Ditė Elzbergaitė. Kai viskas tampa šokiu

Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ vyksta visą liepos mėnesį įvairiose, daugiausiai netradicinėse ir, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, šokiui nepritaikytose erd­vėse: Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniaus viešojo transporto stotelėse, kiemuose ir miegamuosiuose rajonuose, MO muziejaus terasoje ir kitur. Antroje liepos pusėje dalis renginių keliasi ir į kitus Lietuvos miestus ir miestelius. Galima suskaičiuoti per 15 skirtingų pasirodymų, dalis jų – nemokami. Kaip teigia festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė: „Pasirodymų šiemet itin daug ir visi jie skirtingi. Vieni labiau šokiruojantys idėja ar atlikimu, o kiti stebinantys choreo­grafija, todėl tikrai visi šokio mylėtojai ras tai, kas jiems bus prie širdies.“

Savąją festivalio peržiūrą pradėjau nuo Anne-Mareike Hess šokio instaliacijos „Nepertraukiama karžygė“. Pasirodymas vyko Nacionalinės dailės galerijos pirmajame aukšte ir nors programėlėje buvo nurodyta, kad bus galima laisvai judėti, instaliacija buvo panašesnė į pilnametražį vieno asmens spektaklį nei į tradicinę instaliaciją. Pirmąją dieną žiūrovų nesusirinko itin daug, bet visi buvo pasiryžę stebėti dviejų valandų spektaklį. Įspūdžiai – dvejopi. Viena vertus, pasirodymas išskirtinis. Šokėja puikiai jautė savo kūną bei auditoriją ir buvo kuriamas tiesioginis atlikėjo ir stebėtojo ryšys. Įsijautus galėjai netgi patirti savotišką transą, nes šokėja užhipnotizuoja judesiais, veiksmais ir skleidžiamais garsais. Antra vertus, instaliacija skirta tik labai nišinei daliai žiūrovų, nes pačio šokio joje nedaug. Kvėpavimas, gargaliavimas, vandens gėrimas, intensyvus akių kontaktas – tai tik keletas pasirodymo elementų, tad šis pasirodymas neabejotinai priskirtinas prie itin modernių ir ne visiems priimtinų kūrinių.

 

Ditė Elzbergaitė. Kai viskas tampa šokiu
„Nepertraukiama karžygė“. Dainiaus Putino nuotrauka

 

Antrasis spektaklis – Dovydo Strimaičio „Šokių kūrimo menas“. Taip pat NDG. Nors atėjau anksčiau, pasirodymas jau buvo prasidėjęs – šokėjas žingsniavo ratu. Po truputį besirenkantys žmonės sėdosi aplinkui ir stebėjo atlikėją. Per pusvalandį trukusį veiksmą D. Strimaitis bandė dinamišką meno formą, t. y. šokį, pateikti kaip statišką meno formą, pavyzdžiui, tapybą. Pasirodymo aprašyme teigiama, kad pastangos paversti šokį statišku niekad nebus visiškai sėkmingos, tačiau, manau, vien bandymas permąstyti fundamentalų šokio bruožą – dinamiškumą – yra vertingas. Tik akylai stebint šokėją buvo galima pastebėti momentus, kai žingsniavimas įgaudavo naują ritmą, koja pakildavo aukščiau, o ranka brėždavo platesnę orbitą. Taip nepastebimai modifikuodamas pirminį judesį, t. y. žingsnį, D. Strimaitis be perstojo vedė žiūrovus nuo pirmo iki paskutinio šokio-paveikslo momento. Nors kūrinio konceptas – vieno judesio metamorfozė – atrodytų primityvus ar monotoniškas, žiūrėti tikrai nenuobodu. Tai patvirtina ir gausūs aplodismentai šokėjui, kurį, ko gero, ateityje dar galėsime išvysti ir kitais amplua.

 

Ditė Elzbergaitė. Kai viskas tampa šokiu
„Šokių kūrimo menas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Vienas labiausiai mano lauktų pasirodymų buvo nepriklausomos šiuolaikinio šokio meno organizacijos „Be kompanijos“ šokio ekskursija „Einu pirkti pieno“. Šokis ir Šeškinė neturi labai daug bendro išskyrus tą pačią pirmąją raidę, tačiau pamačiusi šį renginį jau nebegaliu įsivaizduoti geresnės vietos šokio ekskursijai. Kelionė prasidėjo niekuo neišsiskiriančiame Šeškinės 12-aukščio kieme, kai ekskursijos dalyviai užsidėjo belaides ausines ir pasileido paskui juos vedantį šokėją. Ironija ir sodriu vilnietišku žargonu persmelktas balsas ausinėse paaiškino, jog ekskursijos pagrindinis personažas atsikraustė čionai tikrai ne savo noru, nes yra tikrų tikriausias Vilniaus hipsteris, kuris bodisi niūriais daugiaaukščiais, purvinais liftais ir senais savo kaimynais. Jis kavą balina, žinoma, tik migdolų pienu, tad, jo pritrūkęs, herojus iškeliauja į parduotuvę... Šitaip prasideda ekskursija pro miškelį, kiemus, aikšteles ir pieveles, kuriose jau laukia šokėjai. Pačią choreografiją vertinti būtų sunku, kadangi atskiri numeriai gana trumpi, tačiau išradingai panaudojantys šio miegamojo rajono erdves. Mano manymu, šios ekskursijos vinis yra patys Šeškinės gyventojai. Tai ant suoliuko sėdinčios močiutės, kurios pamačiusios šokėjus ir žiūrovus ima fotografuoti nematytą vaizdą savo anūkams; tiesiog žaidžiantys kieme vaikai; pusnuogiai vyrai, rūkantys balkonuose ir nesuprantantys, kodėl po jų langais šokama. Pasirodymo dalyviai tarsi įsibrauna į mezokosmą, sutrukdo įprastinę gyvenimo eigą, bet taip gauna nuostabią galimybę pažvelgti į įprastą Vilniaus miegamąjį rajoną pro turisto akinius. Ši netikėta šokio ir Šeškinės aki­stata buvo nuostabi proga suvokti, kad net rajonuose su pilkais daugiabučiais, toli gražu neprilygstančiais Vilniaus senamiesčio raudon­stogiams namams, verda gyvenimas, gyvas, autentiškas ir meniškas.

 

Ditė Elzbergaitė. Kai viskas tampa šokiu
„Einu pirkti pieno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

„Tanzanweisungen (tai nesitęs amžinai)“ choreo­grafas – vokietis Moritzas Ostruschnjakas (atlieka – Danielis Conantas). MO muziejaus amfiteatre rodytas spektaklis jau nuo pat rytinių repeticijų girdėjosi visoje Pylimo gatvėje. Lietuviškai pasirodymo pavadinimas reiškia šokio instrukcijas, puikiai apibūdinančias vaizdą nedidelėje pailgoje scenoje. Jaunas, ryškiai apsirengęs vaikinas pradeda šokti tyloje mušdamas ritmą kojomis bei rankomis. Ritmas vis keičiasi, intensyvėja ir slūgsta, galiausiai pridedami ir kiti šokio motyvai. Kūrinyje sąmoningai jungiami, atrodo, visiškai nesuderinami judesiai: baleto sukiniai, šuoliai, flamenko, bokso ir breiko judesiai, jogos pozos, šokinėjimas šokdyne ir kiti. Nors didžioji dalis pasirodymo vyksta tyloje, keli muzikiniai intarpai paįvairina pusvalandžio trukmės renginį ir leidžia šokėjui kiek atsipūsti nuo nuolatinio ritmo skaičiavimo. Atlikėjas paliko labai ištvermingo (pasirodymo dienomis termometro stulpelis net ir vakare laikėsi apie 30 laipsnių) ir profesionalaus šokėjo įspūdį, jo eklektiška choreografija įgijo žiūrovams suprantamą pavidalą. Buvo gražu žiūrėti į žmogų, kuris taip nuoširdžiai mėgaujasi šokiu.

Penktasis pasirodymas – Luko Karvelio „Theo“ – jau antrus metus viešojo transporto stotelėse rodoma miniatiūra. Man teko stebėti šį pasirodymą stotelėje prie MO muziejaus. Kaip teigė pats choreografas, viešosios erdvės pasirinkimas sąmoningas, kadangi priverčia žmones, nesidominčius menu, tą meną vis tiek pamatyti. Prisiminkim patarlę apie Mahometą ir kalną... Vis dėlto maniškiame vaizdelyje stebėtojų buvo abiejose gatvės pusėse, o pats atlikėjas, vilkintis sportiniais drabužiais, neįgudusiai akiai niekuo nesiskyrė nuo kontingento, besibūriuojančio už kelių stotelių, stotyje. Pats pasirodymas taip pat neatrodė apgalvotai pritaikytas erdvei, ypač palyginus su „Einu pirkti pieno“, kuris puikiai pademonstravo, kaip organiškai šokis gali papildyti pasirinktą miesto vietą. Dalį laiko buvo tiesiog nejauku žiūrėti, kaip šokėjas bėgioja gatve ar šoka tarp autobusų, todėl pasirodymas veikiau priminė natūralios miesto gyvenimo tėkmės sutrukdymą nei meninį reginį.

„Naujasis Baltijos šokis“ truks iki pat liepos pabaigos, tad laukia dar daug spektaklių. Nors daugelio iš čia aprašytųjų nebepamatysim, „Einu pirkti pieno“ bus papildomai rodomas rugsėjo mėnesį, tad labai kviečiu dalyvauti interaktyvioje ir, ko gero, vienoje įdomiausių ekskursijų po Vilnių. Žinoma, linkiu taip pat išsirinkti savąjį spektaklį, nes, kaip teigia šiųmetis „Naujojo Baltijos šokio“ šūkis: viskas yra šokis, viskas yra šokas.

 

Ditė Elzbergaitė. Kai viskas tampa šokiu
„Tanzanweisungen (tai nesitęs amžinai)“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Ditė Elzbergaitė. Kai viskas tampa šokiu
„Theo“. Dainiaus Putino nuotrauka.

 

Draugai