Jovita Poviliūnaitė. Romo Kalantos kontekstai, arba Protestas teatre

Iš spektaklio „Kauno pavasaris ’72“ anotacijos supratau, kad Romo Kalantos, kaip personažo, scenoje nebus ir niekas teatre nedegs. Kaip tokį tikrą įvykį išspręs spektaklio kūrėjai? Jų teigimu, atėjęs į premjerą žiūrovas klaidžios pabėgimo kambario labirinte, klaidžiojimas bus ne mažiau įdomus negu galimas atradimas.

Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje nė vienos laisvos vietos. Tačiau ne vien šis spektaklis pažymi kalantines. Ką tik atsidarė paroda „1972. Pramušti sieną“ Kauno centriniame pašte. Tą patį vakarą vyksta ir roko operos „1972“ premjera Kauno muzikiniame teatre (režisierius Kęstutis Jakštas). Skelbiama, jog tai unikalus muzikinis eksperimentas, jungiantis dokumentiką ir fikciją skambant psichodelinio roko klasikai.

 

„Kauno pavasaris ’72“. Donato Stankevičiaus nuotrauka
„Kauno pavasaris ’72“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

 

Sumanymo pastatyti spektaklį apie R. Kalantą Nacio­naliniame Kauno dramos teatre ėmėsi režisierius Jonas Tertelis, kuris jau turėjo patirties kurti dokumentika grįstus pastatymus („Žalia pievelė“, „Nežinoma žemė. Šalčia“, „Jūrinės šviesos“). Šiuose darbuose režisierius pasakojo subjektyvią, emocinę, neretai skaudžią miesto bendruomenių istoriją, atsigręžė į paprasto žmogaus patirtis. Šį sykį J. Tertelis į pagalbą pasikvietė dramaturgą Andrių Jevsejevą, dailininkę Renatą Valčik, kompozitorių Martyną Bialobžeskį, šviesų dailininką Julių Kuršį ir penkis trupės aktorius.

Kaip teigia režisierius, pagrindinis dėmesys spektaklyje perkeliamas nuo R. Kalantos asmenybės prie jį supusios visuomenės ir konteksto. Spektaklis skirtas jauniems žmonėms, ieškota paralelių tarp šiandienos ir anų laikų jaunuolio jausenos. Paliestos tokios temos kaip protestai, individualus pasipriešinimo santvarkai aktas, savižudybė.

Galima prisiminti dar ir Donato Ulvydo 2017 m. sukurtą vaidybinį filmą „Emiliją iš Laisvės alėjos“. Jauna aktorė Emilija gauna paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Atvykusi į miestą, ji iškart patenka į vadinamuosius Kauno pavasario įvykius, kilusius po Romo susideginimo Muzikinio teatro kiemelyje. Pagrindinė filmo tema yra pasirinkimas. Ar paklusti valdžiai? Vietinė valdžia privalo vykdyti nurodymus iš aukščiau. O jauni žmonės negali nesigriebti protesto.


Kur žmogus? Kur menininkas?

„Ecce Homo“, – nuskamba iš aktoriaus lūpų. Spektak­lyje veiksmas įsibėgėja atsiradus lyg ir nieko nereiškiančiam piešiniui ant sienos.

Bet piešinys yra protesto forma. Pasekmė – tardymai. Tardymai, šiandien scenoje gal kažkam keliantys šypseną, o tuomet baisūs, nes galėjai patekti už grotų dėl vieno žodžio. Protesto nuotaikos sklando ore, scena sklidina dūmų, nėra kada atsikvėpti, veiksmas lekia į priekį. O kartu – baimė. Kur tas sienos menininkas? Kur žmogus? Kas jį pažinojo? Klausausi tardymų ir taip įsijaučiu – juk mačiau jų ieškomą Algį, jis ką tik buvo čia...

Ar galima eiti į teatrą? O bėgioti vakarais? O gyventi nesusituokus? Kaip atsakinėti į tardytojo klausimus? O jei esame tardomi dviese, kaip pateikti sutampančią informaciją?

Kur sienos tepliorius? Kur tas menininkas? Spektaklyje pavaizduojamas visas sovietų sistemos absurdas.

Aktorius Marius Karolis Gotbergas teigė tik per repeticijas supratęs, jog protestuoti nėra lengva. Protestai vyksta ir šiomis dienomis. Kartais taikūs, kartais aršūs. Nemažai tokių protestų judėjimų vadinami pavasariais. Juos sieja ne tik metų laikas, bet ir panašūs motyvai. Budapešto ruduo, Prahos pavasaris, protestai Lenkijoje, Pekino pavasaris, Arabų pavasaris, Maidanas Ukrainoje, protestai Baltarusijoje. Spektaklyje pateikiama ši faktinė dokumentinė medžiaga.

Aktorius bando išsilaisvinti iš kieto rūbų kiauto, dūsta ir rėkia. Su kuo? Kada? Ar pažįsti tą žmogų? Ką veiki vakarais? Atsikartoja tardymas ir kitame epizode. Mūsų akimis, gal net juokingas, absurdiškas. „Viskas, ką pasakysi, gali būti panaudota prieš tave.“

Spektaklis balansuoja tarp dokumentikos ir fikcijos. Spektaklio kūrėjai klausia, ar šiandien Lietuvoje yra dėl ko protestuoti? „Tokiose šalyse kaip Lietuva protesto kultūra labai vangiai bręsta“, – teigia filosofas Gintautas Mažeikis. O šiandien gal to ir nereikia? Palyginus 1972 m. įvykius su šiandien žioji praraja. Supranti, kaip gerai gyvename.


Istorija kaip veikėjas

Ieškoma sąsajų tarp brežnevinio sąstingio laikų visuomenės ir šiuolaikinio liberalaus vakarų pasaulio. Ar R. Kalantos pasiaukojimo aktas ir jo išprovokuoti įvykiai yra vien tik praeitis?

Spektaklis ir pradedamas nuo jaunos aktorės, vaidinančios moksleivę, svarstymų, kas yra istorija. Istorija personifikuojama, ji pati tarsi vaidina, ir kyla paprasti, bet kartu esminiai klausimai: kas gi ta istorija? ar toji, kuri surašyta istorikų knygose ir vadovėliuose? ar ta, kuri mūsų galvose? ar ta, kurią papasakojo senelis? kuriuos faktus įtraukti, o kurių ne? kaip formuojama istorija? „Ją rašo nugalėjusieji“, – taip teigė moksleivei istorijos mokytoja.


Žolė po betono luitais

Scenografija – destrukcinė, jos elementai – betoninės gatvės fragmentas, sulūžusios, sukrypusios kėdės, kreivas parko suolas. Aptriušusi siena su tamsiais langais. Drabužiai juodi, kieti, nelankstūs tarsi kiautas, diktuojantis formą, kūno padėtį. Čia ir hipio drabužis, funkcionieriaus kostiumas, mokyklinė uniforma. Tai hipių laikai, tad neišvengta aliuzijos į ilgus plaukus. Skamba hipiškos dainos. Balsai neprofesionalūs, bet tai netrukdo, balso kokybės turbūt ir nesiekiama.

Scenoje pasklinda dūmai ir chaosas. Vienas kitas žiūrovas nusikosi. O dar išdėlioti pievagrybiai, kuriuos sumindžiojus pasklinda grybų kvapas. Spektaklis paliečia mus per jusles (tarpais žiūrovai paskandinami visiškoje tamsoje).

Labai simboliška – žolė po atkeltomis plytelėmis. Tarsi atidengiama kažkas slapto, bet svarbaus. Po betonu slypi kitoks gyvenimas.


Kaip nepaskęsti emocijoje?

R. Kalanta šiandien herojus. Diskusijoje po spektaklio J. Tertelis sakė, kad jiems dirbant buvo galima paskęsti juodoje emocijoje, nes ten, kur jie ėjo, – labai tamsu. Tačiau jie turėjo būti tvirti, nes ir tie žmonės, ir tas žmogus nepasidavė tamsai. Susideginimo aktas ne šiaip eilinis įvykis. Jis pakeitė Lietuvą. Kas būtų, jei R. Kalanta nebūtų ryžęsis susideginti?

Ar spektaklis atspindėjo laikotarpį? Negaliu pasakyti, nes dar gimus nebuvau. Mama pasakojo, kad kaip tik tų metų rugpjūtį atvyko studijuoti į Kauną, ir kalbos apie kažkokį susideginusį žmogų vis dar sklandė. Tarp žmonių, ypač jaunimo, jau skleidėsi laisvės nuotaikos. Tai buvo naujos pradžios pradžia. „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Tai paskutinė Romo žinutė mums, gyvenantiems laisvoje šalyje.


Jolita Poviliūnaitė – kūryba lydi kasdien. Nuo fotografijos ir kaligrafijos iki tekstų rašymo.