Vilniaus senasis teatras po triukšmą sukėlusio „Kaligulos“ trinkteli dar vieną kūrinį su isterišku protagonistu klykautoju – vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo „Kankinį“ (gegužės 10 d.). Ši drama šiuolaikinė ir, atrodo, ją galima lengviau prisijaukinti, pademonstruoti publikai požiūrį į visuomenę, kuri seniai nebetiki Dievą ir mokykloje mokosi užmauti prezervatyvą ant morkos. Režisierius Agnius Jankevičius supaprastintoje „Kankinio“ pradžioje (ji gerokai užsitęsia ir išlieka vėliau karikatūrinant mokyklos direktorių) irgi imasi morkos ir vien tik juokina žiūrovus.

Vėliau pasirodo, kad paauglys Benjaminas yra ne anas gatvėje sutiktas mandagus Tikėjimo žodžio vyrukas juodu kostiumu, ne tiesos ieškojimuose pasiklydęs mokinys, o augantis, pampstantis Biblijos kumštis.

Apmaudu, kad paauglio vaidmeniui nebuvo atrastas gležnesnės išvaizdos ir kontrastingo vidaus aktorius (iškart atminty iššoka savitų duomenų ir gabumų mūsų „kankinys“ – poetas, aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko). Aktoriaus Igorio Abramovičiaus psichofiziniai duomenys gana tiesmukame, kičo ir roko stilistikos spektaklyje su įkyroku antrakursių studentų choru veda iš kelio. O gal režisierius šitaip akcentuoja, kokiu žaliūku gali pavirsti Benjaminas ateityje? Tada jis jau cituos ne Bibliją, o, pavyzdžiui, Konstituciją – fanatiškai kovos už visus jos punktus, pamažu slys ir nuslys į antisemitizmą, dainuškas apie žydukus, klyks apie pedofiliją... Na, nuklydau į kritiko saviveiklą.

Režisierius A. Jankevičius dirba įvairiose Lietuvos scenose su įvairia dramine medžiaga. Jis teigia: „Svarbiausia dramoje yra politika, religija, seksas.“ Hm, girdisi „Kankinio“ protagonisto intonacija? Manau, ir girdisi, ir matosi.

Spektaklis atspindi dabartinio teatro, užmirštamo jau kitą dieną po peržiūros, tendencijas: tuščias (režisieriaus ištuštintas) turinys, profesionaliai padarytos klišės, daugybė užrašytų ir neužbaigtų sprendinių. Žiūrovui toks teatras sako: nueik nežinia kur ir atsinešk nežinia ką. Žiūrovas atsistojęs ploja ir nueina į savo gyvenimą.

 

Autorės nuotrauka

 

 

///

 

55-erių Rolandas Kazlas buvo ir tebėra kultinis Lietuvos aktorius. Vilniaus teatras „Lėlė“ tebesulaukia bevaikių žiūrovų antplūdžio į jo spektaklius. Aktorius blaiviai vertina savo vietą meno panteone, kukliai renkasi sceną ir dramaturginę medžiagą (tiesa, buvo ir A. Čechovas). Nūnai, išdidindamas scenoje Valdemaro Kukulo (1959–2011) kūrybą, susitapatindamas su ja, jis stoja į poeto autsaiderio poziciją, nori parodyti, kad ir silpnas yra stiprus.

„Viskas, ko neturi“ (gegužės 17 d.) inscenizacijos autorius, režisierius, aktorius R. Kazlas siužetiškai apima būtent skaudžiąją poeto egzistenciją. Nuo pirmo iki paskutinio scenos „kadro“ pagrindinis scenos veikėjas yra susmukęs ant žemės girtuoklis, daržo kaliausė, mirties šauklys ir dainius.

Kukulas kelis kartus pavadinamas martinaitišku Kukučiu, tačiau šio dvasia čia neprasibrauna. Nors pažinodama V. Kukulą pirmiausia kaip kritiką – ne akademišką, o eseistinį, išdykusį, itin spontanišką ir redaguojamą, be kablelių pagalbos surandantį tiesos grūdą, – sakyčiau, žaismingas kukutiškumas (ar net kazliškumas) jo sėkmingam portretui būtinas.

Spektaklio autorius „nusiplovė“ nuo figūros komiškumo ir paliko vien tragišką jos siluetą. Yra linksma poetų užstalė – mirusių poetų draugija (ji gražiai nupiešiama pirmame veiksme ir tiktai dubliuojama antrame), bet jos mažorą nusveria fone subolavę antkapiai. Ne vertikali rankraščių šūsnis. Kartais atrodo, kad Neringos Keršulytės scenografija ir Viliaus Vilučio šviesos režisuoja spektaklį. Režisieriui supratus, kad čia labai daug mirties, į sceną kaip gaisrinė įlekia reklama. O jaunai poeto žmonai leidžiama tik romiai pereiti scena... Taip, režisierius išdidžiai atsisako bet kokios komercijos, bet kokio tirštinimo, „visko turėjimo“.

Nepaisant suklupimų, scenoje atgyja ir klesti poezija! Kurios įvaizdinimo gali pavydėti bet kuris žiūrovų salėje sėdintis net ir didesnis, reikšmingesnis poetas.

R. Kazlas puikiai vaidina V. Kukulo eilėraščius! Hm, tarsi rūdys būtų nušveistos nuo tų laisvalaikio filosofavimų. Tavo ausys išgirsta tai, ką galbūt scenoje kaip skaitovas pasiekdavo nebent Laimonas Noreika. R. Kazlo charizma iš paties dugno kelia sunkius nešulius, neperskaitomas ir užmirštas eiles (man labai gaila, kad ne citatas iš kritiko recenzijų). Bravo!

 

///

 

Dvi dienos Vokietijos žemėse. Berlyno filharmonijoje – Asmik Grigorian ir Lukas Geniušas (gegužės 20 d.). Jųdviejų programoje Sergejaus Rachmaninovo ir Piotro Čaikovskio romansai. Į gelsvą, man visai nesimpatiškų linijų muzikinį avilį pirmadienį, dar prieš valandą renkasi vyresnio amžiaus vokiečių publika (pamaišyta korėjiečių), geria šampaną, vyną, kramsnoja tradicinius riestainius. Kamerinių koncertų salė (1100 vietų) didesnė nei mūsų Kongresų rūmų, bet garsas nuo apačioje stovinčios dainininkės ir instrumento atsklinda iki kiekvieno publikos bloko keliaaukštėje erdvėje. Taip ir turi būti: ne išorė tau turi daryti poveikį, o vidus, akustika ir galimybė gerai matyti.

Po visai visko buvo plojama ir kviečiama penkis kartus. Asmik – „plienas, įvyniotas į aksomą,“ – pagal XX a. pradžios kuklią rusų inteligentijos madą vilki juodą midi sijoną ir baltą palaidinę. Koncertas, jeigu jį reikėtų vertinti kaip muzikos spektaklį, išlaiko griežtą, uždarą formą, kai išpažintinio romanso balsą arba sugeria tyla, arba jis kaupiasi, auga ir perskelia mylinčią širdį.

33-ejų akompaniatorius Lukas šalia 43-ejų primadonos išlaiko ir atskirą teritoriją, sulaukia savojo solo, po kurio vokiečiai pratrūksta dar smarkiau. Jiedu jau yra išleidę S. Rachmaninovo plokštelę ir yra lygiavertis duetas. Bilietas į koncertą ne parteryje – 37 eurai.

Potsdame – Amedeo Modigliani (1884–1920). Į nudite žanrą atplaukia daug žmonių, nedidelį rankinuką reikia palikti spintelėje, skaitant užrašą per apsauginę virvelę pernelyg nepersilenkti. Parodos kuratoriai pridėjo ir kitų impresionistų – efektas, bent man, toks, kad nesunkiai atskiri, kuri apnuogintoji yra stebuklas, o kuri – visai šiaip sau, tiesiog popsas... Atskira salė skirta „Vyriškai moteriai“. Bilietas į Barberini’ų muziejų – 18 eurų.

Žaibu vadinamas (žiūrint iš aukštai) Žydų muziejus Berlyne – stulbinantis dekonstruktyvisto Danielio Libeskindo kūrinys (2001). Jei neatpėdinai iki čia, tai Berlyne ir nebuvai (tuo labiau kad pats eurocentristinis, nacionalinę tapatybę praradęs miestas „nemuša į galvą“, neatsiduoda šitų išdraskytų ir pagaliau sėkmingai sujungtų žemių kvapais). Paradoksas – kadaise šluotų nuo žemės paviršiaus žmonių istorija tiksliausiai atspindi žmogaus didybę ir menkumą. Iki pat šios dienos. Zigzagas nuo Nukryžiuotojo iki Palestinos. Nemokamai.

 

///

 

Galiausiai prisėdame prie Vietnamo virtuvės staliuko gatvėje (azijiečiai čia geriausiai maitina), ak, kur jau sėdi teatro režisierė Laura Kutkaitė, konstruojanti linijas turbūt rudens spektakliui.