Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis" rengėjai, šiemet žadėję daug šokio, pažadą įvykdė, bet kai scenoje tiek daug judama, natūraliai kyla klausimas – o kam visa tai? Koks ryšys tarp spektaklių? Kokia jų vieta šokio, scenos meno, galiausiai kultūros apskritai kontekste?

Šokis tarp šokių

Kiekvienas scenos menas veikiausiai gyvena savo ritmu savame pasaulėlyje: žanrų pasiskirstymas, laikmečio mados, choreografų darbo braižas, šokėjų profesionalumas ir jo perspektyvos – sąrašą galima tęsti be galo, skaidant šokio sritį į atskirus barus. Toks skaidymas verčia klausti apie skirtingų kampų susižinojimo galimybę: ar kairė žino, ką daro dešinė?
Šiuolaikinis šokis, išaugęs kaip alternatyva ar klasikinio judesio pratęsimas, šiandien užima atskirą nišą šokio pasaulyje. Tad festivalyje pristatytas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjų Eligijaus Butkaus ir Andriaus Žužžalkino pasirodymas šokio spektaklyje „Belaukiant Godo" gali būti suprastas kaip bandymas užmegzti ryšį tarp klasikinio ir šiuolaikinio šokio, juolab, kad choreografo Martyno Rimeikio darbas yra Krzysztofo Pastoro kuruojamo projekto „Kūrybinis impulsas" dalis. Literatūros kūrinio inscenizacija, pasitelkiant judesį, vaizdo projekcijas ir simboliškas nuorodas, veikiausiai įneš naujų vėjų į klasikinį šokį Lietuvoje, skatindama laisvinti judesį, žaisti ekspresija ir subtiliais prisilietimais. Akivaizdu, kad nauji vėjai atneša gaivos į baleto pasaulį, akivaizdu, kad šokis festivalio rengėjams rūpi įvairia forma, bet vėjas jau toks yra – vienur praūžęs, kitur palieka rimtį. Gerai, kad vėjo apskritai būta.
Tiltą su jaunaisiais kūrėjais, reziduojančiais svečiose šalyse, užmezgė keturi pasirodymai: Ugnės Dievaitytės (Lietuva / Ispanija) ir Polianos Limos (Brazilija / Ispanija) monospektakliai bei bendras darbas ir Ievos Kuniskis, kuriančios Jungtinėje Karalystėje, šokio spektaklis „Išėjau pieno". Trumpam grąžinti tuos, kurie išvyko – gera mintis, juolab kad kūrėjos renkasi įdomias ir daug žadančias šokio formas. U. Dievaitytė ir P. Lima savo darbuose apmąsto kūniškumo temą. Įspūdingi U. Dievaitytės plastikos eksperimentai, konceptualiai apmąstant sukeistintą kūną, spektaklyje „Nekviesta būtybė" atsako sulaukia kiek švelnesniame P. Limos darbe „Pagalys ratuose", kur kūnas šėlą pagauna ne iš karto, o pamažu ima strigti judesyje, taip bylodamas apie vidinę pasirinkimo ir pasimetimo dramą. Bendras jaunųjų kūrėjų projektas „It stebėtum debesis" tęsia kūno temą, šįkart dėmesį koncentruodamas į galvos ir viršutinės kūno dalies judesį. Tikslus ir ekspresyvus duetas atskleidžia ieškojimus šokyje, tačiau smalsu, kada techniniai brėžiniai įgis minties formą –­ nors eskizas juk irgi meno kūrinys. Užtat minties ir siužeto gausu Ievos Kuniskis darbe „Išėjau pieno", kurį galėtume pavadinti šokio teatru. Tai pasakojimas apie kasdienybę ir šokį joje, apie santykius, jų komiškumą, rimtumą, kartais net buitinę tragediją. Daug dėmesio skirta scenografijai, kuri, nors minimalistinė (stalas, lempa, kėdė, apelsinai), kartu yra tapybiška, lyg stebėtum svetimo gyvenimo paveikslą kaimyno lange. Šokėjai (Helen Aschauer, Charlie's Cooperis Fordas ir Ieva Kuniskis) ryškius charakterius išlaiko ir judesyje, tačiau scena reikalauja ne tik turėti charakterį, bet ir jį parodyti. U. Dievaitytė ir P. Lima demonstravo kone perregimą kūną, tačiau I. Kuniskis spektaklyje ryški dramaturgija taip ir neprakalbina šokėjų.
Užmetus akį į Lietuvos šokio kūrėjus, besiburiančius į projektus ir menininkų susivienijimus, matyti, kad nors ir bendradarbiaudami su šalies ir užsienio menininkais, choreografai išlaiko savo braižą. Jungtiniai Menų spaustuvės, „Korzo productions", šokio teatro „Aura" ir menininkų grupės „Žuvies akis" projektai brėžia gan tikslią šokio panoramą. Vienoje žemėlapio dalyje – simbolių ir daiktų santykių gausus Rūtos Butkus darbas „Pamestos akys", keliantis pakartojimo, uždaro dogmų rato ir tapatybės tokiame pasaulyje problemas. Ryški juodai-baltai-raudona scenografija, judesio ekspresija ir fantasmagoriškas garso takelis reprezentuoja šokį kaip atskirą tikrovę su savomis taisyklėmis, logika ir jos pažeidimais. Beveik priešingu keliu renkasi eiti Loreta Juodkaitė spektaklyje „Miražas", kuris sukurtas dviem kontrastingiems šokėjams: Jam (Kenzo Kusuda) ir Jai (Loreta Juodkaitė); subtiliam, koncentruotam šokiui ir griežtam, kietokam judesiui. Minimalistiniame šokyje dėmesys telkiamas į judesio intensyvumą, tempą, spaudimą, ritmo variacijas – 20 minučių išlaikyti žiūrovo dėmesį vien judesio dinamika yra nemažas pasiekimas, bylojantis apie įsimąstymą į šokio medžiagą kaip lanksčią ir savaime charakteringą. Mintis čia gimsta nebent per šokėjų kontrastą, tačiau tokia mintis jau labiau mano –­ stebinčiosios, nei šokio spektaklio padiktuota. Minties perdavimo, prasmės ištransliavimo klausimas lieka aktualus ir Amos Ben-Tal darbe „Nužudyti Viktorą". Trijų „Auros" šokėjų (Gotautė Kalmatavičiūtė, Marius Pinigis ir Ema Nedobežkina) judesys scenoje, brėžiant tam tikras schemas ir kuriant santykius, galiausiai pasiekia finalą sunkiai pagrindžiamu Viktoro nužudymu. Galima klausti, ką reiškia viršutinės moterų kūno dalies samaninis žalumas, kokio esama santykio tarp personažų, kur ieškoti siužeto, charakterių, draminės raidos. Klausti galima daug ko, o noras klausti jau neblogas ženklas. Dar šiek tiek, ir galbūt ims rastis atsakymai.
Kad ieškoti neturint žemėlapio yra visgi įmanoma, pademonstravo Jaunimo baletas iš Prancūzijos, festivalio atidarymo vakarą pristatęs net tris šokio spektaklius, sukurtus bendradarbiaujant su Izraelio šiuolaikinio šokio choreografais. Jaunatviškas „Precious Things" (choreografija Edmondo Russo ir Shlomio Tuizerio) –­­ tai galimybė akies krašteliu žvilgtelti į jauno kolektyvo sambūvį, jo ritmą, organiką, santykius ir nuoširdų išgyvenimą. Puikus darbas grupėje, išlaikant ryšį ne tik judesiu, bet ir žvilgsniais, lemia tai, jog santykių tema – tokia dažna šokio spektakliuose, kad jau ima nusitrinti jos prasmingumas – šiame pasirodyme atgyja, interpretuojama jauno žmogaus judesio. Šokėjų kūno ir emocijų lankstumas atsiskleidžia ir kituose dviejuose darbuose –­ ištraukoje iš šokio spektaklio „Uprising" (choreografija Ho­fesho Shechtero) ir „The Grammar of Silence" (choreografija Itziko Galilio), nors pasikeitus spektaklių emociniam laukui, pirmuoju atveju persisvėrus į sustyguotą, aštrų ir intensyvų šokį, o antruoju – varijuojant subtiliais prisilietimais, kinta ir šokėjų laisvės pojūtis. Vis nepalieka mintis, jog choreografui dirbant su atlikėjais, matyt, geriau veikia dialogo principas, nei monologinis kūrėjo kalbėjimas. Kad ir kaip tarpusavyje kalbėtasi, prancūzų jaunieji šokėjai į festivalį vis tik įneša ne tik šviesaus, bet ir techniškai, scenografiškai ir emociškai atidirbto choreografinio gaivalo.

Šokis tarp scenos menų

Tarpdiscipliniškumas jau beveik tapo nuvalkiota fraze, siekiniu, kuris jau nebe siekinys, o privalomybė. Sunku rasti spektaklį, kuris išlaikytų gryną formą – būtų tik šokis, tik muzika ar tik teatras.
Muzikos instrumentus į sceną bogino Norvegų šokio trupės „Zero visibility corp" pasirodymas VĖL (choreografija Ina Christel Johannessen), žiūrovui pasiūlęs kietą prasmės riešutėlį. Sudėtingi choreografiniai judesių viražai, jų brėžiami santykiai, nuolat perstumdomos gofruoto kartono sienelės, kartojami ir taip interpretuojami judesiai užmina didžiulę mįslę. Ką jau kalbėti apie scenoje pasirodantį muzikos aparatą, kuriuo ima muzikuoti du atlikėjai. Kokia motyvacija elektroninę muziką įkūnyti scenoje? Veikiausiai tokia pati, kaip ir pasirinkimas stumdyti kartono sienas, vargti su griūvančiomis dekoracijomis, suktis ir kartoti sudėtingus judesių brėžinius. 80 minučių judesio, scenografijos ir muzikos brėžinių, iš kurių didžiausią įspūdį daro elektroninės muzikos (kompozitorius Marcusas Fjellströmas) ir judesio sambūvis. Jis justi garse ir vaizde, tačiau garso įkūnijimas vargiai ką suteikia kūrinio visumai – nebent tik dar vieną galvos skausmą, kaip tyliai ir nieko nenuverčiant į sceną įvežti muzikinį instrumentą.
Visai kitoks muzikanto ir šokėjo santykis atsiskleidžia Petro Lisausko šokio spektaklyje TUAŠ, kur įvairiais muzikos instrumentais grojantis Saulius Petreikis scenos vyksme dalyvauja kaip pilnateisis dialogo partneris. Būtent į muzikos įkūnijimą, o ne šokį iš pradžių norisi žiūrėti, kadangi rytietiškų motyvų persunktas kūrinys prasideda beveik meditatyviu šokėjo susikoncentravimu į save. Regime kūną, ieškantį išėjimo į išorę, lyg besiskleidžiantis pumpuras, kurio visa jėga dar neiššovusi. Tačiau spektakliui įgaunant draminį pagreitį, muzika ir judesys, o vėliau ir poetinis žodis, susilieja į stiprią srovę, kuri iki žiūrovo atplūsta agonijos, trapumo, susimąstymo virpesiais.
Tad šokis festivalyje ir įkalbintas, ir apsiaustas gyva muzika. Tačiau judesys ir pats ima veržtis į naują teritoriją – teatrą. Festivalyje pristatytas didelės apimties projektas, įtraukęs LMTA, Lietuvos rusų dramos teatro aktorius bei Jaunimo teatro studijos „Aglija" atlikėjus – režisieriaus ir choreografo Péterio Uray'o darbas „Romeo ir Džuljeta". Kaip juda aktoriai, kurie nėra profesionalūs šokėjai – tiesiog puiku stebėti: čia regime ir tango elementų, ir šiuolaikinio šokio. Ekspresija aktorių veiduose ir gestuose puikiai dera su šokiu –­ jis gražus, ryškus, sudėtingas. Šis sudėtingumas vietomis, tiesa, kiša koją – gerai matyti, kad atlikėjams fiziškai sunku lipti siena su strypais (o tai daryti tenka tiek švelniems įsimylėjėliams, tiek kovojantiems vyrams), o ten, kur galvojama apie atliekamą judesį daugiau, nei tas judesys išjaučiamas, automatiškai iškyla siena tarp žiūrovo ir atlikėjo. Šią sieną bandoma naikinti ryškia scenografija: šviesotamsos žaisme, aktorių ekspresija. Kartu tai dera, nes paryškinus scenografiją, neišvengiamai reikia ryškinti ir vaidybą, vietomis rizikuojant persūdyti. Tačiau norisi klausti, kodėl šekspyriškai istorijai stilizuoti pasirinktas Bulgakovo laikų vaizdelis su aprūkusia siena ir skrybėlėtais žmonėmis. Gal kad būtų dramatiškiau. Vienaip ar kitaip, šokio miuziklas tikrai neprastos kokybės, o savo vietą Lietuvos teatro (ir šokio) scenoje turėtų nesunkiai atrasti.

Šokis kultūroje

Kultūrą suprantant kaip visuomenės gyvenimo formą, apimančią istoriją, papročius, idėjas, veiklas ir jos formas, šokis neabejotinai turi užimti tam tikrą poziciją. Šokio festivalyje tokių platesniam kultūros apmąstymui angažuotų spektaklių būta kelių. Tiesa, visi atvežtiniai.
Izraelio kūrėjo Roy'aus Assafo darbas „Kalva", paremtas 1967 m. Jeruzalės Amunicijos kalvoje įsižiebusiu ir tragiškai pasibaigusiu Palestinos ir Izraelio pajėgų susidūrimu, išveda į platesnę problematiką – kovos beprasmybę, atsakomybę už veiksmą, kuris neišvengiamas, brolišką sugyvenimą ir kovą. Spektaklyje gausu autoironijos ir kartu esama aštrios refleksijos: sunkiai fiziškai dirbantys kūnai, rodos, tegalintys būti materialiais elementais kovoje, vis dėlto mąsto ir savo kovą bando suprasti. Šis bandymas suprasti, o supratus papasakoti ir yra prieiga, kuri suteikia svarumo choreografo darbui. Tai būdas kalbėti apie savo tautos istoriją be demagogijos, sentimentalumo, tačiau kartu autentiškai, savo kūnu išgyvenant istorines patirtis.
Patirties klausimas aktualus ir asmeninėje dramoje, su kuria susiduria monospektaklio „Plunksnos ir kulniukai" herojė (Helle Bach). Danų choreografės darbe pasakojama autobiografinių elementų turinti istorija apie Paryžiaus miuzikholo artistės likimą. Spektaklyje daug ironijos, daug kalbos, vaizdingos iliustracijos judesiu, žodžiu, mimika, gestais. Atlikėja įtraukia žiūrovą ne tik gyvu kalbėjimu, bet ir tam tikra interakcija scenoje. Nuoširdūs pokalbiai apie save mums patinka –­ o jei tai dar ir didesnio sąmoningumo samprotavimai nei pokalbių apie gyvenimą laidose, tuomet tokie pasipasakojimai šokiu tampa gilesnio susimąstymo apie kūną, judesį ir praeitį priežastimi.
Pabaigoje pasilikau du pasirodymus, kurie kontrastuoja kaip diena ir naktis, tačiau, manau, jog toks kontrastas gan tiksliai atliepia viso festivalio nuotaikas ir temas. Rusijos šokio kūrėjas Aleksand­ras Andrijaškinas publikai pristatė pasirodymą pavadinimu „Aš pamėginsiu" –­­ tai interaktyvus reginys, žiūrovą įtraukiantis ne tik epizodiškai, priešingai – be žiūrovo nebūtų ir spektaklio. Dialogas su publika, vis klausiant, ko dar trūksta pasirodymui ir tą trūkumą bandant užpildyti, galiausiai perauga į žiūrovo laisvę rinktis (stotis užgrojus himnui ar ne), žiūrovo laisvę nutraukti interakciją scenoje. Galiausiai tampa akivaizdu, kad mėgina ne atlikėjas, o mėginame mes – stebintys, kurie jau nebėra pasyvūs dalyviai, o patys kuria re(n)ginį. Charizmatiškas atlikėjas, balansuodamas tarp komiškumo ir susimąstymo, galiausiai tėškia tiesą, kuri nėra labai patogi: nėra jokio skirtumo, ką darau scenoje. Galbūt dėl to ir pavyksta tą patį vakarą smagiai stebėti Danijos šokio teatro džiazuojančių meilės dainų ir šokių pasirodymą „Meilės dainos". Choreografas Timas Rushtonas lengva, švelnia ir aistringa šokio mozaika leidžia visą valandą negalvojant džiaugtis gražiais šokančiais kūnais, miela muzika, svajingais ritmais. Nes, tęsiant A. Andrijaškino liniją, tikrai nėra svarbu, kas vyksta scenoje. Nors nuo pasirinkimo išlaisvino spektaklis, tačiau jam pasibaigus vis viena teks kokį nors sprendimą priimti.
„Naujajame Baltijos šokyje" šiemet galiojo principas „šoka visi", tačiau kartu tai reiškia, jog kiekvienas šoka skirtingai. Festivaliui pateikus plačią šokio galimybės amplitudę, kyla klausimas, koks paties festivalio veidas. Paskutinius dvejus metus rengėjų sudaroma programa bylojo apie siekį plėsti šokio sampratą, rodydami nemažai eksperimentinių darbų, o šiemet atsigręžta į šokio kaip meno formos vidų, mėginant iš naujo atrasti jos įvairovę. Galbūt yra racijos tokiame sprendime – pirmiau nei leidomės atrasti naujų šokio žemių, galbūt verta geriau pažinti savo platumoms įprastesnes šokio formas.