Neseniai teko lankytis Vilniaus lenkų teatro „Studija“ dviejuose monospektakliuose „Čia kalba Šveikas“ ir „Raudonosios armijos karininko užrašai“, kurių premjeros įvyko prieš šešetą metų, o tematika tapo tik dar aktualesnė.
Vargu ar surastume kitą tokį romaną, kuriame apie karą būtų kalbama taip satyriškai, nors asmeninės rašytojo patirtys buvo labai įvairios. JaroslavoHašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ – romanas, kuris pasaulinės literatūros kontekste laikomas vienu pirmųjų antikarinės literatūros kūrinių.
J. Hašeko Šveikas – naivus kareivis, geraširdis idiotas, kurio ištartose frazėse atsiskleidžia beprasmis, tragiškas, o kartu komiškas ir absurdiškas kariuomenės ir paties karo pasaulis. Iš tikrųjų tampa nebeaišku, ar jis idiotas, kaip pats sakosi (Šveikas yra buvęs beprotnamyje), ar suktas kareivis. Daugeliu atveju teigiama, kad Šveiko portretu J. Hašekas nupiešė čeko nacionalinį charakterį. Tačiau šiandieninėje geopolitinėje situacijoje galėtų būti tapatinamas ir su kitais.
„Čia kalba Šveikas“. Joannos Bożerodskos nuotrauka
Monodrama „Čia kalba Šveikas“ – tai Vilniaus lenkų teatro „Studija“ aktoriaus Edvardo Keiziko ir Lenkijos W. Siemaszkovos teatro režisieriaus Sławomiro Gaudyno duetas, kurių tiek pirmasis pasirodymas 2016 m., tiek dabartinis sulaukia gausių publikos ovacijų.
Valandos trukmės monospektaklis paperka Šveiko reakcijų nuoširdumu ir naivumu. Šveiko – suaugusio vaiko – prisitaikymo filosofija gelbsti mūsų herojų. Šveikas kariuomenėje daro prielaidą, kad reikia būti drausmingam ir atsakyti į klausimus taip, kaip jam užduodama. Taigi jis pripažįsta visus jam pateiktus kaltinimus, įskaitant nužudymą. Kartu jis prieina prie sunkiai paneigiamos išvados, kad į storą žmogų lengviau pataikyti nei į liesą. Įkalinimo įstaigoje jam smagu, tris kartus per dieną duoda valgyti, šalia yra išvietė, – ko daugiau reikia? Tačiau, nepaisant jo drausmingumo ir noro bendradarbiauti, teismo medikai be didelių dvejonių nustato jam visišką bukumą ir idiotizmą. Šveikas kelioms dienoms atsiduria beprotnamyje, kurį vėliau prisimena kaip geriausias gyvenimo akimirkas. Jam atrodo, kad tai visiškos laisvės vieta, čia kiekvienas gali būti tuo, kuo tik nori, elgtis taip, kaip tik nori. Deja, laimė trunka neilgai, jis vėl pakviečiamas į tarnybą. Šveikas kaip talismanas pereina iš rankų į kitų „didvyrių“ rankas. S. Gaudyno adaptacijoje sužinome apie jo likimą tarnaujant dviem būdingiausiems panoptizmo atstovams.
Sakyčiau, „Čia kalba Šveikas“ – klasikinė monodrama, užpildyta intensyviu vaidybiniu žaidimu. E. Keiziko Šveikas yra šmaikštus ir patikimas, patvirtinantis J. Hašeko šedevro nemirtingą universalumą. Jo pacifizmas ir nepretenzinga gyvenimo filosofija žavi anarchija, nuginkluoja ir išjuokia karo ir monarchijos neracionalumą. Tačiau E. Keiziko kareivėlis išsiskiria dar vienu aspektu – prigimtiniu aktoriaus natūralumu, kurio neįmanoma išmokti.
Sergiuszo Piaseckio „Raudonosios armijos karininko užrašuose“, satyriniame monospektaklyje, sovietinio karininko dienoraščio forma pasakojama apie žmogų, kuris 1939 m. rugsėjį išlaisvino Vilnių ir Lydą, o vėliau ten pasiliko ir vokiečių okupacijos metais. Tai virulentiška sovietinės propagandos, kariuomenės ir NKVD satyra apie bolševikų mentalitetą. Tai groteskiškas, bet itin kartus žvilgsnis į žmonių likimą sovietų ir vokiečių okupacijos metais. Režisierius preciziškai perteikia išsilavinusio sovietinio kario mąstymo ir elgesio būdą, jo žavėjimąsi ideologija ir jos lyderiais.
E. Keiziko herojus – be galo savimi patenkintas ir savo pasiekimais besididžiuojantis Miška Zubovas, proletariato gynėjas. 1939 m. rugsėjį jis grąžina laisvę engiamiems Lenkijos valstybės piliečiams. Atneša jiems didžiausius bolševikų „pasiekimus“: badą, terorą, skurdą, pavergimą, baimę ir mirtį, vadinamąją pažangą ir laisvę. Miška žavisi Raudonosios armijos, kovojančios su civiliais, didvyriškumu, didžiojo socialistų lyderio Hitlerio veiksmais (deja, tik iki 1941 m. birželio), vienintelio neklystančio Stalino išmintimi.
S. Gaudyno nupieštas vaizdas kupinas karčios ironijos. Jei pliki faktai prieštarauja propagandiniams šūkiams, tuo blogiau faktams. Šiame monospektaklyje parodomas pasaulis, kuriam pirmoje vietoje yra valstybė, o ne žmogus. Ir kiekvienas autoritetas visada turi būti garbinamas. Kur niekada nevalia sakyti, ką galvoji, visur reikia matyti priešą, visus įtarti. Nes komunistinė mintis yra didesnė už racionalų mąstymą.
Kita vertus, sunku juoktis, kai suvoki, kad kova tarp humaniško požiūrio į žmogų, teisės į laisvę ir orumą ir bolševizmo, siekiančio išsunkti žmogų iki dugno, paversti jį tik įrankiu be sąžinės pasaulyje jau vyksta daugiau kaip šimtą metų. Deja, tenka pripažinti, kad didelė dalis žmonių tiek susigyveno su bolševizmu, kad priima jo taisykles kaip savaime suprantamas.
Dviejų profesionalų duetas mane įtikino abu kartus. Akivaizdu, karo tematika tiek E. Keizikui, tiek S. Gaudynui labai artima, tad smalsauju juos pamatyti kitais amplua profesionalioje lenkų scenoje.
Jonas Vaitkus – teatro režisierius, pedagogas.