Nei pradėtas, nei pabaigtas, tačiau meistriškas Justino Vinciūno „Trukdis“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre

 

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro premjera „Trukdis“, sukurta remiantis Tove Ditlevsen romano „Veidai“ motyvais, tyrinėja žmogaus psichinį nestabilumą ir atsisiejimą nuo tikrovės. Tai pasakojimas apie tikrovę, kuri kokiu nors būdu ima keisti pavidalą: žmonės, kūnai, veidai, daiktai, kambariai, miestai atrodo nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Pagrindinei romano herojei Lisei Mundus daugiausia problemų kelia žmonių veidai – jie tarsi atsiskiria nuo individų, išsilieja, nuvarva, dauginasi, o išeiti į miestą apskritai atrodo nebeįmanoma, nes ten veidų labai daug. Nors jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno spektaklyje paties romano lieka nedaug, kūrėjas išradingai išsaugo jo esmę – aktorės Dovilės Šilkaitytės veidas yra tai, dėl ko spektaklis įvyksta ir sukrečia.

 

„Trukdis“. Lauros Vansevičienės nuotr.

 

Pasikviesti Valstybinio jaunimo teatro trupės aktorę D. Šilkaitytę į spektaklį Mažajame teatre buvo taiklus J. Vinciūno žingsnis: paradoksalu, tačiau aktorė, savo trupėje dažniau nepelnytai gaunanti antraeilius vaidmenis, čia tampa ne tik pagrindine veikėja, bet ir iš tiesų savo energija laiko viso spektaklio stuburą. Juolab kad sukurti tą stuburą ji nelabai turi iš ko – spektaklio pradžioje prisistačius visiems veikėjams, net nežino, ką apie save pasakyti, o antroje pusėje apskritai lieka vaidinti, rodos, tik savo veidu, tačiau jos psichofizika ir vidinis krūvis daugiau negu šimtu procentų įkūnija psichozės apimtos romano herojės būties esmę. Per D. Šilkaitytės veidą skleidžiasi visas siaubas, atsiskyrimas nuo pasaulio, abejingumas bei apmaudas. Tačiau labiausiai per kojas kerta kita jos kuriamos herojės pusė – jos veide kartu atsispindi visą spektaklį netoliese tūnančio Nykštuko (aktorius Daumantas Ciunis) pasaulis su nematomais degtukais ir cigaretėmis: jausmas toks, lyg iš jos garuotų tyra, trapi, šiurpiai skaidri ir kūne vis dar gyva vaikystė.

Būtent dėl to tampa įmanoma spektaklio kulminaciją patikėti šiai aktorei: visi laukia, kol ji užsidės kepurytę. Jai tereikia užsidėti kepurytę, ir spektaklis baigsis, visi galės eiti namo. Ji nieko nekalba, tik dairosi, žiūri į visus taip, lyg matytų pirmą kartą. Ji nesideda kepurytės. Verčiau sutinka laikyti iškėlusi lentą, ant kurios kiti aktoriai pasiūlo projektuoti D. Šilkaitytės vaidmeniui skirtus subtitrus. Taip Lisės Mundus mintys tarsi atskiriamos nuo jos kūno, o pati Lisė panašėja į komikso heroję, kurios žodžiai įrašyti į debesėlį. Pavargus rankoms, Lisė nuleidžia lentą ir atsineša rankinę sireną. Sirenos skirtos pranešti apie katastrofas, nelaimes, stichinius pavojus. Bet nelaimė šiame spektaklyje neįvyksta – gerai įsukta sirena galiausiai nutyla, Lisė užsideda kepurytę, su Nykštuku parūko ir, leidžiantis uždangai, likusi vienui viena, pirmą kartą ir taip, kad visiems sapnuotųsi, nusišypso.

Ne veltui taip nuosekliai pasakoju apie būdą, kuriuo J. Vinciūnas išsprogdina erdvę, pasitelkdamas iš esmės vieną žmogų. Režisieriui būdingas visiškas grynumas. Jo kūrinių esmė yra aktorius, tai jau matėme jo darbuose „Pranašystė“ ir „Atidaryk duris“. Šiame spektaklyje kiti aktoriai – Edmundas Mikulskis, Jūratė Brogaitė, Indrė Patkauskaitė, D. Ciunis – yra tik foniniai veidai, sudarantys Lisės Mundus išorinės tikrovės atspindį. Dėl kontrasto su jų gyvybinga, nekantria vaidyba išryškėja Lisės niūrus tykumas. Prie to tykumo prisideda ir tyli Ermino Mikšio scenografija: tapetų siena, patalų siena, ragai, nusileidžiantys virš Lisės galvos ir primenantys apie gigantiškuosius elnius, kurie išnyko, nes pasaulis pernelyg pasikeitė ir tie gyvūnai jam nebetiko.

Žiūrint „Trukdį“ galvoje sukasi paskutiniu metu scenoje vis dažniau pasirodantys psichinės problematikos fragmentai. Atminty iškyla Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“, savo tema esanti arčiausiai „Trukdžio“: moterys, depresija, suicidinės mintys, atsisiejimas, paklaikimas yra šių abiejų darbų leitmotyvas. Kirilo Glušajevo spektaklio „Nuostabūs dalykai“ personažas, rodos, pasakoja apie beveik tokią pačią Lisę, savo mamą. O kur kas senesnis Gintaro Varno darbas „Psichozė 4.48“ atrodo kaip Lisės Mundus gyvenimo tęsinys.

Man patinka, kad mūsų teatre vis dažniau ryžtamasi pagrindinius herojus kurti ne per žodžių perteklių, o sumažinant verbalinę raišką iki minimumo arba ją visai atimant. Taip Rūtos Jonikaitės palestinietė, neištarusi nė žodžio, tapo Adomo Juškos „Menkos detalės“ pagrindiniu balsu, o Mildos Mičiulytės „Pasaulyje be subtitrų“ taip ir neprabilo Mato Sigliuko vaidinamas berniukas. Árpádo Schillingo „Barbaruose“ bežadžiai lieka kone svarbiausi herojai, vaidinami Viktorijos Kuodytės, Aušros Pukelytės, Mato Dirginčiaus. Neturėjimu ko pasakyti, tiesiog stovėjimu ir žiūrėjimu Lisė Mundus labai priminė Jernejaus Lorenci spektaklio „Svetimas“ pagrindinį veikėją Merso (Aurelijus Pocius): antroje dalyje jam surengtame teisme jis irgi nepasako nieko reikšmingo, stebi pasaulį kaip spektaklį. 

Anksčiau bekalbystę dažniau patirdavome kaip vaidmens nusvarbinimą, o dabar matome kitokią tendenciją: nebūtina turėti didingo monologo, kad taptum svarbus. Vis dėlto ne tekstu paremti darbai iš aktorių pareikalauja daugiau jėgų – iš jų atimama tai, už ko galima pasislėpti. Kad dramos teatro scenoje visi žiūrėtų į tą, kuris nieko nesako, reikia savotiškai spinduliuoti. Ne kaip saulei – visuose minėtuose darbuose spinduliuojama ne dėl šviesos ar šilumos, veikiau atvirkščiai: dėl stipraus jausmo, kad man čia ne vieta, aš čia nepriklausau ir todėl labai, labai matausi.

J. Vinciūno spektaklį „Trukdis“ žiūrėti nėra lengva. Čia niekas nesirūpina nei siužeto plėtojimu, nei personažų įkūnijimu (aktoriai tik pristato, ką vaidins, bet vaidyba užsiimti neskuba), nei sklandžiu apšvietimu. Dalis veiksmo apskritai vyksta tamsoje; jei žiūrovams nejauku, aktoriai siūlo pasišviesti telefonais. Tačiau visa tai daroma tyčia, nes ne tik aktoriai „atsitapatinę“ nuo vaidmenų, bet ir pats spektaklis – nuo buvimo spektakliu. Viskas nuolat kybo ant ribos, ar spektaklis įvyks, ar neįvyks, ne vieną kartą pasigirsta idėja greičiau visa tai užbaigti. Taip įžvalgiai iliustruojamas pagrindinis romano „Veidai“ jausmas: Lisė Mundus pavargo vaidinti savo socialinį vaidmenį ir užimti kokią nors vietą kitų sąmonėse. D. Šilkaitytė pavargo kurti vaidmenį moters, kuri pavargo kurti savo socialinį vaidmenį. Spektaklis nenori būti spektakliu, kaip žmogus – žmogumi. Tačiau šalia to iš visų kampų (ir iš žiūrovų, kurie už bilietus mokėjo pinigus) nuolatos sklinda reikalavimas aktoriams vaidinti tai, kas turi būti vaidinama spektakliuose, o ypač – premjerose (pabaigoje netgi skaitomas Aktoriaus darbo kodeksas), taip apsukant objektyvą į visuomenę, kuri be paliovos iš mūsų reikalauja „užsidėti savo kepurytes“ ir būti tuo „savimi“, kurio reikia sociumui.

„Jeigu žmogus būtų tik krūva molekulių, – o, kaip būtų lengva!“ – sako E. Mikulskio Daktaras. „Ramybė reiškia neegzistuoti kitų žmonių sąmonėje“, – rašoma Lisės subtitruose. Vykstant spektakliui tampa nebeaišku, ar D. Šilkaitytė vis dar yra Lisė, ar jau Dovilė, o gal Tove Ditlevsen ar toji krūva molekulių, arba gal moteris, nusiėmusi visus savo veidus ir jau likusi tik kaip viršelis, kaip nuotrauka. „Trukdis“ tikrai nėra patogus, patrauklus, žavingas kūrinys. Veikiau – nei deramai pradėtas, nei deramai pabaigtas, lyg būtų repertuaro trukdis, lygiai kaip normatyviai tikrovei netinkamas žmogus ar elnias. Tai, kaip spektaklis sukonstruotas, rodo ne atsitiktinumą ar neišmanymą, o tylią, nedidingą režisūrinę meistrystę ir tikslų žinojimą, ką, kaip ir kada pasakyti.