Jan Klata: „Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas“

× Nikodem Szczygłowski. 

 

Su režisieriaus Jano Klatos (Lenkija) kūryba pirmąkart gyvai teko susidurti 2017 metais. Su Klaipėdos dramos teatro vadovu Tomu Juočiu beieškodami spektaklių festivaliui „TheATRIUM“ apsilankėme Krokuvoje. Pirmasis spektaklis kėlė įtarimų, kad mūsų festivaliui vargu ar tiks – kuo gi Lietuvos žiūrovui galėtų būti įdomi XIX a. pab. lenkiška drama Stanisławo Wyspiańskio „Vestuvės“? Pradėjome žiūrėti spektaklį ir staiga supratome, kad J. Klatos gebėjimas atverti klasikinius, lyg ir visiems puikiai žinomus ir jau nusibodusius tekstus yra tiesiog neįtikėtinas. Tai, kas vyko scenoje, buvo nepavaldu laikui, nepriskirtina jokiam konkrečiam laikotarpiui, achroniška ir stebėtinai aktualu XXI a. žmogui. Be to, stebino ir didžiulė režisieriaus pagarba dramaturgo tekstui – jo griežtai laikomasi, o šiuolaikišką spektaklio atmosferą kuria kitos audinio gijos – vaidyba, scenografija, muzika. Deja, nei šio J. Klatos spektaklio, nei keleto kitų dėl įvairių priežasčių (kartais kiek mįslingų) taip ir nepavyko atsivežti į mūsų festivalį. Tik šiemet, jau pandeminiais metais, galų gale atvežėme J. Klatos Prahos teatre „Pod Palmovkou“ (Čekija) režisuotą „Faustą“. O prieš tai, 2020 m. vasarį, Varšuvoje po kito J. Klatos spektaklio – J. Iwaszkiewicziaus „Motinėlė Joana iš Angelų“ – įvyko pirmasis pokalbis su režisieriumi, per kurį susitarta dėl spektaklio pastatymo Klaipėdos dramos teatre. Stebėtinai šiltas, paprastas ir nuoširdus pokalbis – lyg būtume jau seniai pažįstami. Taip į Klaipėdos dramos teatrą atkeliavo „Borisas Godunovas“ – spektaklis, kurį pats režisierius po premjeros įvertino kaip vieną svarbiausių savo darbų.

Gintaras Grajauskas

 

Nikodem Szczygłowski. Jan Klata: „Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas“

 

Prieš penkerius metus režisavai „Makbetą“ Dailės teat­re Maskvoje. Apibendrinai šią savo patirtį taip: „Mano didžiausia patirtis Maskvoje – lenkai ir rusai yra panašūs. Mus sieja beveik viskas.“ Kokias išvadas padarei dirbdamas Lietuvoje?

Bet istorinė patirtis su rusais mus atstumia. O su lietuviais – skamba paradoksaliai – irgi. Mes nenorime pripažinti tam tikros mūsų bendrystės, vis dar nešiojame savyje kažkokį pranašumo prieš lietuvius jausmą – žinoma, be pagrindo, net nesuvokdami paprasto fakto, kad lietuviai nėra slavai. Iš tiesų, mes vis dar žiūrime į Lietuvą per istorijos prizmę, o istorija Lenkijoje dėstoma stipriai polonocentriškai.

Polonocentrizmas keičia mūsų bendro valstybinio organizmo, Lenkijos ir Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos, prasmę. Mes vis dar susiduriame su „Henryko Sienkiewicziaus mąstymu“ – egzotiški lietuviai anuomet atliko tik epizodinius vaidmenis. Kaip „Tvane“ parodyti Radvilos? Kaip piktadariai, išdavikai, nors, pavyzdžiui, ten nėra nė vieno neigiamo švedų personažo. O juk kalbame apie knygą, kurią kiekvienas lenkas įsiurbė su motinos pienu. Žinoma, teatro srityje yra kitaip. Be abejo, suvokiu, kad teatras – tai nišų niša, tarkime Lenkijoje vos apie 3 % visuomenės eina į teatrą, o dauguma jų težiūri lengvo pobūdžio vaidinimus. Ne visada taip buvo, šiuo požiūriu reikia pripažinti: situacija komunizmo laikais atrodė geresnė. Taigi, be abejonės, Lietuvos teatras žinomas Lenkijoje, pasakysiu daugiau – Lietuvos teatras galingas netgi Europos mastu. Todėl, be abejo, žmonėms, kurie eina į teatrą, Lietuva ir Lietuvos kultūros pasiekimai atrodo reikšmingi Europos kultūriniame žemėlapyje. Reikšmingesni nei, tarkime, Italijos ar Ispanijos. Eimunto Nekrošiaus „Makbetas“ man buvo ir tebėra viena išraiškingiausių teatro patirčių gyvenime. Tačiau žvelgiant iš vidutinio lenko perspektyvos situa­cija turbūt atrodo kitaip. Tačiau aš nesu politikas ir visiškai neturiu noro užimti lenkų tautos gynėjo pozicijų.

 

Klaipėdoje dabar dirbi su „Borisu Godunovu“. Tavo maskvietiškas Makbetas „tarnavo povandeniniame laive“ – kaip pats tuo metu jį apibūdinai. Klaipėdoje dabar nėra povandeninių laivų, tačiau jų greičiausiai yra netoliese, Kaliningrade. Kaip apibūdintum savo dabartinį „Godunovą“, kurį siūlai Lietuvos žiūrovui?

Prie šio spektaklio dirbame labai įdomiu momentu. Pagrindinio vaidmens atlikėjas – aktorius Darius Meškauskas – neseniai per repeticiją pasakė, kad realybė veikia mūsų spektaklį – maža to, gyvenime tai vyksta vis greičiau, kartais net žaibiškai. Ir šitai tiesa, kai Klaipėdos dramos teatro vadovybei pasiūliau pradėti darbą su „Borisu Godunovu“, mes dar nežinojome, kas netrukus nutiks pasienyje, nemanėme, kad įvykiai įsibėgės tiesiog prieš mūsų akis. Dimitrijus Apsišaukėlis taip aistringai bando peržengti Rusijos ir Lietuvos sieną, jam pagaliau pavyksta – vėliau jis vėl ją kerta jau iš kitos pusės ir kartu su Lenkijos ir Lietuvos kariniais daliniais. Nežinojome, kad sienos vėl įgis tokią reikšmę ir kad oru kitaip kvėpuosis vienoje spygliuotos vielos pusėje ir kitoje. Teatras turi tokių savybių, jis yra kaip lęšis, fokusuoja ir išryškina. Atostogos be istorijos mums pasibaigė.

 

Nikodem Szczygłowski. Jan Klata: „Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas“

 

„Kas turi valdžią, tam neturi rūpėti teisė“, – toks buvo tavo Prahos spektaklio „Neco za neco“ („Akis už akį“ pagal Šekspyrą) šūkis. Valdžios tema, jos troškimas ir vienaip ar kitaip su ja susijęs susinaikinimas yra juntamas beveik visuose tavo spektakliuose. Ar mūsų visuomenėse vis dar trūksta tinkamų apmąstymų šiuo klausimu?

Ko gero, kiekvienoje visuomenėje trūksta tokių apmąstymų. Štai kodėl Šekspyras turi prasmę, turi ją Puškinas, turi ir antikiniai autoriai. Teatras – puiki vieta realizuoti savo menines aistras, nes būtent čia galime pamatyti, kaip prieš 200, 400 ar net 1000 metų parašyti tekstai vis dar turi nuostabų gebėjimą tyrinėti tikrovę, nepaisydami pasikeitusios mus supančios realybės. Tie tekstai gali atskleisti – lyg pjaudami skalpeliu – valdžios mechanizmus, kuriais dažniausiai nesąmoningai vis naudojasi mūsų valdantieji.

 

Puškino „Boriso Godunovo“ tekste iš tikrųjų kalbama apie šiuolaikinės Rusijos pagrindus, o kai kalbame dabar apie šiuolaikinę Rusiją ir jos politiką, dažnai girdime raginimą: „Nepainiokime kultūros (kaip, pavyzdžiui, ir sporto) su politika.“ Galbūt šis klausimas nuskambės naiviai, bet ar tikrai įmanoma „nepainioti“ ne tik Rusijoje, bet ir, tarkime, dabartinėje Lenkijoje?

Tokie raginimai visų pirma labai patogūs valdžiai. Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas, kurį galima išlieti iš bronzos ir pastatyti aikštėje, o tada apsimesti, kad jis niekada nė nebandė būti nepatogus valdžiai. Kita vertus, praktiškai kiekvienas menininkas iš šios mūsų Europos dalies – nesvarbu, lenkas, lietuvis, čekas (išskyrus galbūt kai kuriuos itin mėgstančius tarnauti) – visada buvo gana nepatogus valdžiai. Mūsų menininkai visada žaidė subtilesnį – kaip Puškinas ar Šekspyras – ar mažiau subtilų, kaip Brechtas ar Gogolis – žaidimą su valdžia. Todėl valdžia labiau mėgsta muziejus, kuriuose eksponatai jau mirę, tačiau nemėgsta nūdienio, šviežio meno, apskritai visko, kas gyva. Menininkas privalo mąstyti apie savo aplinką, ir čia esti paradoksas: kuo labiau supanti tikrovė yra nerami – tuo menininkui geriau, bet, žinoma, pavojingiau. O menininkams Lenkijoje tai susiję visų pirma su emigracijos rizika. Valdžia labai džiaugiasi garsiai sakydama, kad menininkas juk turi saviraiškos ir kūrybiškumo laisvę, kartais pridurdama – bet „tik ne už mokesčių mokėtojų pinigus“. Toks katės ir pelės žaidimas, kuris teatro scenose vyksta jau nuo senovės Graikijos ir Euripido, Aischilo ar Aristofano laikų, kurie valdžios atstovams pasakydavo labai nemalonių dalykų ir už tai dažnai sumokėdavo labai didelę kainą. Juk, tarkime, Euripidas buvo ištremtas, jam grėsė mirtis, ir ne šiaip kur nors, o šlovingame demokratijos lopšyje – Atėnuose. Dabartinė Rusija, žinoma, nebe demokratiška, tačiau Lenkijoje ar Čekijoje tebegyvuoja demokratinė politinė sistema, nors vis dažniau tai savotiška hibridinė demokratija. Pavyzdžiui, Lenkijoje nuo praėjusių rinkimų, kai 2015 m. valdžią perėmė dešinieji, žodžio laisvės apimtis gerokai sumažėjo ir mąžta nerimą keliančiu tempu.

 

Nikodem Szczygłowski. Jan Klata: „Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas“

 

Kaip, palyginus darbą Rusijoje ir Čekijoje, vertintum savo darbą Lietuvoje – su aktorių trupe ir visu teatro kolektyvu?

Norėčiau ryškiai atskirti Maskvą ir Prahą. MCHAT’as yra Rusijos kultūros flagmanas, turintis tvirtą politinį užnugarį ir išsiskiriantis didžiule įtampa, tvyrančia kiekviename darbo etape (beje, nesu patenkintas šio darbo rezultatu). Mano „Makbetas“ tapo ne toks, koks galėtų būti ir kokio norėjau – nors verta turbūt pabrėžti, kad tai pirmasis „Makbetas“ šio teatro istorijoje. Matyt, šiam tikslui jiems reikėjo užsieniečio, kad galiausiai spektaklis įvyktų. Prahos „Pod Palmovkou“ pavadinčiau veikiau tokiu savotišku piratų laivu, kuris yra dabar ant kylančios bangos. Aštuntasis Prahos rajonas, kuriame yra teatras ir kuriame, be kita ko, gyveno Bohumilas Hrabalas, – tam tikras atskiras pasaulis, neturintis nieko bendra su sostinės turistiniu centru. Darbas su šia piratų komanda buvo visiškai fantastiška, unikali patirtis. Praėjusį sezoną „Pod Palmovkou“ apdovanotas kaip geriausias Čekijos teatras, tačiau mes startavome iš visiškų autsaiderių pozicijos.

Klaipėdoje susiduriu su labai gerai valdomu ir puikiai organizuotu teatru, kuris taip pat dabar ant bangos, o tarp aktorių pastebiu daug energijos ir tikėjimo pasiekimais. Teatro komanda glaudžiai bendradarbiauja, pasižymi gerai organizuotu darbu. Šiuo požiūriu tai visiška priešingybė MChAT’ui. Žinoma, kalbinis barjeras šokiruoja: iki šiol dirbau su aštuoniomis ar devyniomis kalbomis – nuo Madrido iki Maskvos – tačiau dar niekada nepatyriau tokio aštraus kalbos jausmo kaip dabar. Jei aktoriai deklamuotų, tarkime, telefonų numerių ir adresų knygą, negalėčiau šito teksto atskirti nuo Puškino. Šis įspūdis turbūt labiausiai šokiruojantis, bet, kita vertus, tai žavu, nes ši patirtis skatina mane visiškai kitaip pažvelgti į to, ką aš galvoju, ir to, kas realizuojama scenoje visiškai skirtinga kalba, santykį. Į tai žiūriu kaip į savotišką egzistencinę keistenybę, kai kur netgi, sakyčiau, Davido Lyncho dimensijoje. Tai nėra mano pirmas susidūrimas su lietuvių kalba, bet kai žiūrėjau, pavyzdžiui, E. Nekrošiaus „Makbetą“, visiškai nekreipiau dėmesio į subtitrus – tiktai į scenoje atsiskleidusį magnetizmą. Taip pat vaidinome „Dantono bylą“ festivalyje „Sirenos“ Vilniuje, ir tai buvo vienas geriausių mūsų pasirodymų, o šis spektaklis yra apkeliavęs pusę pasaulio. Apskritai mėgstu užsienio kalbas, o lietuvių kalba yra tokia nenusakoma ir kriptografinė, viliojanti ir netgi tokia šiek tiek nuodėminga...

 

Nikodem Szczygłowski. Jan Klata: „Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas“

 

Tavo spektaklyje skamba polonezo garsai, Dimitrijaus Apsišaukėlio kariai kerta Lietuvos sieną žygiuodami į Maskvą, o galiausiai spektaklio pabaigoje kiek netikėtai nuskamba Godunovo žodžiai:  „Aš laimingas.“

Taip pat skamba garsioji Šostakovičiaus „Leningrado simfonija“ ir Glinkos operos „Gyvenimas už carą“ temos – be kita ko, tai buvo viena mėgstamiausių Stalino operų, jam patiko stebėti, kaip pelkėse žūsta lenkų ir lietuvių kariai, kuriuos ten didvyriškai nuvedė Ivanas Susaninas.

 

Nikodem Szczygłowski. Jan Klata: „Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas“
Domo Rimeikos nuotraukos

 

O tokioje iš pažiūros ramioje šalyje kaip Lietuva, prie Seimo susirinkę vadinamieji maršistai skanduoja antivyriausybinius šūkius, o valstybės sieną kerta Lukašenkos režimo atsiųsti pabėgėliai iš Irako ir kitų šalių. Lenkijos padėtis – ypač politinė – daugeliu atžvilgių dar blogesnė. Ar mūsų regiono šalys po 30 santykinės ramybės ir nuoseklios raidos metų tikrai pasineria į naują Didžiąją sumaištį?

Situacija Lenkijoje iš tiesų blogesnė. Kita vertus, naujosios Didžiosios sumaišties klausimas vis dar atviras, tačiau tendencijos tikrai kelia nerimą, be to, situacija blogėja beveik visur. Yra tokia Edwino Bendyko knyga, pavadinta „Lenkijoje, tai yra visur“, kurioje, apeliuojama į garsųjį Alfredo Jarry kūrinį „Karalius Ūbas“ ir veiksmas vyksta „Lenkijoje, tai yra niekur“. Staiga mums tampa aišku, kad ši alternatyvi realybė taip pat vyksta čia ir dabar. Prisiminkime, pavyzdžiui, neseniai keistai apsirengusių žmonių išpuolį Vašingtono Kapitolijuje. Dabar kyla klausimas, ar šis reiškinys sustiprės, ar visi apsisupsime spygliuota viela ir, sekdami Donaldo Trumpo pavyzdžiu, statysime vis daugiau sienų ir taikysimės į naujus priešus, kurdami savo tapatybę rastų atpirkimo ožių pagrindu.

 

Nikodem Szczygłowski. Jan Klata: „Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas“

 

Ir tai turbūt pagrindinė tavo „Boriso Godunovo“ žinia?

Manau, žinia visų pirma yra tokia: mes jau skęstame. Kaip ir amžinasis, tačiau pradedantis tirpti įšalas Sibire, todėl ten viskas po truputį grimzta ir tampa pelke. Mes savo ruožtu vis labiau grimztame intelektualiai, aplink mus formuojasi tokia savotiška pelkės realybė – nebežinome, kur esame, nebeturime tvirtų pagrindų, nedrįstame žengti bet kokio drąsaus žingsnio bijodami, kad nenugrimztume dar giliau, vanduo siekia burną ir nosį, o mes svarstome apie šį lėto skendimo paradoksą. Bauginanti realybė. „Borisas Godunovas“ pasakoja apie visišką košmarą, kuris tampa realybe, apie melagienas – nelinijinį karą, kurį visą laiką kariaujame su tiesa. Kaip žinia, menininkai linkę perdėti norėdami užaštrinti tam tikras problemas. Puškinas sumokėjo aukščiausią kainą už savo pjesę būdamas nepatogus valdžiai. Galbūt dabar grįžtame į laikus, kai menininkai vėl turės mokėti didelę kainą už tai, kad vadina realybę tikrais vardais.

 

Nikodem Szczygłowski. Jan Klata: „Lenkijoje geras menininkas yra miręs menininkas“
„Borisas Godunovas“. Domo Rimeikos nuotraukos

 

Fotoreportažas iš „Boriso Godunovo“ ČIA

Draugai