Autorės nuotrauka

 

 

LNDT spektaklio „Teiresijo krūtis“ (lapkričio 17 d.) režisierė Laura Kutkaitė (anksčiau – „Sirenų tyla“) teatro ir kino naujajame žvaigždyne stebina drąsa ir ryžtu. Lyginčiau jos atsiradimą mūsų padangėje net su jaunojo OK įsižiebimu kadaise. 

Hm, gal prie jos nusiteikimo kovoti prisidėjo studijos ne LMTA? O gal čia mano sena svajonė sulaukti žmogaus, kuris užsispirtų į dramos sceną eiti per kūną ir judesį. Ir per bendrą surinktos trupės kūrybą, kurią, patikinu, žiūrovų salė jaučia ir atskiria nuo įprasto vedlio-režisieriaus darbo. (Tas nuoširdus kolektyvizmas, žinoma, pavojingas, susijęs su „Kito kampo“ improvizacijų rizika.)

L. Kutkaitė sako, kad apolineriška drama jos spektakliui pasitarnavo tik kaip atspirties medžiaga. Bet juk ir pats prancūzų poetas prieš 100 metų ėmė antikinį aklą senį Teiresijų, troškusį keisti lytį ir pranašauti (kurti), tik kaip savo vizijos ramstį. 

Hermafroditiška pora, kurią vizualizuoja, įgarsina Aistė Zabotkaitė ir Domantas Starkauskas, jeigu jai pavyktų nugludinti įpročių kampus, suminkštėti iki krūties kondicijos, pasiekti pusiausvyrą, galimai taptų idealiu žmogumi. Toks žmogus galėtų dainuoti (puikus aktoriaus Domanto muzikinis miksas), šokti, žygiuoti, skleisti garsus per megafoną. Apsikabinti. Būti geresnis nei tik vyras. Būti geresnis nei tik moteris. 

Prisiminiau: kylant liftu į Mažąją salę, ten kažkodėl gulėjo apversta plastikinė kėdė trimis kojomis... 

 

///

 

LRT žurnalistė Jolanta Kryževičienė stebėjosi, kad sklaidoje apie „Scanoramą“ (lapkričio 9–19 d.) randa vien anotacijas, atskirų filmų aprašus – kodėl niekas nenori skelbti įkontekstintos medžiagos, pavyzdžiui, tema „Siūlau neiti į „Scanoramą“? Juk „kultūroje svarbiausias klausimas – kodėl?“

Kadangi nesu mūsų dviejų didžiųjų (visgi ne A klasės, kaip Talino „Juodosios naktys“) kino festivalių lankytoja, negaliu analizuoti jų tobulėjimo ar smukimo statistikos. Vis dėlto apsidžiaugiau žurnalistės pasiūlymu ir siūlau neiti!

Todėl, kad nėra nacionalinio kino festivalio!

Nūnai tokį nacionalinį tarsi atstoja, uždengia, karikatūrina, imituoja, popsina didžiagabaričiai „Sidabrinių gervių“ apdovanojimai. Kaip šou kasmet transliuojami per televiziją, nors tik saujelė žiūrovų būna ką nors matę iš nominuotų ilgų, trumpų, studentiškų ir kt. filmų. Tos mūsų gervės vis skraido ir neturi kur nusileisti.

Šiame amžiuje Lietuvoje prigaminta, prikurta daugybė filmų. Atsirado, išnyko, užsimiršo, vėl iššoko titruose daug režisierių, operatorių, aktorių vardų. (Hm, ar sugebėsite greit įvardyti šio amžiaus lietuvių kino ekrano žvaigždes?) Ar nereikėtų jų, brangučių, įkontekstinti, pasižiūrėti, kur link visa šita krūva kūrėjų traukia? Juk per sidabrinį šou kalba vedėjai, o ne kūrėjai. 

Kažką tokio vasaros pabaigoje – kukliose peržiūrose prie jūros kartu su latviais ir estais – mėgina įforminti, įprasminti Kinematografininkų sąjunga. Bet ten tik trupinys. 

Taip, esame Europoje ir norime tarptautinio tonuso. Vis trimituojame žiniasklaidoje, kokį prizą ir kokiame festivalyje pelnė mūsų naujas filmas (kurį savo ekrane pamatysime tik po metų). Ei, betgi tų festivalių primėtyta ant kiekvieno kampo – mūsų „pavasariuose“ ir „rudenyse“ irgi kažką apdovanoja.

Europinio kino kontekste esame trupinys, kurį reikia minkyti, formuoti. Manau, į vieną daiktą sudėta, apžvelgta ir aptarta lokali nacionalinė „Kino žiema“ (gal kas dveji metai?) prisidėtų prie tokio reikalo.

 

///

 

Varšuvos nacionalinis dramos teatras į Vilniaus jaunimo teatrą atvežė paskutinį, 2018 m. lenkų užsakymu pastatytą Eimunto Nekrošiaus (1952–2018) spektaklį „Tuoktuvės“ (lapkričio 24 d.). 

Taigi praėjus lygiai penkeriems metams po maestro mirties ratas apsisuko, nors negali sakyti, kad toje pačioje vietoje – juk „Kvadratas“, „Pirosmanis“, „Dėdė Vania“ kėlė aukštyn mūsų širdis jau dingusiuose Profsąjungų rūmuose su kolonomis ant Tauro kalno. Tenai jaunasis Eimuntas jauniems 8 dešimtmečio žmonėms rodė dangų su deimantais...

Dangus tebėra, bet tikėjimas deimantais sunykęs. O Vilniaus publika, sakyčiau, ne tokia ir jauna, kiek per anksti suauganti, surambėjanti, žiūri Witoldą Gombrowiczių (1904–1969), kuris, gyvendamas emigracijoje, siekė savo kūryba pakeisti, europizuoti Lenkiją. Grubokai dulkino iš jos Adomo Mickevičiaus diegtą romantizmą, provincialų nacionalizmą. 

Ką gi, kaip žinome, neišdulkino, lenkai iki šiol – dar labiau nei lietuviai – myli savo kompleksus, tradicijas ir nesutręštančią tėvynę, nors XXI a. jau leidžia pasireikšti ir kitokiems, ir individualistams sūnums bei dukroms.

„Tuoktuvės“ pakerėjo aukšto lygio vaidyba, kurią, sustyguotą prieš tiek metų, juk sunku buvo išgroti – vis dėlto aktoriai, atsidėkodami režisieriui, įtempė atmintį ir tai padarė. 

Taip pat spektaklis darsyk priminė, kokių autorių, kokių neįmanomų perkelti į sceną tekstų E. Nekrošius imdavosi paskutinį gyvenimo dešimtmetį. Kodėl?

Kūrė naują teatro ir žmogaus kalbą, kuri, prisitraukusi Donelaitį, „Giesmių giesmę“, Goethę, Dostojevskį, Dantę, Kafką, įstengtų išreikšti tiek pat daug ir dar daugiau? 

Scenos gobelenas, kurį audžiant įdėta daug pastangų, žiūrovo jausmams ir protui turi pranešti ir įdiegti tai, ką žmonija jau suprato, atrado.

Šią sceninio pasakojimo formą, „teatrą, kuriantį vertę“, dabar diegia ir pats Jaunimo teatras, vadovaujamas E. Nekrošiaus mokinio Audronio Liugos (inscenizuoja Gavelį, Sebaldą, Littellą, Cervantesą, Aleksijevič). Jaunimiečiai konfrontuoja su kitų teatrų formomis, kuriančiomis vertes vien iš savęs, be dramaturgijos, be literatūros. 

 

///

 

Dar viena talentinga debiutantė kine! Elena Kairytė (g. 1988) rodo pilnametražį dokumentinį filmą „Roberta“ (lapkričio 27 d.). Išties Lietuvos teatro ir kino amazonės veni, vidi, vici!

Filmą apie 25–27 metų benamę, bedarbę merginą Robertą žiūri kaip vaidybinį – sekundę net suabejojau, ar nesam apgaudinėjami su kažkokia nepažįstama aktore, vaidinančia tą benamę. Bet aktorė taip gerai nesuvaidintų. O ir ši dokumentinė istorija klojasi ne blogiau nei istorijos iš filmų „Išgyventi vasarą“, „Bėgikė“, „Tu man nieko neprimeni“.

Maždaug 10 metų vyresnė už savo heroję režisierė kelerius metus gyveno paraleliai su ja, tapo jos psichoterapeute, patikėtine. Bumerangu Elena iš Robertos gavo kitokios, karčios patirties dozę, trečiąją akį. Abi mokė ir, manau, kai ko išmokė viena kitą. Šis užkadrinis šiltas kontaktas pasiekia ir žiūrovą. 

Robertos mama jai „nekepė tų supistų blynų“, ji nepažįsta savo tėvo ir nebaigė mokyklos – nemokėjimas gyventi vis dar „kabinamas“ ant gimdytojų, bet girdėti ir savikritika. Savęs mergina ieško radikaliai keisdama šukuosenas ir tatuiruodama odą. Ji (bent jau filme) neina prie žmonių, apkabina tik šunis, mokosi neakivaizdžiai iš programėlės telefone. Svajoja ir susidėlioja planą. Kai daiktai krenta iš spintos, staigiai viską sumeta ir uždaro dureles. Išvažiavusi svetur dirbti perka drabužius už didelę sumą. 

Roberta turi patrauklų kalbos defektą, yra subtili, graži ir protinga. Tikiuosi, apie ją sėkmingoji jos porininkė, režisierė E. Kairytė padarys filmą „Roberta. Po 10 metų“.

 

 

 

Jūratė Visockaitė – kino ir teatro kritikė.