Kuriai katei labiau pasisekė ir kuri iš jų yra tikroji katė: toji besikasanti benamė už lango ar manoji, pavydžiai žiūrinti pro tą langą? Kankinantis klausimas, todėl ieškau kompromisinės katės ir išleidžiu savąją į Antakalnio žolynus, o paskui einu jos ieškoti. Surandu laimingą ir laisvą vienoje. Tačiau su žmogumi taip neišeina.

Režisierius (ir ornitologas mėgėjas) Gintaras Varnas, manau, satisfakciją patiria žiūrėdamas į mylimus paukščius, bet ne į nemylimus žmones. Deja, jo matomi „spektakliai“ dangaus skliautuose nenusileidžia ant žemės. Nebent vizualiai, su skausminga pastanga išsijudinti. Išimtinai visi G. Varno žmonės-paukščiai yra nelaimingi ir nelaisvi. Tokia G. Varno žemiškoji žiūra, nesvarbu, kokią knygą jis atsivers ir savo inscenizacijoje analizuos.

 

„Puikus naujas pasaulis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Premjeroje Jaunimo teatre „Puikus naujas pasaulis“ (rugsėjo 3 d.) žiūriu Aldouso Huxley’o (1894–1963) to paties pavadinimo romano adaptaciją – tai yra knygos „pritaikymą prie kintančių socialinių, ekonominių, gamtinių gyvenimo sąlygų“. Pusaklis anglų rašytojas 1932 m. išpranašavo atbukusių žmonių pasaulį (nors prieš mirtį parašė atvirkštinį romaną „Sala“). Nebus prisiminimų, jausmų, senatvės, šeimos... Vėliau knygoje „Kontrapunktas“ šis itin apsiskaitęs, iš mokslininkų šeimos kilęs filosofas parašė: „Bėgimas į knygas ir universitetus panašus į bėgimą išgerti. Žmonės nori užmiršti, kaip sunku gyventi išsigimusiame pasaulyje, žmonės nori užmiršti, kokie jie netalentingi pasaulio kūrėjai. Vieni skandina savo skausmą alkoholyje, kiti (jų daugiau) – knygose ir meno diletantizme.“ Tokia saviironija būtina kiekvienam, kuris mėgina sutverti savo pasaulį ką nors griaudamas, tirštindamas, demaskuodamas. Nesu tikra, ar ši dorybė būdinga mūsų dabartinio teatro kūrėjams, įskaitant pačius didžiausius. 

Pats naujai sutvertas spektaklis „Pasaulis“? Labai daug vaizdo ir teksto. Kombinuotų, gylį technologijomis simuliuojančių vaizdų, dekoratyvumo, avansceniškumo, grakščios sausos geometrijos ir vaivorykštinio putojančio reklaminio videokičo. Yra kur akis paganyti ir jas prarasti drauge su apspiginta sąmone; armija aktorių ir aktorinio studentų – iš užkulisių reguliariai į sceną paduodama šviežia kūnų mėsa (išsiskiria Aldonos Bendoriūtės sukurta pasenusi stora moteris Linda); iš aktorių burnų ir eterio be stabdžių liejasi adaptacijos verbaliniai srautai, atkarpos ir iliustracijos. Taip, suprantu, iliustracija ir kičas čia yra specia­li darbo priemonė, bet ji vis iškupa iš puodo, tiršta sporto, madų, maisto ir kt. reklama ekrane prieš pat tavo nosį kala vis tą patį ir užtemdo gyvo teksto pras­mes, kurioms reikia nebe publicistikos, o susimąstymo, susikaupimo, režisieriaus „ėjimo“. Jo trūksta, kai automatizuotas herojus sustoja ir žengia žingsnį į šalį bandydamas kažin ką prisiminti, sugrįžti. Nėra laiko, konvejeris tave išstumia. Spektaklyje nėra centro, kurį galbūt būtų padaręs subjektyvesnis knygos perrašymas scenai.

„Pasaulis“ itin žiūroviškas (gal išskyrus 5 val. truk­mę, bet tokia buvo mazochistinio seanso užduotis), ak, netgi antivakserinis, agresyvus, haliucinogeninis. Vieniems puikus ir naujas, kitiems – atvirkščiai.

Jeigu statistikas Vladas Gaidys užduotų jums spektaklio klausimą „Norite būti laimingas ar laisvas?“ – mus iškart papiktintų formuluotė. O atsakymai, manau, būtų vienodi.

 

/ / /

LNOBT sezoną atidarė mums visai nepažįstama opera „Rožės kavalierius“ (rugsėjo 4 d.) ir šiek tiek pažįstamas Richardas Strausssas (1864–1949). Tauta, žinoma, nesiverš į vokiečių disonansinį ekspresionistą, lauks savojo Verdi prieš Naujuosius. Bet gurmanams, taip pat norintiems suvokti eksperimentuojančios muzikos lauką, „Rožė“ yra laukiamas ir sveikas patiekalas.

Šiame lauke daug vietos suteikiama pastatymo režisieriui, todėl supratusi, kad girdžiu kažką panašaus į romantizuotą Richardą Wagnerį, labiau stebėjau su muzika be skrupulų santykiaujantį vaizdą (pardon, bet juk operos statytojai reklamuodami premjerą pabrėžė, kad daro seksualiai jaudinantį spektaklį).

Italų režisierius Damiano Michieletto (g. 1975) per metus pagamina net po penkias operas ES sostinėse. Sprendžiant iš mūsiškės, jo potencija dėl tokios kiekybės nemažėja, ir – apetitas ateina bevalgant – „Rožė“ stebino prabangia dekoracija, klonuotomis juodomis balerinomis, vėlų vakarą kelioms pasirodymo sekundėms atsivežtomis mokinukėmis.

 

 

Tų akimirksnių įsodinimas į bendrą peizažą yra Damiano arkliukas. Akį traukė liliputas, sulipusių tarnų duetas, viešbučio patarnautojai tarpduriuose, kvailos pilnakrūtės valstietės ir jų karvė, iš kurios galima kažin ką išmelžti, nors ji ir netikra. Drąsiu režisieriaus mostu laikyčiau pagrindinės veikėjos Maršalienės (niekur draminio vaidmens kaip aktorė neperspaudžianti sopranas Viktorija Miškūnaitė) teisėto vyro įrašymą į libretą ir veiksmo eigą: bebalsis statistas vaidina Maršalą, kaip nūdienį aukšto rango valdininką, grįžtantį po darbo namo ir gulantį į lovą su žmona be jokių iliuzijų – jis tuoj pat nusisuka į sieną... Tiesa, pakartotoje finalinėje scenoje atlyžusi, meilužio pamesta Maršalienė lėtai ant grindų šalia lovos ir nuobodaus vyro pila stiklinę vandens – atrodo, tai vilties ženklas.

Įstabi – ir tikrai be ironijos – sniego, pusnių dekoracija įrėmintame kadre ir snaigių gaudymas su tąja stikline... Nesupratau, kokį režisieriaus deklaruojamą siurrealizmą, kokias nyčiškas ar hičkokiškas baimes užšifravo varnų būrys – ar LNOBT dirbtuvėms vertėjo tiek stengtis gaminant didingąją varnų varną?

Režisierius siekia – stačiokiškai, buitiškai ir drauge superromantiškai, valsiškai-štrausiškai apsisukda­mas – suartinti komediją su tragedija. Sudėtingą, leitmotyvais knibždantį aukštosios muzikos skruzdėlyną su publika. Gyvenimas yra štai toks. Pamatykite ir išgirskite jį! Manau, režisieriui tai pavyksta, rožė pražysta.

„Rožės kavalierius“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

 

Fotoreportažas iš spektaklio ČIA