“

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Bene klastingiausi (ir todėl dar paveikesni) meno kūriniai neretai būna tie, kurie kalba ne tik apie tai, ką kalba, bet ir apie patį savo kalbėjimą. Turbūt daug kas yra patyręs paradoksalų atvejį, kai meno kūrinio siekis iliuzinėmis priemonėmis priartinti tikrovę dar stipriau pavyksta tada, kai yra išviešinamas ar bent neslepiamas jo iliuziškumas. Tokiu būdu jis demaskuoja pats save, šitaip ir suviliodamas žiūrovą, ir sukeldamas tą nejaukią neapibrėžtumo būseną, kai tiesa ir melas nustoja būti priešybėmis.

Atrodo, kad naujausiame slovėnų režisieriaus Jernejaus Lorenci spektaklyje „Svetimas“ (LNDT) tokia strategija įaudžiama į visiems gerai žinomą to paties pavadinimo Albert’o Camus romaną. Pats spektaklis, regis, tampa savotišku eksperimentu ir spąstais žiūrovams. Vargu ar režisieriui šiuo atveju labiausiai rūpi nuvalkioti egzistenciniai susvetimėjimo ir absurdo motyvai ar teisinės sistemos kritika. 

Tai, ką būtų galima pavadinti pagrindiniu „veikėju“, Merso, scenoje veikia tarsi spektaklio akloji dėmė. Jis beveik nekalba, beveik nieko nepadaro, neskatina jokių veiksmų, tačiau vis dėlto yra visko, kas vyksta aplinkui, pagrindinis motyvas ir galimybės sąlyga. Jis visuomet sėdi ar stovi čia pat, bet už jį ir apie jį pirmuoju ar trečiuoju asmeniu nuolat kalba kiti. Apie jį „patį“ iš jo paties nieko nesužinome per visą spektaklį iki pat paskutinių scenų, kuriose jis nuteisiamas ir palaidojamas. 

Taigi dėmesio centre, regis, atsiduria ne tiek konkretaus individo vidinė drama ir jo išgyvenimai, kiek gyvenimas su kitais ir tarp kitų. Ta tikrovė, kuria tenka visiems bendrai dalintis ir dėl jos sutarti, kurios bendrumo – norime to ar ne – pripildyta mūsų kasdienybė. Tačiau būtent bendruomenė čia tampa galios, smurto ir prievartos prieš save pačią struktūra. Spektaklio forma leidžia nesunkiai pajusti, kad ta bendruomenė yra ne teisėjai ir prokurorai, net ne sistema, o visi, tuo metu besidalijantys teatro erdve. Taip grįžtama ir prie paties teatro fenomeno dviprasmiškumo – juk žiūrovas savo pasyviu stebėjimu teatre visuomet yra ir pasyvus dalyvis, „leidžiantis“ vykti tam, kas vyksta scenoje

Spektaklį sudaro iš pirmo žvilgsnio dvi visiškai skirtingos dalys, bet jų santykis čia tampa itin svarbus ir paaiškėja ne iš karto. Į spąstus žiūrovas pakliūva jau nuo pirmųjų akimirkų. Pirmoje dalyje aktoriai pasirodo su A. Camus knyga rankose ir paeiliui mums skaito, pasakoja ir rodo jos tekstą, t. y. visą Merso gyvenimą nuo motinos laidotuvių iki pat žmogžudystės. Antroje dalyje – jau realiu spektaklio laiku vykstantis teismo procesas, kurio metu bandoma rekonstruoti, „kaip viskas iš tiesų įvyko“, idant būtų įgyvendintas teisingumas. 

Tačiau šitaip įvykių eiga yra nepastebimai apverčiama: tikrasis spektaklio veiksmas prasideda tik antroje dalyje, t. y. tik teismo metu iš tiesų ima kažkas vykti, aktoriai ima vaidinti, nes tik teismas galutinai nusprendžia ir parodo, kas ir kaip iš tiesų įvyko ar turėjo įvykti. Kitaip tariant, tam tikru požiūriu „tikrasis“ nusikaltimas įvyksta tik teisme, nes tik per šią nusikaltimo rekonstrukciją sprendžiasi tolimesnis Merso likimas. Pirmoje dalyje matome tik pasakojimą, sąlyginę rekonstrukciją, kaip viskas galėjo vykti. Žiūrovas taip ir netampa liudininku to, kas įvyko, nors ir susidaro įspūdis, kad antrajame veiksme tebandoma tendencingai „rekonstruoti“ tai, ką stebėjome vykstant pirmajame. Bet pirmajame pro akis gali lengvai prasprūsti vienas dalykas – čia niekas nė nebando kurti iliuzijos, kad esame čia pat vykstančio veiksmo liudininkai: aktoriai nevaidina, prakaitą čia atstoja ant veido nuolat purškiamas vanduo, kraują – iš buteliuko pilamas raudonas skystis, garsus – žmonių balsai, saulės kaitrą – viduryje scenos stovintis didžiulis stadiono prožektorius, o arabo peilis ir Merso ginklas čia naudojami kaip rekvizitas. 

Vis dėlto, nepaisant nuolat pabrėžiamos distancijos ir neatitikimo tarp to, kas vyksta priešais žiūrovo akis (nors iš tiesų beveik nieko nevyksta), ir to, kas jam pasakojama, pasakojimas nejučia ima viršų. Pati vaizduotė be jokių pastangų prieš akis kuria tai, ką žiūrovas vien girdi: Merso motinos laidotuvių procesiją, tvyrantį karštį, spiginančią saulę, plaukiojimą su Mari, Reimoną, mušantį savo meilužę, galiausiai lemtingas grumtynes paplūdimyje. Šitaip, pasitelkus pačias naiviausias priemones, darsyk pajunti, koks pavojingas ir galingas instrumentas yra žmogaus vaizduotė ir kaip lengva ją kontroliuoti. 

Tai išryškina kitas ne mažiau svarbus elementas, būdingas visam spektakliui, – neapibrėžta aktoriaus ir personažo santykio erdvė, kuri tampa dar vienu jauku žiūrovui. Kadangi aktoriai beveik nevaidina, neįkūnija savo personažų ir leidžia jiems pasirodyti tik fragmentiškai, pateikiant tik tam tikras jų elgesio aplinkybes, žiūrovas vėlgi provokuojamas pats užpildyti likusias spragas ir spręsti, „su kuo turi reikalą“. Tačiau, kaip ir Merso atveju, apie kitus veikėjus čia ne ką tesužinome. Net ir per teismą, kai liudininkai po vieną iškviečiami kalbėti ir sakyti tik tiesą, prokurorai – lygiai kaip veikėjai pirmajame veiksme, kalbėdami už Merso – ima kalbėti patys ir atsakinėti už juos.

Taigi antrasis veiksmas tampa dar vienais spąstais žiūrovui, kuris baisisi prokurorų pastangomis paversti Merso baisingu ir beširdžiu monstru. Spąstais tam, kuris mano, kad iš tiesų „viskas buvo ne taip“, kuris yra tiesiog liudininkas, kaip susidorojama su individu, patekusiu tarp sistemos krumpliaračių. Manyti, neva Merso tėra aplinkybių ar savo abejingumo auka, reiškia būti tokiu pačiu prokuroru, tik kitoje pusėje. Bėda ta, kad iš tiesų, regis, nebuvo niekaip, nes Merso ir yra, ir nėra žudikas. 

Pirma ir antra dalys tėra skirtingos „įvykių“ montažo versijos. Antroji nėra pirmosios tęsinys, ji tik išviešina tai, kas su mūsų vaizduote nepastebimai vyksta pirmojoje. Regime dar vieną to paties pasakojimo pakartojimą, kuriame veikia tie patys veikėjai, tie patys „įkalčiai“, kurie – šįkart jau neslepiant prievartos ir dar didesnės simuliacijos – yra išverčiami į dar vieną vientisą alternatyvų naratyvą. Bet argi tos prievartos bendraautoris pirmame veiksme nėra pats viską tik įsivaizduojantis žiūrovas? Pirmame veiksme jis kone įžūliu naivumu įtraukiamas į bendrą simuliaciją, o antrame, teisdamas savavališką prokurorų disponavimą galia, žiūrovas iš tiesų teisia pats save kaip buvusį prokuroro bendrininką. Žiūrovo baisėjimasis tuo, kas dabar vyksta „teisingumo vardu“, iš tiesų yra jo paties tendencingos vaizduotės liudijimas.

Nors abu spektaklio veiksmai atvirai remiasi tuo pačiu pagrindiniu bylos „įkalčiu“ – A. Camus knyga, tačiau net ir šis autentiškas dokumentas, kuriame „juodu ant balto“ viskas surašyta, savaime nieko neatskleidžia, nes tai, kas pasakyta, prasmę ir galią įgyja tik to, kas kalba, lūpose. 

Merso miršta, jo mirtis yra laiminga, nors kaip buvo iš tikrųjų, mes nesužinome, nes iš tikrųjų turbūt niekaip ir nebuvo. Pasaulis lieka, A. Camus žodžiais, švelniai abejingas, ir galbūt tai visai neturi jokios reikšmės. Bet mūsų mąstymas ir įstatymai neapibrėžtumo nepakenčia, tuštuma mums kelia siaubą, todėl teisingumo prievarta sykiu yra prievartos teisingumas – ten, kur nieko nėra, turi atsirasti arba melas, arba tiesa.