× Aistė Audickaitė

 

Liepos 11–14 d. vyksiančiame gatvės teatro festivalyje „Spot“ viešės iš Ispanijos kilęs menininkas Isaacas Cordalis. Jo skulptūros, kartais nesiekiančios ir 15 cm dydžio, randa vietą netikėčiausiose miestų erdvėse ir praeivius kviečia sustoti ir pamatyti miestovaizdį kitaip.

 

Nuotrauka iš Isaaco Cordalio archyvo

 

Kokias matote didžiausias mūsų visuomenės ydas?

Atsakyti sudėtinga, nes visuomenę kamuoja šalutiniai mūsų veiksmų padariniai. Tai drugelio efektas, kurį maitinome istoriškai ir kuriame, atrodo, gyvename atidėtu laiku. Jis reprezentuoja mūsų tragediją dėl nepriimtų teisingų sprendimų. Pabandysiu būti optimistas ir pasakysiu: man atrodo, didžiausi privalumai yra mūsų trūkumai. Bandome ieškoti vandens Marse, bet yra bendruomenių Žemėje, kurios neturi geriamojo vandens.

Kaip šias problemas atskleidžiate kūryboje?

Įdomu kurti vaizdus, kurie turi dozę humoro, ironijos ir kritikos. Mano darbai atskleidžia tarp prasmių kylančią įtampą. Tai scenos, kurias stebėdamas nežinai, juoktis ar verkti. Tokį efektą pavyko pasiekti gal tik kelis kartus, bet vis stengiuosi.

Kodėl jums svarbu paliesti socialinius klausimus?

To nesiekiu sąmoningai. Bet apmąstau pasaulį, kuriame gyvename, ir, deja, jis gausus socialinių problemų. Naudoti dienos naujieną kaip žaliavą ir įkvėpimo šaltinį kūryboje nėra labai optimistiška, tačiau politika mus nuolat persekioja ir judina. Reikia kaip nors tuo nusikratyti.

Festivalyje „Spot“ pristatysite projektą „Cement Eclipses“ („Cemento užtemimai“). Kokiai vietai buvo sukurta pirmoji šio projekto skulptūra? Ar skaičiavote, kiek iš viso jų jau pasklido po pasaulį?

Pirmoji skulptūra buvo pastatyta mano studijos lange, Vigo mieste, Ispanijoje, 2006 metais. Studijos langai buvo gatvės lygyje, tad gatvė tarsi tapo jos tęsiniu. Taip pamažu visas miestas tapo mano darbo erd­ve, maskuojančia betono skulptūras. Tiesą sakant, negaliu suskaičiuoti, kiek skulptūrų esu sukūręs, bet, manau, skaičius siekia tūkstantį, gal ir daugiau.

Kuri skulptūros vieta jūsų atmintyje išlikusi kaip įspūdingiausia ir kodėl?

Įdomu, kad ryškiausiai atsimenu vietas, kuriose svarbų vaidmenį atliko gamta. Vieną projekto „Į šiaurę” („Upnorth“) skulptūrą pastatėme ant stulpo Norvegijos jūros viduryje esančioje Riosto saloje. Atsimenu, buvo vėlyva popietė, saulės šviesa skverbėsi pro debesis, kraštovaizdis atrodė įspūdingai. Tada mažas skulptūras palikome likimo valiai viduryje niekur. Atrodė, akimirkai sustojome senėti.

Kodėl renkatės kurti mažas skulptūras?

Pradžioje mažos skulptūros tebuvo eskizai – turėjau tikslą vėliau pagal juos sukurti dideles. Tačiau kuriamų darbų dydis leido keliauti su keliomis skulptūromis kuprinėje ir eksperimentuoti. Manau, miestai jau perpildyti didelių žirgų statulų, todėl renkuosi mažą dydį – jis prikausto dėmesį.

Kaip jūsų kūryboje atsirado cementas?

Norėjau kurti cemento skulptūras, kurios imituotų miesto aplinką, bylotų apie šią medžiagą, kaip pėdsaką, kurį paliekame gamtoje. Projekto pavadinimas gimė, kai vieną saulėtą dieną leidau laiką parke Briuselyje, ir staiga saulė pasislėpė, o aš likau sėdėti sustingęs šešėlyje. Pavadinimas reiškia akimirką, kai pastatai uždengia saulę ir miestas tarsi pranyksta šešėlyje.

Kaip ilgainiui keitėsi „Cement Eclipses“?

Projektas tapo vaizdingesnis ir spalvingesnis. Ankstesni kurti personažai buvo šiurkštesni, neturėjo veidų, buvo pilkos cemento spalvos. Šiandien dėl logistinių priežasčių naudoju kitas medžiagas, pavyzdžiui, dervą. Pagaminu daugiau skulptūrų per trumpesnį laiką. Kūriniams nuolat ieškau naujų medžiagų ir svarstau, kaip projektas gali keistis, augti. Laikui bėgant tampu reiklesnis sau, užsiimu savo kūrybos cenzūra. Iš tikrųjų pasiilgstu laiko, kai buvau naivesnis.

Sukūręs skulptūras ir paleidęs jas į gyvenimą, dažnai nežinote, kaip joms sekasi, ar jos vis dar ten pat, ar nepasikeitė. Ar sunku nežinoti?

Kai kuriu viešosioms erdvėms, suprantu, kad nežinomybė – žaidimo dalis. Daugybė aplinkybių veikia skulptūrų egzistenciją, ir negaliu jų visų kontroliuoti. Tačiau, prisipažinsiu, būna apmaudu, kai skulptūra dingsta arba ją pavagia. Noriu, kad skulptūros išliktų ir būtų skirtos visiems.

Ką turėtų patirti žmogus, radęs jūsų skulptūrą mieste?

Noriu, kad žmonės jas mieste rastų atsitiktinai, erdvę, kurioje jos yra, pamatytų kitomis akimis, sustotų ir pažvelgtų į mus supančias, bet dažnai nepastebimas detales. Mano tikslas – erdves, kurios dažnam yra nereikšmingos, priartinti prie žmogaus ir suteikti joms naują gyvenimą. Mažas skulptūrų dydis miestą paverčia didele dekoracija, pilna įvairiausių galimybių. Miestai gausūs elementų, kuriuos perkelti į galeriją būtų faraoniškas žygdarbis. Vien jau užkurti laužą galerijoje – didelis galvos skausmas.

Ar esate lankęsis Vilniuje? Kaip rinksitės vietas skulptūroms?

Vilniuje dar nebuvau, todėl negaliu pasakyti, kur nuguls skulptūros, – iki šiol miestą nagrinėjau tik „Google“ žemėlapyje. Atvykęs ketinu ieškoti erdvių ir jas rinktis labai dėmesingai. Skulptūras įtaisau vietose, kurios būtų bent 3–4 m aukščiau žemės, dažnai renkuosi atbrailas, laidus, elektros dėžutes ir pan.