Ak, teatrinės kaukės lūpų kampučiai tragiškai nuleisti žemyn... „Nematytai ryškiai šiandien spindi saulė / Ir žolė kaip smaragdas žalia...“ „Auksiniai scenos kryžiai“ nusidažė juodai, bet griežti rėmai scenos karnavalui labai tinka prie veido (LNOBT, LRT, lapkričio 6 d., scenarijus Mindaugo Nastaravičiaus, režisierius Gediminas Šeduikis).

Iš nominuotųjų kiekvienas vaikštantis į teatrus gali išsirinkti savąjį. Taigi nepaisau pažeistų socialinių normų, smerkiu meno diskriminaciją mene ir tikrai bent kartą įsivardiju „Tryliktą apaštalą, arba Debesį kelnėse“, o ne tris kartus – „Vienos miško pasakas“! Ir papūskit man, kaip pasakytų „Apaštalo“ režisierius. Aha, atsirado nepagrindinis vyro ir moters vaidmuo – kurgi tuomet nepagrindiniai operos ir baleto vaidmenys? Kolegos, juk daug reikalingesnė būtų ne žiūrovų akims, o smegenims skirta nominacija su Kritiko vaid­meniu teatriniame procese. Jeigu kritikų žiuri neišrinks metų kritiko, tai gal patys kūrėjai, deleguoti režisieriai ir aktoriai, anoniminėje anketoje padėtų savo kryželius prie tos ar kitos pavardės, pademonstruotų, kokių panegirikų ar patarkavimų trokšta?

 

 

O maestro Jonas Vaitkus, neiškviestas ant scenos savojo kelio kryžiaus pasiimti, taip sakant, netrukus išlindo ant jos pro rakto skylutę... Kurią nupiešė jo bendraautoris dailininkas Jonas Arčikauskas spektak­lyje „Didysis kelias“ (transliacija internetu iš Vilniaus kino klasterio lapkričio 8 d.).

76-erių režisierius – nuo pat „Lopšinės“ debiuto 1974 m. pūtęs ir įpūtęs į scenas tiek gyvybės, kad jos protu neaprėpsi, – titanas, unikumas, pašauktasis ir išrinktasis, perpetuum mobile, teatrinės šalies mohikanas (asmenybės energetikai būtinas neigiamas savybes palieku už skliaustų), Jėgeris, Majakovskis, Oneginas, visuomenės priešas, Ivanovas ir Stavroginas, markizė de Sad ir statytojas Solnesas ir t. t. – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, – yra pavydėtinai laimingas žmogus. Nors premjeroje, į kurią susirinko tarsi visi jo gyvenimo veikėjai, jis vėl įžūliai kelia faką, kosėja krauju į nosinę ir sako, kad „ugnis širdy dega, bet jau nešildo“, kad neatjaučia kitų, nes „nieks manęs neatjautė“, netiesa, toji visuomenė, kuriai jis visad sukelia diskomfortą, tas Asilų kaimas ir t. t. jaučia ir mato. Net ir pro ekrano stiklą – online.

Panašus (nors ir be šėtoniškos šypsenėlės) į režisierių aktorius Vytautas Rumšas (Jėgeris), gavęs tokio dydžio vaidmenį, išstovi scenoje kaip uola. Jo strindbergiškas, paranojiškas herojus šekspyriškai įvairia­plaukis, per marą (fone figūros su snapais) gyvenime, haliucinacijose ir sapnuose lėtai judantis, tyliai lyg munkiškame paveiksle prasižiojantis ir rėkiantis žmogus. Tiktai žmogus. Jis iki mirties turės kuprą – sraigės kiautą teatrą, „kuriame pasaulis apsivers ir žodis nieko nebereikš“, kuriame nevalia „tujinti nepažįstamos merginos“. Jam vis norisi į sceną, nes „jeigu eisit, jūs kažką patirsit“. Pjesės simbolių klampynėje, choreografijos, teksto ritmikos, dekoracijų ir kostiumų tirštyje, visoje šioje dramos operoje, į kurią pastarąjį dešimt­metį linksta J. Vaitkus, Jėgeris stojiškai stovi centre, dalyvauja, paduoda ranką, nes savo sapne privalai dalyvauti. Iki pat pabudimo prie bėgančio vandens ir šalia prigludusios beždžionėlės / Michelangelo ir Amžinojo ištiestos rankos (akt. Birutė Mar).

 

„Didysis kelias“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos.

 

Spektaklio choristų akys, kaip ir tos ant sustumiamų sienelių nupieštos, nebestebi dirigento, nes ir taip jį mato, jos nukreiptos į būtį – visos, visos, net ir tos iš malūnininko kiemo, iš kvailių kaimo ir nemokančios atbulai suskaičiuoti gyvenimo metų prieš Kristų. Kiek­vienas iš choro jam skirtu laiku išdygsta su trumpu solo, išskleidžia balsą ir mintį, iškelia koją, parodo savyje žmogų su žvėries ar augalo priemaiša. Siur­realizmas čia ne toks ir baisus, nes jau pradžioje buvo pasakyta, kad didysis kelias veda į kapines, kad dabar tereikia atsigręžti ir permesti žvilgsniu savo gyvenimo septynias stoteles. Taip padarė Augustas Strind­bergas, taip daro ir režisierius, siūlydamas savojo universiteto mokiniams iš anksto parepetuoti šitą kelią. Siūlo ir publikai prie įjungtų ekranų, nors ji, jaučiu, pasimetusi „šitame jovale“, trinksi kėdėmis, kenčia ir nesulaukia prašvitimo. 

Pjesę iš švedų kalbos išvertė bergmanistė Zita Mažeikaitė, muziką ir teksto ritmą kūrė ukrainiečių teatro kompozitorių pora Oleksandras ir Liudmyla Šymko. Sprendžiant iš anonsinių interviu, buvo planuotas ryškesnis prasidainavimas, nes „gilios mintys neintonuojamos kasdieniškai“. Stebint sceną ekrane nenyko noras kažkaip atsisukti atgal ir patikrinti tai, ko neišgirdai, kur apsikvailinai.

Galbūt tai nėra neįmanoma švenčiant namų būtį, būkim atviri, iki Naujųjų? Tai gal suvaidinkit darsyk per Adventą, o mes pažiūrėsim ir pagalvosim. Tiktai teatro ryšiams su visuomene (kaip ir „Alisos“ atveju) linkėčiau nebijoti daugiau išviešinti internetinę transliaciją. Atėjus pavasariui tikrai norėsiu pamatyti spektaklį dar kartą ir visai gyvą.