Kovo 27 d. Tarptautinę teatro dieną LNDT praleido rimtai dirbdamas –­ parodė savo svarbiausią sezono premjerą „Didvyrių aikštę". Jau iš anksto, per spaudos konferenciją, supratau, kad pasikviestas iš Lenkijos režisierius Krystianas Lupa (g. 1943) spektaklio trupei yra Dievo dovana. O jo repetuojama austro Thomo Bernhardo (1931–1989) pjesė – Dangaus mana. Galima tik džiaugtis tokia teatro vadų ir aktorių kūrybos satisfakcija. Ji avansu įkvepia ir mus, žiūrovus, ruoštis ir patirti nušvitimą. Tuo labiau kad spektaklio autoriai kalba apie ypatingą kontaktą, netgi apie spiritizmo seansą tarp personažų ir žiūrovų.

Tas dvasinis seansas prie besimainančio stalo – naujai suprojektuotos teatro scenos – man asmeniškai įvyko antrame veiksme, kuriame išvydau profesorių Robertą Šusterį. Va­lentinas Masalskis po ilgos didelių vaidmenų pertraukos kaip niekur nieko pademonstravo neišblėsusią scenos mago trauką, vaidmens reguliavimą. Filosofuojančio seno žydo Šusterio (reikia manyt, ir mizantropo Bernhardo) juodos mintys gimsta ir susidėsto jo plepėjimo procese (reikia pridurti, kad šis šnekėjimo-mąstymo būdas nesvetimas ir pačiam Masalskiui). Kitame veiksme – bent mano „čiuptuvėliams" – aktoriaus galios jau buvo kiek nusėdusios, užgožtos aštraus teksto krušos.

Žadėtą bernhardišką muzikalumą leido patirti pirmasis veiksmas (ne veltui čia trys veiksmai – kaip operoje!) su Egle Gabrėnaite ir Rasa Samuolyte. Pas­tarosios tarnaitė Herta, ištarianti ne kažin kiek frazių, magnetizuoja stinguliu ir keistai viduje užspaustu judesiu. Jos povyza prie lango, nuolatinis surakinantis žvelgimas į aikštę po langais iš tiesų varo iš proto ir, sakyčiau, tampa „Didvyrių aikštės" simboliu.

Gabrėnaitės somnambulė namų ekonomė Citel turbūt akivaizdžiausiai dalyvauja spektaklio spiritizmo seanse. Jos tik ką nusižudęs šeimininkas, tironas ir galbūt meilužis (o, tai čia visai nesvarbu!) dar Citel nepaleidžia ir demonst­ratyviai byloja per ją – mirusio žmogaus marškinių lyginimas ir taisyklingas daugkartinis sulankstymas žiauriai išbando mus visus.

Pirmame veiksme per niekieno nepertraukiamą Gabrėnaitės ir Samuolytės duetą mes stipriausiai ir pajuntame tas legendines dramaturgo „žodines partitūras", „realybės užkalbėjimą", il­gą sukimąsi aplink vieną mintį, kuri ne tokia ir svarbi – svarbesnė jos ištarimo melodija, sintaksės ir punktuacijos vėlimą, frazių kaskadas, kartojimą, tirštinimą, trūkčiojimą ir visus kitus dalykėlius. Kurie, manau, dar geriau veikia ir įtraukia į savo pelkę, jei prieš tai nebūni nieko nei skaitęs, nei girdėjęs. Lupos režisūra šiame kameriškiausiame veiksme ritmizuota, estetiška, be­baimė.

Žinoma, liūto dalimi prie šio efekto prisideda grafiko Lupos scenografija. Teatro scena išplatinta, bet suspausta ir iš priekio, ir iš galo. Išsyk tarsi duodamas diktatoriaus nurodymas – dabar egzistuosite tik šitame ruože. Austriją maksimaliai tiksliai įkūnija kietai niūri sienų spalva ir aukšti barokiniai langai. Pokarinė realybė ir buvusi didybė. (Vėliau pasirodančią banaliai „aktualią" vaizdo projekciją su Gedimino pilimi nurašau Lupos lenkiškai prigimčiai.)

Bernhardo pjesės nurodomas laikas ir vieta – maždaug jo paties gyvenimo pabaigos Austrija. Lupa lyg ir patvirtina šitas koordinates (šiuo atžvilgiu įdomūs du panašių ir skirtingų, ribotų ir nelaimingų kaip toji jų Austrija seserų Anos ir Olgos tipažai, suvaidinti Viktorijos Kuodytės ir Eglės Mikulionytės).

Tirštoje Vieną, Oksfordą ir visą pasaulį užgulusioje tamsoje, kad ir kokia abstrakti, beketiška ji būtų, dramaturgas mėgina plukdyti konkretų, nuolat iškylantį, tuo metu jau gerokai aptirpusį antisemitizmo ledkalnį. Žydų mokslininkų Šusterių šeima blaškosi po pasaulį ieškodama saugumo ir prarasdama sielos ramybę. Nacių maršai tebeskamba jų galvose. Nacizmas, o drauge su juo ir netolerancija, Bažnyčia, terorizmas, asmeninės personažų fobijos sumetami į vieną nešvarių drabužių krūvą.

Šioje tirštoje migloje, rodos, tik vieną kartą nusižudžiusio Šusterio gerbėjas Landaueris (akt. A. Smailys) praplėšia mums šviesos ir kitokios tiesos tarpelį: paklausykite, juk jis buvo nuostabus dėstytojas! Bet gyvasis Šusteris, velionio brolis, tuoj užprotestuoja: taip, bet vis tiek žinote – baisu... Aklina tamsa užsiskliaudžia, pro langus iš aikščių atidunda fašistiniai maršai.

Bernhardo pjesių personažai kalbasi kaip ir Čechovo – negirdėdami vienas kito, patys su savimi. Čechovas sako: „Puiki šiandien diena. Gal išgerti arbatos, o gal pasikarti." Ir didvyriškai eina gerti arbatos. Bernhardas renkasi kitą –­ nedidvyriškąjį būdą.

Abejoju, ar kompleksuotai, suicidinei Lietuvai ši LNDT ir Bernhardo metodiškai diegiama „linija" yra laukiama Dangaus mana.

* * *

Kovo 28 d. „Kino pavasaris" rodo Aleksejaus Germano jaunesniojo (g. 1976) septynių skirsnių filmą „Po elektriniais debesimis" (2015). Sudėtingo futuristinio, vietoje nenustygstančio, viduje kadro montuojamo filmo net du operatoriai buvo apdovanoti Berlinalės „Sidabriniu lokiu". Šį į epopėją pretenduojantį srautą galima demonstruoti „Snobo kine" – į jį pasinerti, juo mėgautis reikia ir erudicijos, ir geležinės kantrybės. Išėjau iš labai ilgo seanso skaudančia galva ir su įvaryta panika, tačiau kitą rytą filmas „atsirūgo" lengvai ir be priekaištų. Titaniškas darbas.

Šitas Germanas neginčijamai yra garsiojo tėvo ir kolegos Aleksejaus Germano sūnus (ir rašytojo Jurijaus Germano anūkas) – filme tiesiog spindi Peterburgo (Leningrado) kultūrų mokykla, sukaupusi daugiausia Rusijos „aukso am­žiaus" vertybių. Obuolys netoli nuriedėjo nuo obels, jis tos pačios veislės (viskas kruopščiai, iki miligramo pasverta), tačiau stebuklingai kitokio skonio.

Sūnus ima nūdieną, kurios tėvas nelietė. Matyt, dėl nūdienos filmas ir bus labiausiai apkalbamas, nors po „Leviatano", atrodo, jau niekas nebaisu. Pats režisierius sako: „Dariau didelį romaną, ne linijinį, žinoma, pas mus, Rusijoje, linijinio laiko išvis nebūna, nes laikrodžio rodyklė paradoksaliai persukama tai atgal, tai staiga – vėl į priekį." Germanas politiškai yra „centras" – jis demaskuoja ne tik korupciją, bet ir globalų, išsimušusį iš vėžių pasaulį. Jis yra tipiškas, trypčiojantis vietoje inteligentas, kuris nežino, ką daryti ir kas kaltas.

Filmo veiksmo laikas pažymimas ir 2017-aisiais, ir 1991-aisiais metais, liūdna, tačiau niekuo žmogaus evoliucijoje nesiskiriančiais. Toji pavadinime minima elektrinė (liet. žalsva, arba numirėlio) spalva yra kvaila reklama, kuri kažkaip kabo plynoje padangėje (įsivaizduojate, kas mūsų laukia!). Ir tai, regis, vieninteliai filmo kadrai iš fantastikos srities. Svarbu, kad negyva, dirbtinė spalva išplito ir įsismelkė. Rūkai sklando kaip Fellini, šalta sielos dykuma – kaip Antonioni, daugiafigūris kadras – kaip senojo Germano filmuose. Režisierius to nė neslepia, jis vis tiek iš šitų rebusų ištraukia savąją šaknį.

Filmo personažai – neseniai miręs kultūros mecenatas milijardierius ir jo nelaimingi infantilūs vaikai, spiralinio namo architektas, kirgizų migrantai šlavėjai ir banditai, menotyrininkas, dirbantis gidu naikinamame muziejuje, klasės ir vaikystės draugai, vieni jų jau žuvę 1991-aisiais, bet susitikimas su jais filmo pakelėje nė kiek nestebina – visi jie yra mūsų nesustabdomas gyvenimas keistoje urbanistinėje pakrantėje. Tiesą sakant, kai kurie epizodai galėjo būti filmuojami ir Grūto parke, ir ŠMC, ir mūsų svajonių stadiono armatūroje, pagaliau –­ po idiotiškai electric apšviestais Trimis Kryžiais.

Žinoma, Germanui sūnui, kaip ir tėvui, trūksta atrankos, tos žiaurios mikelandželiškos rankos, kuri iš melancholiškai judančio, spiritistinio romano būtų galiausiai paleidusi žaibą, kažkokią svarbią žinią. Tačiau kol kas žinių juk nėra.