Jūratė Visockaitė. 100-asis sezonas ir dar viena premjera

LNOBT hibridinėje šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“ (spalio 25 d.) tiek daug visko susipynę, kad norisi atmegzti, atskirti ir sudėlioti šito reiškinio komponentus, vardus, žanrus, daiktus į tvarkingas lentynas.

Į aukščiausią vietą kelčiau kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės ir dirigento Ričardo Šumilos muziką. Aistringą ir aštrią ar slogią ir geliančią (meilės trikampio su moterimi-kupra scenoje), vaizdingai teatriškai kampuotą, provokuojančią ir estetišką. Jaunoji Rita, jau patyrusi, aukso kryžiais apkarstyta scenos vilkė, drauge su kitomis lietuvių menininkėmis amazonėmis lenkia kolegas vyrus.

Jau tiktai muzikai iš paskos sektų atsivežta cho­reo­grafijos žvaigždė Itzikas Galilis (g. 1961). Jis apžiojo dar ir dekoracijas, kostiumus, šviesas ir libretą, kurį pavadino poezija. Nesakyčiau, kad dėl šios globalios autorystės užtikrintai tapo spektaklio autoriumi. Atvirkščiai. I. Galilio žodžiais apibrėžta žmogaus, jau nugyvenusio didesnę dalį savosios amžinybės, viena diena pernelyg abstrakti, kad ją suimtum į saują, kad ji taptų asmeniška, poetiškai individuali, panaši į tavo, kaip panašus tampa skaitomas eilėraštis.

 

„Amžinybė ir viena diena“. Martyno Aleksos nuotraukos

„Amžinybė ir viena diena“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Amžinybė ir viena diena“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Labiausiai suartėti, be abejo, trukdo verbalinis sluoksnis. Kadaise klausydamasi operų pasijuokdavau iš primityvaus tos ar kitos arijos teksto, dažniausiai negrabiai išversto subtitruose, iš pernelyg banaliais žodžiais reiškiamos didelės aistros. Kol galiausiai susivokiau, kokį horizontą muzikinei vaizduotei atveria elementarus žodis – išties operoje tyla (žodinė iškalba) yra gera byla.

Nors, kiek atsimenu, R. Mačiliūnaitės, Loretos Vaskovos, Gabrielės Labanauskaitės operoje „Į švyturį“ nelengvas, iš V. Woolf pasiskolintas tekstas tikrai puikiai papildė muziką... I. Galilio poetinės ambicijos vadovauja paradui, nurodo mums, kaip viskas svarbu. (Jo poezija, išleista atskira knyga ir parduodama kartu su programėle, deja, išversta į lietuvių kalbą ne poeto – o tai didelė klaida; kita vertus, neaišku, kiek tos poezijos hebrajiškame originale iš viso buvo.)

Choreografija, žinoma, profesionali, ilgų kūrybos metų nugludinta. Jeigu atidžiai įsižiūri, kai kuriose scenose baleto artistai šoka netgi „pažodžiui“ – ši „kurčnebylių“ kalba meniška, ją priimi kaip pirminę ir pagrindinę. Man įspūdingiausias buvo į finalą nukeltas Jeronimo Krivicko monologas. Dominuoja masinės scenos, išilgintos ir išplatintos, atidirbtos. Pasigendi intymesnio solinio ar duetinio šokio – ir R. Mačiliūnaitės muzika jam būtų palanki.

Globalus autoriaus požiūris atsiveria įžangoje, į kurią su riksmais suvirsta visi, kas yra užkulisiuose, veiksmas ilgai negali nusėsti, nurimti, koncentruotis – gal net iki pačios pabaigos... Negali suvokti, kur centras. Kaip ir šio kūrinio herojus, privalantis greitai nueiti visą kelią nuo vaikystės iki senatvės. Tai labai sunkus uždavinys ir šioje scenos poemoje jis sprendžiamas specialiai naudojant sudėtingas formules. Publika sulaiko kvapą. Perskaičiusi subtilų Ingridos Gerbutavičiūtės libretą, daug ko scenoje neatrandi – šitaip irstančios šeimos, šitokios mergaitės-moters... Užtat išvysti į auksinį drabužį suvystytą mumiją Deivę (mecosopranas Justina Gringytė) ar griozdiškus fanerinius žmonijos, kuri ieško meilės, plakatus.

Tie plakatai ir choristai, kurie netelpa scenoje ir rikiuojasi salės pakraščiuose, primena ką tik skirtinguose teatruose matytus dramos spektaklius „Tryliktas apaštalas“ ir „Balkonas“... Ak, ir šitie, ir anie, ir dabar, ir prieš amžinybę prašė meilės, ir vis jos buvo negana! Jau ir scenos plotų negana, lipama publikai ant galvų. „Amžinybės ir vienos dienos“ prologe mergaitės laikomas raudonas balionėlis bei epilogo „giesmė“ su srove, negailestingai tekančia iš dangaus ant kritusio herojaus (reikia manyti, šventomis manų kruopomis), deja, perdėm sentimentalūs, literatūriški.

Užtat I. Galilio scenografija – kukli ir išradinga. Tarp gigantiško pianino, o gal bufeto konfigūracijų (labai poetiškų) gali pasireikšti Česlovo Radžiūno choras, jau seniai įvaldęs visus žanrus, visų gastrolierių užmačias.

P. S. Kadangi naujasis teatro vadovas verkia dėl užklupusio skurdo, tai nustembi fojė radęs krūvas neekologiško reklaminio glianco, kuriuo publika visai nesidomi.

Draugai