Vengrų režisieriaus Csabos Polgáro spektaklio „Peras Giuntas“ premjera sutapo su 102 Kauno nacionalinio dramos teatro sezono atidarymu. Į premjerą išlėkiau degdama nekantrumu išvysti Perą Giuntą jau ne norvegiško miško trobelėje, o „aplinkoje, įkvėptoje sovietinio bloko devintojo dešimtmečio pabaigos“ – šis aspektas prieš spektaklį daugiausia intrigavo, o po jo kėlė abejonę, ar pažadas tikrai buvo išpildytas.

Kodėl būtent ano dešimtmečio pabaiga? Kelio filmo stilistikos spektaklyje nors ir buvo gausu alkoholio, degradavusio kaimo vakaronę primenančių elementų, vieta ir laikas neįgavo naujų prasmių, tiesa, to ir nereikėjo. Juk Giuntas – universalus herojus. Suabejojau ir tuo, ar spektaklis tikrai pateikia naują Henriko Ibseno pjesės interpretaciją – norvegų dramaturgo pjesė juk ir rašyta ne apie miško trobelę ir to laiko gyvenimo būdą, kūrinio vertė išryškėja ne gausiuose norvegų folkloro ir pasakų motyvuose. Drama apie konkretų žmogų ir jo troškimą būti pačiu savimi patenkintam. Tai aktualu šiandien, kai populiarioji psichologija tiesiog trykšta raginimais mylėti save, priimti save su visais trūkumais ir tiesiog džiaugtis diena. Iš esmės spektaklyje pjesės laikytasi gana nuosekliai – kupiūruotą pjesę parengę dramaturgai Árminas Szabó-Székely, Daiva Čepauskaitė atidžiai skaitė originalą ir suprato, kiek poetiškai XXI a. žiūrovui Giuntas gali pasakoti apie malonumų krašto – Giuntianos – paieškas.

Pirmasis veiksmas primena ne romantinę jaunuolio fantaziją, o nesibaigiantį agresyvių diedų balių su patyčiomis ir besitaškančia degtine. Ir pats jaunasis Giuntas, kurio vaidmenį atlieka Dovydas Pabarčius, yra agresyvus, tuščias, jo emocijos ir siekiai kinta pernelyg greitai. Aiškiai leidžiama suprasti, kad neblėstantis Giunto polinkis į fantazijas, atsiskleidžiantis jau pirmojoje scenoje, yra susijęs su tėvo autoriteto stygiumi ir motinos sektomis istorijomis. Girtuoklį tėvą praradęs berniukas neturėjo sektino pavyzdžio, todėl negalėdamas pasiekti savasties sklaidos trokšta bent išoriniame pasaulyje pripažįstamos galios. Jausdamas savo ir sėslios, tradicines pažiūras reprezentuojančios motinos skirtumą Giuntas atsiriboja nuo jį supančio pasaulio ir pasineria į fantazijas. Pykdama ant sūnaus Osė išsiduoda nežinanti, kaip auklėti jau suaugusį vaiką, ji negaili antausių, bando tiesiog atsiriboti įnikdama į televizorių.

Visą gyvenimą Giuntas šalinasi nemalonių jausmų nuo jų bėgdamas. Kelionė amerikietišku automobiliu simbolizuoja pasąmonę, iš kurios kylantys impulsai vedami ne į psichologinį apdorojimą, o yra ignoruojami atsiduodant archetipų veikimui ir slepiantis nuo savojo „aš“. Vienintelė užuovėja – ryšys su moterimis. Todėl ir spektaklyje gąsdinantis balsas atsitraukia pripažindamas: „Jis man per stiprus. Jį moterys gina.“ Iš tiesų dramoje Giuntas bent kiek reikšmingus santykius užmezga tik su moterimis. Svarbiausios jų – animus ypatybių veikiama Osė bei animą atstojanti Solveiga – siejamos su Giunto pasąmonės budimu, savasties saugojimu. Vos tik Solveiga įžengia į Giunto būstą, galimos laimės viltį išsklaido pasirodžiusi moteris ir sūnus iš trolių pasaulio. Baimindamasis ir gėdydamasis jų kaip praeities šešėlio Peras įsiunta ir apšaukia moterį trolių kekše. Moteris išeina, tačiau sujaukia Giunto mintis. Taip demoniškos aistros, tamsūs jausmai ilgam išgena jį į pasaulį. Galima sakyti, pasirodžiusi moteris sužadina pasąmonės pažinimo troškimą, skatina ieškoti savęs. Taigi Giuntas palieka jam atsidavusią Solveigą laukti, pats apie ją ilgainiui net visai pamiršta.

Antroji spektaklio dalis ryškiau filosofinė, joje perteikiami gilesni personažų dvasiniai išgyvenimai. Leidžiama suprasti, kad nuo pat pradžių Giunto tikėjimas pažįstant save, nuolat tenkinami egoistiniai įnoriai kuria iliuzinį gyvenimą. Neieškodamas dermės tarp archetipinių pradų herojus nepasiekia savasties. Šito neįsisąmonindamas Giuntas apgauna save ir tiki, kad „Giunto „pats“ – tai legionai giesmių, troškimų ir svajonių“. Neapkraudamas savo pečių net ir subrendęs Giuntas toliau bastosi po pasaulį, pasirinkdamas vien asmeninę gerovę. Tačiau žmogus, gyvendamas visuomenėje, neišvengiamai tampa jos dalimi, o statydamas save aukščiau kitų Giuntas netampa nė vienos bendruomenės nariu – tik klajoja niekur nerasdamas laimės, nes niekur neužmezga tvirto žmogiško ryšio. Jis didžiuojasi savo gyvenimo būdu. Ilgai nesuvokia, kad taip nutolsta nuo žmogaus esmės, kurią jam pristato Dovrės senis. Sukuriamas įtikinamas pagyrūniško, pasitikinčio savimi egoisto paveikslas.

 

„Peras Giuntas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

 

Garsi Ibseno frazė, ištarta herojui, kad šis pasaugotų save, kad nemirtų nepasibaigus spektakliui, girdima ir Kauno scenoje. Antrojoje dalyje Dainiaus Svobono įkūnijamas suaugęs Giuntas nutrūktgalvišku gyvenimu kelia šiurpą jaunajam Giuntui (laikančiam filmavimo kamerą). Besiblaškantis ir nepasimokantis iš savo klaidų herojus niekaip neįgyja išminties. Jo egoistinis uždarumas ryškus ir tada, kai plaukdamas laivu į gimtąją Norvegiją pajunta pavydą pas šeimas grįžtantiems jūreiviams. Mintis apie kitų patiriamą laimę ir šeiminę pilnatvę jį erzina. Todėl Giuntas, užklupus audroms, savo gyvybę vertindamas labiau, nuskandina Koką. Ilgai trukusios klajonės, blaškymasis tarp išorinių kliūčių ir vidinių žabangų pranyksta tik paskutinėje scenoje, kai Giuntas grįžta pas Solveigą – taip jam suteikiama galimybė įveikti psichologinę įtampą ir tarsi iš naujo gimti mylimosios-motinos glėbyje.

Spektaklyje ypatingą reikšmę įgyja XX a. paskutiniųjų dešimtmečių roko muzika, pavyzdžiui, gyvai aktorių atliekama Iggy Popo daina „The Passenger“. Kūrinys, kurį atlikėjas parašė keliaudamas su Davidu Bowie po Šiaurės Ameriką ir Europą, atskleidžia egocentrišką Giunto asmenybę – žvelgdamas į pasaulį pro automobilio stiklą, jis mano, kad viskas yra gerai, viskas sukasi apie jį. Epizodiškai vis nuskamba ir daina „My Body Is a Cage“ – taip primenama, kad Giuntui priešiškas ne pasaulis, o  jo paties negebėjimas suprasti savęs. Svarbiausi spektaklio rekvizitai – filmavimo kamera, televizorius, automobilis, imtynių kaukė – nuolat įgyja naujų reikšmių.  Kamera – ne tik Giunto žaislas, bet ir spektaklio būsenas transliuojantis įrankis – dažnai stambiu ar vidutiniškai stambiu planu filmuojant personažus nugremžiamos kaukės, po kuriomis vien baimė.

Spektaklis išoriškai modernus: ryškūs kostiumai, daug alkoholio ir sekso. Šie popso elementai parinkti sąmoningai, siekiant sudominti neskaičiusį originalo žiūrovą ir suerzinti skaičiusįjį. Vis dėlto spektaklis išsaugo H. Ibseno įdėtas gilias prasmes, todėl žiūrint jį kažkas viduj sopa suvokus, kad niekur toliau nuo idėjos apie Giuntianą ir nepažengėme. Aplinkui regime vien bėgančius nuo savo artimųjų... Kol tie Sagų liejiko pričiupti bėgantys neįsisąmonina, kad gyvenime daugiausia traukiasi nuo savęs pačių.