Kartais, ypač teatre, nutinka taip, kad, artėjant premjerai, kūrinys atrodo nepavykęs, bet vis tiek tenka jį išleisti. Atšaukti spektaklį – itin skausminga procedūra. Tad „Literatūra ir menas“ teiraujasi teatro kūrėjų, ar jiems yra taip nutikę. Jei taip, ką jie tuomet daro ir kaip dėl to jaučiasi? Galų gale, kas parodo, kad kūrinys – nevykęs?

Laura Kutkaitė

Specifinį darbą imu kurti dar bent metus iki pradėdama repeticijas, viską aplink košdama per to kūrinio galimybės filtrą. Kai pamatau kokį objektą ar subjektą gatvėje, kai ką nors perskaitau ar imu galvoti apie vieną arba kitą temą, o gal net sakinį, komentarą, ir galvoje staiga „iššoka“ tam tikras paveikslas. Tai yra mano „Aha!“ akimirka. Vien nuo tos žiežirbinės minties galiu laikyti būsimą spektaklį pavykusiu. Be šios akimirkos nesiimčiau kurti. Jei esu nuoširdi sau, nuoširdžiai įkvėpta gyvenimo ir galimybės nebūtį paversti į būtį, žinau, kad kūrinys bus puikus, net su visomis proceso turbulencijomis.

Kaip kūrinys gali būti nevykęs? Ką tai reiškia? Kas tai sprendžia? Kam nors kūrinys atrodys pavykęs dėl to, kad bus finansiškai sėkmingas, atsiperkantis ir nešantis pinigus institucijai, nuomonės formuotojai dalinsis kvietimais jį pamatyti. Kas nors dėl tos pačios priežasties kūrinį laikys nevykusiu. Man pačiai vienintelis nepavykęs kūrinys yra nenuoširdus kūrinys. Tokius teatre galima atpažinti. Per kūrinio energiją. Ji ten arba yra, arba jos nėra.

Andrius Pulka

Kūryba, kaip ir bet kuri kita žmogaus veikla, nėra apsaugota nuo klaidų. Iš esmės jos sėkmę ar nesėkmę suformuoja laiko ir auditorijos nuomonė, kritika ar asmeninės vertybės. Mano subjektyvia nuomone, spektaklis iki savo pasirodymo yra atviras kaip eskizas, kurį galima keisti ir taisyti. Todėl jis nėra kokia nors baigtinė forma ar nekintama tiesa – labiau klausimas auditorijai. Todėl atsakyti, ar jis geras, ar blogas, – labai sunku. Kol nesusiduriama su trečiąja siena, t. y. publika, atsakyti praktiškai neįmanoma. Aš pats, kaip režisierius, mėgstu taisyti jau pastatytus spektaklius, juos keisti, gerinti ar bloginti. Kokio nors apibrėžto kriterijaus neturiu, gal atvirkščiai – leidžiu sau nežinoti iki galo. Ir todėl iki galo niekada nesu patenkintas savo spektakliais. Visada randu prie ko prisikabinti ir ką nors vis dar pataisyti.

Pasisekimas ar nesėkmė ateina praėjus laikui. Sakykim, turėjau tokį monospektaklį „Dieviška pliauska“, kuris prasidėjo kaip vienkartinis eksperimentas be jokios perspektyvos. Projektas mažai erdvei. Tačiau bėgant laikui jis apvažiavo įvairius festivalius Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Kiekvieną kartą patenkindamas mane arba nepatenkindamas kaip kūrėjo ir atlikėjo. Nevykę projektai mažiau gyvybingi, net jei juos ir mėgsta žiūrovai: gal čia labiau asmeninis poreikis neužknisti savęs paties, nesikartoti, nekelti nuobodulio. Nepasisekęs spektaklis tas, kuriam pasibaigus reikia aiškinti, kas jame vyksta, kodėl yra taip, o ne kitaip. Spektaklis turi kalbėti pats. O laiko pataisyti jau išleistą kūrinį visada yra.

Kartais būna taip, kad tiki projektu, jis yra geras, sulaukia sėkmės, bet įvertinimo nėra. Man taip nutiko, kai laimėjome pirmą vietą Amerikos konkurse „Dance You PHD“ 2022 m. vasarį. Paskelbimo dieną prasidėjo Ukrainos karas. Mūsų laimėjimas prapuolė bendrame įvykių sraute ir liko neįvertintas dėl objektyvių priežasčių.

Samanta Pinaitytė

Viskas prasideda nuo tikėjimo pačia idėja. Spektaklis gali įvykti tada, kai visi su juo susiję žmonės tiki tuo, ką daro, ir žino, dėl ko tai daro. Nesakau, kad tam tikrų sprendimų ginčijimas ar klausimų kėlimas yra blogai. Procese jų nuolat turi būti, bet kartais pradedame kelti klausimus ne bandydami ieškoti atsakymo, o siekdami pastiprinti savo netikėjimą. Kai tokių žmonių atsiranda daug, gali kilti pavojus, kad kūrinys nepasiseks. Dėl to labai svarbus tampa režisierius, turintis tikslą surinkti ir „užkurti“ tokią komandą, kuri būtų pasiryžusi tikėti idėja ar tema taip, kaip tiki jis pats.

Kai scenoje kas nors nepavyksta ar vyksta ne taip, kaip tikėtasi ar planuota, tada apima baimė ir nerimas. Tokios emocijos dažniausiai kyla iš nežinomybės. Tokiu atveju mums, aktoriams, reikia mokėti savyje sužadinti smalsumą, kuris vestų tolyn. Jei smalsiai žiūrėsime į kiekvieną procesą, sieksime augti kartu su juo, kiekvienas kūrybinis darbas bus vienaip ar kitaip pavykęs. O ar spektaklis veikia, ar ne, turbūt geriausiai atsakytų žiūrovai.

Birutė Kapustinskaitė

Rašymas teatrui ir kinui yra taikomoji rašymo forma, kai tekstas gimsta kelis kartus: pirmą kartą kaip kūrinys ant lapo, o paskui, aktorių lūpose, – scenoje ar kine. Dažnai nustembu, kad tai, kas veikė skaitant, nebūtinai veikia scenoje. Tam yra daugybė priežasčių. Kartais išgirsti, kad tai, ką parašei, yra pernelyg literatūriška, todėl galvoje skamba geriau nei scenoje, kartais nerandamas tinkamas pastatymo raktas. Kartais mintis pasiklysta kitų interpretacijose, tada jau tik sėkmės klausimas, ar tai nuves prie dar tikslesnio, nors tau ir netikėto, scenos perteikimo, ar scena vis dėlto pasiklys kažkur tarp kitų neatsakytų klausimų.

Dažnai jau rašymo etape pajuntu, ar kūrinys „įvyksta“, ar ne. Ir jeigu atsiranda vidinis jausmas, kad jis įvyko, tada būna gerokai lengviau paleisti kūrinį gyventi savo gyvenimą ir atsisieti nuo bet kokių vertinimų – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Vis tik kartais jauti, kad parašei gana formaliai: nors kūrinys tvarkingas ir atitinka visas taisykles, giliai viduje jo nepajunti. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jo nepajus kiti.

Nes mes susiduriame ir su trečiuoju kūrėju – žiūrovu, kuris ateina su savo pasauliu, savo jautriais taškais ir savo patirtimis. Nuo jo irgi priklauso, kiek jis įsileis kūrinį į vidų, kiek su juo susitapatins, kiek pauzių užpildys savo vidinėmis istorijomis. Todėl tai, ką parašei ant lapo, dar turi nukeliauti ilgą kelią iki to, kas įvyks atėjusio žiūrovo viduje.

Nors patirtis rodo – tai, kas tave patį labiausiai jaudino jau rašymo metu, bus išgirsta ir salėje.

Greta Štiormer

„Ne širdis operuojam“, – kartą man pasakė artimas žmogus, menininkė, ilgai dirbanti teatre, turėjusi daugybę patirčių scenoje ir už jos ribų. Jos žodžiai tarsi nuėmė akmenį nuo širdies, o gal tiesiog suteikė naują žvilgsnį į scenoje vykstančius procesus.

Man atrodo, kad nepavykusių kūrinių nėra. Reikėtų kelti klausimą, kaip apskritai kūrinį traktuojame. Jei kaip baigtinį produktą, produkciją, tada, žinoma, galime šnekėti ir apie produkto broką, – atsisėdai, pasižiūrėjai kūrinį, ir jis arba surezonavo, arba nelabai. Bet, pavyzdžiui, kaip traktuoti kūrinį, kuris sėkmingai rodomas užsienio salėse, buvo įvertintas kritikų, bet turėjo kenksmingais santykiais paremtą, traumuojantį kūrybinį procesą? Ar jis pavykęs? Mano manymu, santykis su spektakliu yra jautrus, niekada nesibaigiantis procesas. Ypač kalbant apie performatyvųjį meną, kai kūrinio diskursas grįstas žmonių santykiais.

Mane labiau domina, kaip mes su tuo nepavykimu elgiamės. Ar visada suteikiame progą kūriniui (ir sau) pavykti?

 

Dainiaus Putino nuotrauka

 

Mantas Jančiauskas

Niekada nežinau, ar kūrinys pavyks, ar ne. Atrodo, kad kuo daugiau kuri, tuo labiau turi jausti, žinoti sėkmingo kūrinio receptą. Kažkodėl kiekvieną kartą viskas išeina tarsi iš naujo... Atrodo, kad jokio „pritaikyto“ žinojimo čia nėra ir negali būti. Įrankiai kartais trukdo ir su jų pagalba pradedi kartotis arba kurti klišėmis. Todėl visuomet išlieka abejonės krislelis.

Kūriniui gimstant dažnai būna labai sunku ką nors pasakyti. Jautiesi pervargęs ir nesupranti, ar jis geras, ar blogas. Per paskutines kelias savaites iki premjeros įvyksta esminiai pakitimai. O tada premjera. Diena, kai kūrinys susitinka su kitais žvilgsniais, ne tik tavo. Po premjeros staiga kažkas tau patapšnoja per petį ir ištaria: „Oho!“ Arba atvirkščiai, liūdnai nudelbę akis žmonės nepasako išvis nieko, suprask, kad buvo labai blogai. Žinoma, ką kiti galvoja, nėra taip svarbu.

Meluoju, tai yra svarbu. Svarbu dėl to, kad atkeliavęs žiūrovas tarsi įgalina kūrinį. Be jo žvilgsnio kūrinys neturi jokios vertės. Todėl pats susitikimas, pats įvykis, kai kitos akys pamato kūrinį, yra labai svarbus. Pamenu, kai kūrėme „Glaistą“, buvome tokie persidirbę, kad abejojome viskuo. Tačiau pasirodę žiūrovai mums įpūtė tiek energijos ir tikėjimo šiuo kūriniu, kad staiga supratome – tai yra „Tai“.

Premjera nėra spektaklio pabaiga. Kartu su kūrybine komanda leidžiu sau jį koreguoti ir po premjeros. Taip vyko su „Vaidina Marius Repšys“, „Glaistas“, „Portalas“, „Vedami“. Tiesą sakant, beveik kiekvienas kūrinys kažkiek kinta po premjeros. Premjera nėra galutinis taškas tolesnėje kūrinio evoliucijoje.

 

Parengė Vytautė Smulkytė