia prasme K. Gudmonaitės šventė irgi steigia pokytį, kuris yra gražus ir geras. Nuoseklu, manifestiška ir džiugu, kad spektaklis nepriskirtas atskirai, antrinei kategorijai, o rodytas (nors ir mažoje) didžiojoje scenoje ir įrašytas į OKT repertuarą.
Už drąsą, atvirumą, kokybišką vaidybą bravo aktoriams: Loretai Taluntytei, Kristinai Šaparauskaitei, Olegui Dlugovskiui, Boženai Burokienei, Justinai Platakytei, Juozui Čepuliui, Mantui Stabačinskui.
Girdėjau pažįstamus urbanistus kalbant, jog Vilniuje neįgaliųjų nematome labiausiai dėl to, kad miestas visiškai jiems nepritaikytas, jų neįsileidžia. Vis dėlto spektakliui neužtenka tik aktualumo. Pagalius į ratus kiša moralisto pozicija, kuri K. Gudmonaitę lydi iš kūrinio į kūrinį kaip kvepalų aromatas.
Kartais sunku rasti vilties. Pasaulis veikia kaip parodija kažko, ko jau nebeprisimenu. Choras prie to dovanų pakavimo cechelio, reklamos, per kurias nesimato pusės miesto, vaizdai, kuriais be saiko dalinamės perpildydami virtualiąją erdvę, dovanos, virstančios šiukšlėmis, kai geriausia dovana galėtų būti kažkas, kas perrėžtų visą šią dulsvą melancholiją ir vienatvę. Galvoju, ar teatras gali mus keisti? Ir ar turėtų? Ar apskritai kažkas mus gali keisti? Ar padoru užduoti tokį klausimą?
Kai rožę vadini kitu vardu, ar ji kvepia mažiau? Kai kažkokį reiškinį pavadini švente, ar jis tampa šventiškas? Atrodo, švenčiame viską, norėtųsi šį žodį perkrauti, nuvalyti nuo jo daugybę keistų konotacijų ir imperatyvų. Norisi kryptingumo. Gražu, kai bažnyčia (nepaisant visko ir jūs žinote būtent ko) gali sau leisti nesikeisti arba kisti labai lėtai. Joje visuomet jautiesi kaip bažnyčioje, nes bažnyčios prasmė ir yra būti bažnyčia, kaip kadaise sakė Livijus.