Tęsiame latvių teatro apžvalgą (žr. lapkričio 30 d. ir gruodžio 7 d. numerius)

Beveik šimtametei Janio Rainio pjesei „Pūsk, vėjeli!“, 47-ajai jos interpretacijai Latvijoje, Liepojos teatre, kūrėjai suteikė tokį pavidalą, kad nuskambėjo per visą kraštą kaip nacionalinis pasididžiavimas, nacionalinė vertybė –­ moderni ir visiškai rainiška.
Pavydu ir tokio miuziklo, ir apskritai tenykščio aukštesnio muzikinių spektaklių lygio.
Maloniai trikdanti ir kone komfortiška nuostaba – atsidurti pažįstamoje, savoje –­ baltiškoje – erdvėje, gana saugioje, bet tarsi iš niekur, tikriausiai iš mito gelmių gaiviai pučiantis vėjelis supurto audros galybe. Ne tiek tragiška meilės istorija, kiek finale nujaučiamas daugybės paskirų žmonelių tapimas Tauta. Neaprėpiamoje kosmoso scenoje. Liepojiečiai prisikasė iki tokio J. Rainio pjesės kodo, kurio neužčiuopė ar neįminė ankstesni interpretuotojai.
Libretą sudėstė Evita Mamaja, papildomus poetinius tekstus parašė Janis Elsbergas. Karlio Lacio muzika – tai stichija. Latviška ir – iš viso pasaulio: ispaniška, balkaniška, dar kitokia, taip pat laciška ir nuostabi, įkvepianti aktorius dainuoti gerai ir įtikinamai kurti personažus. Martinio Vilkarsio scenografija: etnografinė maltuvė-gyvenimo ratas-kosmoso girnos. Ilzės Vytuolinios kostiumai – su archeologiniais prieskoniais ir didinga juvelyrine puošyba. Daugiabalsis Ingos Krasovskos sukurtas judesys pasigėrėtinai atliekamas aktorių ansamblio, suburto rygiečio režisieriaus Dž. Dž. Džilindžero.
Be kita ko, režisierius džiaugėsi liepojiečių drausme, o teatre vyraujančią etišką atmosferą saviškiams, sužvaigždėjusiems „dailiokams“, nurodė kaip sektiną pavyzdį, vedantį į kūrybines pergales.
Ne vienas „Pūsk, vėjeli!“ vertintojas pripažino, kad visuma jaudina ir neleidžia kabinėtis prie nedidelių trūkumų.

Tačiau galime ne tik pavydėti, bet ir didžiuotis. Spektaklio grožis bei stiprybė – ir talentingieji Veltos ir Vytauto Anužių „vaikai“, Klaipėdos universiteto absolventai, latvių kursas, atjauninęs Liepojos teatrą. Visi šešiolika dirba ten. Jie atlieka kai kuriuos pagrindinius vaidmenis: Zanė (Agnesė Jekabsonė), Baiba (Everita Pjata), Gatinis (Kasparas Karklinis). Jų yra dinamiškoji masė – magiška jėga. Šiek tiek mažesnis, bet ryškus Andos vaidmuo (Madara Melnė arba Signė Ruicena). Šalia – patyrę aktoriai: Inesė Kučinska (Motina), Edgaras Pujatas (Uldis), Anda Albužė (Orta), Sigita Jevglevska (Ciepa), Egonas Dombrovskis (Didzis). Viskas, ko reikia harmoningam spektakliui.

*
„Latviai! – pasakė Alvis Hermanis nelabai seniai, atsiimdamas dar vieną prizą už geriausius 2011–2012 metų sezono spektaklius „Oblomovas“ ir „Oneginas. Komentarai“. – Mažiau žiūrėkite televizorių. Daugiau skaitykite. Mūsų laikų oblomovus galima atpažinti būtent iš to –­ vakarais jie susėda ant sofučių priešais televizorius.“
„Rusijoje, – sakė jis, – kuri buvo didžioji teatrinė valstybė, profesionalųjį teatrą išnaikino televizija.“ Reikėjo suprasti: „Latviai, eikite į teatrą, dabar, kol jis toks geras.“ Europoje vertinamas ir kartais ten jaunu tebelaikomas režisierius pakartojo, ką jau yra aiškinęs – itin gerą būklę Latvijos teatrui dabar užtikrina atplūdusi ir dar plūstanti jauna energija, jauni žmonės, kuriantys stebėtinai įdomiai ir kokybiškai. Beveik teisindamasis, kad apdovanojimus skirstančios komisijos inertiškai nubalsuoja už jį, o ne už juos. (Beje, muzikinių spektaklių kategorijoje Liepojos „Pūsk, vėjeli!“ neturėjo lygių.)   
Estai, vis dirsčiojantys, kas vyksta pas kaimynus, tame mielame metropolyje Rygoje, ką tik susirengė festivaliuką „Latvių kama“. Pasikvietė teatro ir šokio projektų, tarp jų – Gertrūdos gatvės teatro garsiuosius „Legionierius“ (režisierius – Valteris Sylis), supažindino savo publiką su naująja latvių teatro realybe. Nes verta.