Helmutas Šabasevičius. Šiuolaikinio šokio gentis atnašavo „Šventajam pavasariui“

Lietuvos šiuolaikinio šokio bend­ruomenė nėra didelė, o svarstant apie, ko gero, paskutinį šio teatrinio sezono renginį, tikriausiai gali būti pavadinta gentimi – nes nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus modernaus šokio specializacijos mokinių baigiamasis koncertas simboliškai pavadintas „Šventuoju pavasariu" ir dedikuotas kompozitoriaus Igorio Stravinskio baleto pastatymo šimtosioms metinėms.
Legendinio baleto šokėjo Vaclavo Nižinskio pastatytas Paryžiuje, šis spektaklis prisidėjo prie XX a. pradžioje prasidėjusios šiokio kultūros diferenciacijos, o vertinimų kontroversijomis paruošė nepramintų kelių ieškančius judesio menininkus prieštaringoms nuomonėms ir sunkiam keliui į pripažinimą.
Renginys, vykęs Nacionalinės M. K. Čiur­lionio menų mokyklos Šokio teatre birželio 9 dieną, atkreipė dėmesį į Baleto skyriuje nuo 2010 metų pradėtas formuoti modernaus ir šiuolaikinio šokio klases. Sprendimas diferencijuoti Baleto skyriaus pasirodymus išmintingas – atskirai surengtas baleto specializacijos diplomantų ir moksleivių koncertas, spektaklyje „Spalvos" sudaryta galimybė pasirodyti pačių jauniausių klasių mokiniams. Koncertams tai suteikia apibrėžtumo, stilistinio ir meninio vieningumo.
Kitas įdomus šio koncerto aspektas –­ jame dalyvavo ir Kauno choreografijos mokyklos (vadovė – Lina Navardauskienė) auklėtiniai, taip pat ir šiuolaikinio šokio teatro „Aura" trupė – būtent jos vadovės ir choreografės Birutės Letukaitės pastangomis ir buvo sumanyta pagerbti „Šventąjį pavasarį" jungtiniu jaunųjų ir brandos pasiekusių šiuolaikinio šokio artistų pasirodymu.
Pirmoji koncerto dalis pristatė skirtingų choreografijos kūrinių nedidelę panoramą. Parodytos skirtingo braižo kompozicijos atspindėjo Lietuvos šiuolaikinio šokio situaciją – šalia pradedančiųjų buvo rodyti ir Lietuvos bei užsienio (šį kartą –­ Lenkijos) meistrų darbų fragmentai. Baleto skyriaus moksleivė vienuoliktokė Monika Voišnytė sukūrė neilgą šokio epizodą „Rutina" pagal Portico Quartet muziką –­ pavadinimas kiek simboliškas, nes greta sąmoningai siekiamo atskleisti pasikartojimo motyvo buvo juntami ir tam tikri mūsų šiuolaikinio šokio raiškai būdingi stereotipai – judesiuose, jų jungtyse, kostiumuose, taip pat ir esminėje orientacijoje į kiek vangią būsenų choreografiją, stokojančią dinamikos ir intrigos. Kaip mokymo proceso dalis šis kūrinys vertintinas teigiamai, tik būtų gerai „Rutinoje" nesustoti, mėginti ieškoti prasmingesnio kontakto su įvairesnės patirties šiuolaikinio šokio auditorija – ne tik su entuziastingai nusiteikusiais mokyklos draugais.
Neilgas jausmų choreografijos pavyzdys – šokis „Muzika", sukurtas Laimutės Žiupkienės pagal Yanno Tierseno muziką ir pašoktas Kauno choreografijos mokyklos auklėtinių. Sklandūs, muziką ir emocijas iliustruojantys judesiai bei pozos su klasikinio šokio užuominomis priminė eksperimentams ir naujovėms atsparią XX a. pabaigos šokio stilistiką.
Šiuolaikinio šokio rutina, atrodo, bus užvaldžiusi ir lenkų choreografę Anną Marią Krysiak – pagal įvairių kompozitorių muziką jos pastatyto veikalo „Apie mus" ištrauką atliko „Auros" šokėjai. 2011 metų kūrinys iš pradžių sudomino keliais gilesnes asociacijas žadinančiais sprendimais, išraiškingomis grupėmis, neįkyriai rodomu žmogišku šokėjų ryšiu –­ per nedrąsų prisilietimą, prisiglaudimą, apsikabinimą, tačiau po kurio laiko choreografinė medžiaga kartu su muzikiniais pasažais paniro į lėtą būsenų transą, apniko nuobodulys ir žiovulys, laikas tarytum sustojo, todėl sekti choreografinę mintį pasidarė nelengva.
Gal ir gerai, kad buvo sukeista programoje numatyta epizodų tvarka – iškart po šio slopinančio fragmento buvo parodytas Kauno choreografijos moksleivės Gabrielės Emily Aidulis dinamiškas ir energingas darbas „Tylėti negalima kalbėti". Neilgas epizodas pagal brolių Yoshida tonizuojantį muzikos kūrinį buvo vienas gaiviausių visame koncerte, aiškiai parodęs, jog šiuolaikiniame šokyje, kaip, beje, ir visuose kituose menuose, ypač svarbi ritmo, tempo pajauta, o taip pat – išlavintas, energetiškai visaverčius judesius gebantis atlikti kūnas. Čia nebuvo jokių apmąstymų ir kančių –­ tiesiog gaivališka judesių fiesta, tikras šokis, o ne vaikščiojimas ar riedėjimas žemės paviršiumi. Kūno išlavinimas, fizinė koncentracija ir gebėjimas ją iki galo perteikti judesiu – ne vieno mūsų šiuolaikinio šokio kūrėjų silpnoji vieta. Gal ir pagrįstai daugelis jų linkę pabrėžti filosofinius, egzistencinius apibendrinimus provokuojančius sprendimus, tačiau surasti tam vaisingų sprendimų pavyksta nedaugeliui.
Birutės Letukaitės kūrinys „Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės" jau tapo Lietuvos šiuolaikinio šokio istorija. Praėjus dešimčiai metų po šio spektaklio premjeros, jo choreografinę mintį įkūnijo M. K. Čiurlionio mokyklos šokėjai. Spektaklio vaizdinė forma atspindi mūsų šokio kultūros genezę, integruoja vizualiai aktyvias Sauliaus Paliuko projekcijas, o Ingos Kažemėkienės kostiumai atspindi tuo metu vyravusias egzaltuotas šiuolaikinio šokio drabužių madas, kurių atgarsiai juntami ir dabar. Konstruktyvūs choreografiniai brėžiniai ir ekspresyvūs judesiai, įrašyti į zoną-šviesos taku apibrėžtą kvadratą, apgaubti dinamiškos, jausmingos Aramo Chačaturiano valso muzikos, kuri baigiasi lyg užstrigus senovinio patefono plokštelei, buvo įdomūs būtent kaip kultūros istorijos objektas, atskleidžiantis bet kurioje teatrinės veiklos srityje nuolat iškylančias laiko (ir abstraktaus, ir konkretaus) bei erdvės (ir aplinkos, ir konteksto) santykių problemas.
Su istorija susijęs ir paskutinysis bei svarbiausias šio koncerto kūrinys – 1991 metais anglų choreografo Roystono Maldoomo pastatytas Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris", menantis mūsų šiuolaikinio šokio vaikystę, sakytume, priešistorinius laikus –­ kai dar nebuvo Naujojo Baltijos šokio, Menų spaustuvės, oficialiai įteisinto municipalinio šokio teatro „Aura", o daugelis dabartinių šokio menininkų vaikščiojo net ne su pampersais (nes tokių dar nežinota), o su vystyklais arba išvis dar nebuvo gimę.
Roystono Maldomo choreografiją atgaivinti padėjo 1991 metais spektaklyje Duisburge dalyvavusi ilgametė „Auros" šokėja Rūta Kavaliauskienė (ji dirbo su kauniečiais) ir vėlesniuose pastatymuose šokusi Lina Puodžiukaitė (paruošusi Baleto skyriaus auklėtinius) – abi jos šiame atnaujintame variante šoko kartu su kitais legendinį pastatymą menančiais artistais ir jaunaisiais šokėjais. Svarbiausias šio „Šventojo pavasario" komponentas – masinės scenos; keliasdešimt šokėjų energingais judesiais įkūnijo aistringą Stravinskio muziką – pradedant iš tamsos išnyrančių kūnų palaipsniui įsibanguojančia jūra ir baigiant ryškiu finaliniu epizodu su į viršų iškelta auka. Šokėjų įvaizdis priminė prieš kelis dešimtmečius vyravusią estetiką – basos kojos, palaidi ilgi moterų ir merginų plaukai, laisvi drabužiai, kur ne kur pagyvinti blyškiu ornamentiniu raštu, žynė su baltu apsiaustu ir gebenių vainiku. Pastatymas sudomino įvairiomis grupinėmis kompozicijomis, apgalvotu judesių modeliavimu ratu, skersai ir įstrižai scenos, efektingu raudono audeklo panaudojimu sukuriant aptakią grėsmingai pulsuojančią formą, taip pat šokėjų gaivališka energija. Nors šio sumanymo iniciatorė Birutė Letukaitė prieš spektaklį ir įspėjo, jog bendrų repeticijų buvo tik kelios, tačiau didelių plastinių skirtumų nebuvo justi – scenoje atbundančios gamtos dievams aukojo energetiškai darni, tos pačios kraujo grupės šokėjų šeima.
„Šventojo pavasario" premjera, įvykusi 1913 metų gegužės 29 dieną, apaugusi legendomis ir vadinama skandalingiausiu šokio kultūros įvykiu, sulaukė audringo žiūrovų atsako – buvo švilpiama, trypiama kojomis, į sceną skriejo daiktai, sulaukta netgi vieno kvietimo į dvikovą. Šio kūrinio šimtmečiui skirtas koncertas taip pat sulaukė triukšmingos reakcijos – šį kartą iš entuziastingai nusiteikusių aistruolių, pritarimo šūksniais palydinčių kiekvieną pasirodymą.
O M. K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus mokiniai mažiau nei už mėnesio galės patys aplankyti pirmosios „Šventojo pavasario" premjeros vietą – liepos 4 dieną UNESCO būstinės Paryžiuje didžiojoje salėje jie šoks Vytauto Brazdylio sukurtą spektaklį „Baltaragio malūnas", kuris įtrauktas į mūsų šalies pristatymo programą Lietuvai pradėjus pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai.

Socialinės karikatūros konkurso „Vynas ir kava“ I vieta – Justinas Račinskas (Vilnius, Lietuva)

Draugai