Jūratė Visockaitė. Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė

 

Teigiama, kad vokiečių rašytojas Winfriedas Georgas Sebaldas (1944–2001) sukūrė naują XXI a. romaną. Režisierius Krystianas Lupa (g. 1943) sako, kad laikas keisti ir teatrinį pasakojimą apie žmogų. K. Lupos LNDT prieš keletą metų pastatyta „Didvyrių aikštė“ jau parodė tokį radikalios kaitos stebuklą. Po spektaklio, po suartėjimo su jo erdve, laiku, herojumi, na, tiesiog norėjosi gyventi.

Deja, po „Austerlico“, dabar Jaunimo teatre režisieriaus ir jo bendraminčių atlikto titaniško darbo (W. G. Sebaldo to paties pavadinimo romano inscenizacijos), lieka kartokas fata morgana, sceninio ir tavo pačios neįgalumo poskonis. Baisu prisipažinti ir sau, ir kitiems – galbūt kiti žiūrovai patyrė kitokių jausmų?

 

Jūratė Visockaitė. Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė

 

Tikiuosi, teatro kolektyvui – ir išsyk po Eimunto Nek­rošiaus „Cinko (Zn)“, dėl ieškojimų bei neatradimų giminiško spektaklio – „Austerlicas“ vis dėlto bus paveikus, formuojantis darbas. Jaunimiečiai su nauju meno vadovu irgi mėgina radikaliai išsiplėšti iš savojo kelių dešimtmečių sąstingio, tapti pirmeiviais sostinėje. (Kurios scenos arba remontuojamos, arba betėvės, arba atiduotos aktoriams ir studentams. Nors jei kalbėtume apie pirmeivius, apie Lietuvos scenų flagmaną, tai laikas pripažinti, kad jis jau egzistuoja Klaipėdoje.)

 

Jūratė Visockaitė. Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė

 

Su „Austerlicu“ praėjęs ir dingęs laikas (apie 5 val.) man įsimins vien kaip aktoriaus Sergejaus Ivanovo vaid­muo. Žydų berniukas, prieškariu iš Čekijos išvežtas į Ang­liją, įsūnytas, lyg ir sėkmingai išaugęs, mėgina apčiuopti vaikystę, išplaukusį prisiminimų eterį. Didelis berniukas nesupranta, kodėl nejaučia žemės po kojomis ir neužtikrintai juda per gyvenimą. Nelengvi somnambuliško Austerlico (o garsaus Napoleono mūšio vietovė, pasirodo, yra Čekijoje) santykiai su artimaisiais: lageryje nužudyti gimdytojai (akt. Jovita Jankelaitytė ir Matas Dirginčius) jo pasąmonės matricoje užfiksuoti amžinai jauni ir nuogi nuogutėliai, matuojami ne jausmais, bet tiksliais prietaisais; auklės Veros (akt. Danutė Kuodytė) jis prašo nesustoti ir sekti vaikystės pasakas; mylimos moters Mari (akt. Viktorija Kuodytė) nieko neprašo – tik velkasi iš paskos kaip šunelis; į pasakotoją-autorių (akt. Valentinas Masalskis) įsikabina kaip naktinis drugys, tas, kuriam mėšlungis sutraukė kojeles ir jis sustingo savo nelaimės vietoje iki pat mirties. Atrodo, aktorius net žodžius taria ir orą įtraukia atsargiai, trumpais kvėptelėjimais.

 

 

Rašytojas romane, kaip suprantu, laikėsi už daiktų, už daiktų atminties. Aukštus langus mėgstantis režisierius (taip pat inscenizacijos autorius, scenografas) mums įskiepytą, paprastą nekrošišką kūrybinį daiktinį metodą keičia nepaprastomis videoprojekcijomis ir muzikiniais kuždesiais (dizaineris Mikas Žukauskas, kompozitorius Arturas Bumšteinas). Pirmame veiksme keičia netgi totaliai, užtikrintai, išties tarsi žengdamas į lemiamą Austerlico mūšį.

 

Jūratė Visockaitė. Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė

 

 

Ak, išmanieji dramos scenų kūrėjai, scena – ne ekranas! Tas pilkas drugys reikšmingai gali praskristi tik giliame ekrane, o čia, netgi raudonu rėmeliu apvestoje scenos dėžutėje, tokie videopraplėtimai, atvirkščiai, siaurina, staiga keičia, stabdo publikos vaizduotę. Pasitelkta dokumentinio filmo injekcija tik pademonstruoja teatrinio meno bejėgiškumą lyginant jį su dokumentika. Taip, pats rašytojas, dėjęs į savo knygas iliustracijas, sakė: nuotrauka literatūroje yra užtvanka, ji pristabdo tėkmę. Tačiau judanti nuotrauka (kinas) teatre – jo specifiniame čia ir dabar esančiame akimirksnyje ar valandoje – yra svetimkūnė, mirusi. Na, nebent tai koks nors publicistinis, didaktinis teatras... Mano galva, spektaklyje suveikia gal tik „Praėjusiais metais Marienbade“ gabalėlis, kadangi jis yra nuo filmo nusausintas ir čia tai, ką mums reikia, suvaidinantis epizodas.

 

Jūratė Visockaitė. Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė

 

Herojumi spektaklyje pakaitomis turėtų tapti tai žmogus, tai daiktas, dokumentas, fotografija, materija, geležinkelio stotis, krėslas, nuo kurio sunku atsikelti, viešbučio kambarys su plačia lova, spinta ir žalia suknelė, tas pats langas į triukšmingą Europos aikštę. Šitaip apčiuopom susigrąžinama biografija. Bet daiktai neatgyja, neprakalba – tempiant laiką jie lieka tik dekoracija, o pats laikas nestingsta ir grėsmingai nepakimba ore kaip „Didvyrių aikštėje“. Pasakotojas-autorius išvis neranda savo paskirties. O ir vyriškis vardu Austerlicas, iš paskutiniųjų plazdantis scenoje, neįsikimba į tave kažin ką primindamas ir įspėdamas.

 

Jūratė Visockaitė. Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė

 

Kita vertus, suprantu ir vertinu K. Lupą, kuris sako: „Žiūrovą taip pat reikėtų paruošti tam, kad mūsų nauji meniniai bandymai nėra orientuoti į sėkmę. Jei ir toliau tik rūpinsimės naujų darbų sėkme, iš esmės būsime vis anachroniškesni.“ Aukso žodžiai ir teatrui, ir kitiems įsiteikiantiems menams.

 

Jūratė Visockaitė. Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė
„Austerlicas“. Lauros Vansevičienės nuotraukos.

 

/ / /

LNDT palydovas prie slaptų durelių lieptais ir laiptais įsiveda į salytę ir saujai žiūrovų suteikia mokslo ir meno pamoką / malonę – išklausome Sokrato diskusiją su mokiniais. Neįsiteikiančią. Sokratas užduoda tikslius klausimus, sulaukia atsakymų, persuka juos savaip ir įrodo tų atsakymų neatsakymą, neatsakomumą, neatsakingumą. (Taip, pamoka išklausyta ne veltui – tavo smegenys išsyk ima gręžtis į žodžius ir prasmes.)

 

Jūratė Visockaitė. Neatsivėręs „Austerlico“ langas ir neužsidaranti „Dialogų“ orlaidė
„Dialogai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

 

Platono / Sokrato „Dialogai“ debiutuojančiam režisieriui Motiejui Ivanauskui užsiskaitys – vien dėl drąsos imti tokią medžiagą ir tokį atlikėją – aktorystės profesorių Vytautą Anužį. Režisierius kaip niekur nieko antikos giriose susiranda properšą ir išmindo savo ironiškąjį takelį. Nusibrėžęs apskritimą (Izabelės Narečionytės ir Viliaus Vilučio subtilus scenografijos ūkas iš amžių glūdumos) susodina mokinius-žvejus ir prašo jų laisvai, beveik buitiškai pafilosofuoti.

Sėdi ir tu visai šalia. Esi priverstas, aptingęs žmogau, irgi įmerkti meškerę. Stebėti be jokių technologijų besisukančius diskusijos krumpliaračius. Per trumpą pusantros valandos seansą vėl kartotis: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Jei nori, gali ant šio „Dialogų“ apskritimo užsidėti aktualybę – televizinių diskusijų lekalą...

Finale Sokratas, nusiėmęs išminčiaus kepurėlę ir suartėjęs su mirtimi, leidžia sau ir visai nieko nežinančio žmogaus akimirksnį.

Šaunuoliai!

Draugai