Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rodžeris“ Klaipėdos muzikiniame teatre.

 

„Karalius Rodžeris“. Domo Rimeikos nuotr.

 

Balandžio 5 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną valdė  Karolio Szymanowskio „Karalius Rodžeris“. 1924 m. sukurtą ir 1926 m. pirmą kartą pastatytą lenkų kompozitoriaus operą į Lietuvos uostamiestį atvežė Gdansko Baltijos operos teatras – šios gastrolės buvo Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūrinės programos dalis. 

Kodėl K. Szymanowskis, kodėl „Karalius Rodžeris“ ir kodėl Klaipėdoje? K. Szymanowskio (1882–1937) reikšmę ir tarptautinį žinomumą XX a. pirmoje pusėje galima būtų palyginti, viena vertus, su Fryderyko Chopino šlove XIX a., kita vertus – su garsiąja XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios trijule: Witoldu Lutosławskiu, Krzysz­tofu Pendereckiu ir Henryku Mikołajumi Góreckiu.

K. Szymanowskis – ne tik kompozitorius, bet ir pripažintas pianistas virtuozas, – kilęs iš senos bajoriškos giminės: jis gimė šeimos dvare Timošivkoje (dabartinėje Ukrainoje), o jo motinos šeima buvo kilusi iš Kuršo. Tad K. Szymanowskis turėjo galimybę gauti puikų išsilavinimą, daug keliavo, bendravo su žymiausiais to meto menininkais: Berlyne susipažino su Richardu Straussu, tapusiu jam kelrode žvaigžde kompozicijoje, ypač kuriant operas. K. Szymanowskis pasirašė ilgametę sutartį su įtakinga Vienos leidykla „Universal Edition“, kuri nemažai prisidėjo skleidžiant jo muziką Europoje. Jis buvo žinomas menininkas; šitai lėmė galbūt ne tik talentas, bet ir užmegzti platūs ryšiai meno pasaulyje.

Galima įžvelgti paralelių tarp K. Szymanowskio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio biografijų, o gal ir pasaulėjautų. Jiedu buvo tos pačios epochos ir aplinkos menininkai. Atvykę iš tuometinių kultūrinių „pakraščių“ (Lietuvos ir Ukrainos žemių), panašiu metu mokėsi Varšuvos muzikos institute pas tą patį kompozicijos profesorių Zygmuntą Noskowskį: M. K. Čiurlionis – 1897–1899 m., K. Szymanowskis – 1903–1905 m., kai M. K. Čiurlionis Varšuvoje studijavo dailę. Abu daug keliavo po Europą ir gretimus kraštus, M. K. Čiurlionis buvo nukakęs iki Kaukazo, K. Szymanowskis – iki Šiaurės Afrikos. Abu neišvengė F. Chopino, Aleksandro Skriabino, R. Strausso kūrybos įtakos, susižavėjimo Rytais ir misticizmu.

Opera „Karalius Rodžeris“ priklauso antrajam K. Szymanowskio kūrybos laikotarpiui, kurį ženklina jo domėjimasis Antika ir arabiška-bizantiška Artimųjų Rytų kultūra. Jos pėdsakų jis aptiko keliaudamas po Siciliją, galbūt tai jį paskatino imtis operos apie XII a. Sicilijos karalių Rodžerį II. Visgi kiti operos veikėjai išgalvoti: karalienė Roksana, Piemuo (įkūnijantis Ganytoją), arabų išminčius Edrisis. „Karalius Rodžeris“ yra savotiška trijų veiksmų misterija su prologu apie dvasinį nušvitimą. Libretą rašė pats kompozitorius ir jo širdies draugas, lenkų rašytojas Jarosławas Iwaszkiewiczius. Netiksliai pacituosiu Gdansko spektaklio anonsą: poetinis libreto simbolizmas remiasi Kristaus ir Dioniso kulto sugretinimu, opera kupina metaforų ir simbolių, o kūrinio centre – karaliaus Rodžerio sielos pasaulis. 

Muzikinis operos audinys – įmantrus, „prabangus“, groja didžiulės sudėties simfoninis orkestras, o tai nėra būdinga operoms. Gdansko Baltijos operos teatro orkestras vos sutilpo net atnaujintoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro ložėje. K. Szymanowskio muzikinė raiška gali priminti R. Strausso skambesį, kartais – Richardo Wagnerio vadinamąsias begalines melodijas, bet drauge – Igorio Stravinskio ir senosios bizantiškos (bažnytinės) muzikos stilių, kurį kompozitorius, be abejo, buvo ne kartą girdėjęs gimtojoje Timošivkoje. Nors šios operos nepavadintum „lengvo klausymosi muzika“, organiška garsinė eiga pagauna dėmesį, įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

„Karalius Rodžeris“ yra bene plačiausiai pasaulyje statoma lenkiško repertuaro opera – ji dažnai rodoma kaip XX a. operos klasikos dalis. Tarptautinė sėkmė šį kūrinį lydėjo nuo pat premjeros. Pirmą kartą parodytas 1926 m. Varšuvoje, „Karalius Rodžeris“ netrukus buvo pastatytas Vokietijoje (1928 m. Duisburge) ir Čekijoje (1932 m. Prahoje). Tarptautiniai operos pastatymai nesiliovė nei po K. Szymanowskio mirties, nei po Antrojo pasaulinio karo, kai Lenkija atsidūrė Rytų bloke. 1949 m. opera buvo atlikta Palermo „Teatro Massimo“ scenoje – gal dėl to, kad operos veiksmas vyksta Sicilijoje. Iki pat mūsų dienų „Karalius Rodžeris“ statomas tokiuose teatruose kaip Anglijos nacionalinė opera, Buenos Airių „Teatro Colón“, Barselonos „Gran Teatre del Liceu“, Los Andželo, Niujorko, Frankfurto ir Stokholmo operos, Paryžiaus „Opéra Bastille“, Edinburgo ar Brėgenco festivaliuose ir daugelyje kitų žymių scenų, ką ir kalbėti apie Lenkijos teatrus. Tarp operos statytojų ir dirigentų – tokios žvaigždės kaip režisieriai Davidas Pountney, Krzysz­tofas Warlikowskis, Krzysztofas Zanussis, Kasperas Holtenas, Mariuszas Trelińskis, dirigentai seras Simonas Rattle’as, Sylvainas Cambrelingas, Jacekas Kasprzykas, Antonio Pappano ir daugelis kitų.

Lietuvoje „Karaliaus Rodžerio“ pastatymą balandžio 5 d. pamatėme pirmą kartą. Kodėl Klaipėdoje? Greičiausiai ne tik dėl to, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teat­ras šiuo metu yra moderniausia Lietuvos teatro scena, bet ir dėl abiejų teatrų – Gdansko ir Klaipėdos – panašumų. Du Baltijos jūros regiono muzikinius teatrus sieja panašus statusas, geografija ir istorinis kontekstas: abu yra uostamiesčiai prie jūros, patyrę panašius istorinius virsmus. Gdanskas kadaise buvo vadinamas Dancigu, Klaipėda – Mėmeliu.

Lietuvos žiūrovai išvydo 2022 m. sukurtą pastatymą, kurio režisierius yra Gdansko Baltijos operos teatro vadovas Romualdas Wicza-Pokojskis. Spektaklio dirigentas – teatro muzikos vadovas Yaroslavas Shemetas, iš Ukrainos atvykęs menininkas, koncertuojantis svarbiausiose Lenkijos scenose. Tarp solistų matėme sopraną Olgą Pasiecznik (Roksana) ir tenorą Ryszardą Minkiewiczių (Edrisis), kurie „Karalių Rodžerį“ yra dainavę garsiausiose pasaulio scenose ir svarbiausiuose šios operos įrašuose. Rodžerį įkūnijo įspūdingai dainavęs baritonas Leszekas Skrla, o paslaptingąjį Piemenį – įtaigusis tenoras Andrzejus Lampertas. Taip pat girdėjome bosą Szymoną Kobylińskį (Arkivyskupas) ir altą Karoliną Sikorą (Diakonė). Gdansko operos chorui (chormeisterė Agnieszka Długołęcka-Kuraś) talkino Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos vaikų choras (vadovė Erlanda Tverijonienė).

Pastatymas plačiais apibendrintais sceniniais potėpiais atitinka šiek tiek abstrahuotą, nepsichologizuotą muzikinės misterijos pobūdį, tačiau spektaklio vis dėlto nepavadinsi minimalistiniu – scenoje karaliavo vaiskios spalvos, įspūdingos architektūrinės formos (scenografė Hanna Wójcikowska-Szymczak, vaizdo projekcijų dailininkas Michałas Lewandowskis, šviesų dailininkė Paulina Góral-Stykowska, kostiumų dailininkė Magdalena Brozda). Pastatyme dalyvauja ir baletas, nes operoje yra nemažai šokio scenų (choreografai Bartoszas Kondrackis ir Sayaka Haruna-Kondracka). Nors scenovaizdžiui pritrūko scenos erdvės (regis, Gdansko scena yra platesnė), spektakliui Klaipėdos teatras tiko – jo salė sukonstruota taip, kad visas dėmesys sutelkiamas į tai, kas vyksta scenoje. K. Szymanowskio operą „Karalius Rodžeris“ buvo verta pamatyti, nes tai daugeliu požiūrių įspūdingas XX a. muzikinio teatro kūrinys.