Jau kai kurie kritikai yra užsiminę apie štilį mūsų teatruose šį sezoną. Scenos nutyla, kai gaudžia patrankos? Mes, kritikai, žiovaudami žiūrim senus naujus spektaklius, ir tiek. Paskui dėl visa ko atsidarom teatrinį „Menų faktūros" tinklalapį, bet ir ten jau ne pirmą sezoną –­ na, tokios Kauno marios... Žinoma, atskiros recenzijos užlieja gaivinančia banga, išjudina daugiau minčių nei pats spektaklis, tačiau bendras šitos manufaktūros vaizdas kažkodėl nestimuliuoja, neskatina vėl prisijungti. Verandų ar šaligatvių akvarelės (kurios labiau tiktų „Šiaurės Atėnams") nuteikia pasyvui, ne aktyvui. O čia juk vienintelė vieta atsirasti Menų tribūnai, Haidparkui, t. y. teatralų komentarams, komentatoriams ir visokiais būdais skatinamai jų saviauklai. Iš auklėjimo, iš priverstinės registracijos nieko neišėjo. Nori nenori, reikia sugrįžti prie ankstesnės demokratijos, ne spjauti į žiūrovų salę, bet įdėti daugiau darbo į svetainės režisūrą, nuolat laikyti ranką ant pulso. Teatras vertas dėmesio, kai yra gyvas, kai vyksta kartais gal ir nemaloni akistata. Gal tas pats ir čia, Vaidai Jauniški?

* * *

Kovo 4 d. Rusų dramos teatras trumpam pasikvietė Daugpilio rusų dramos teatrą su mažagabaričiu spektakliu „Tamsiosios alėjos" (pagal I. Buniną). Jo režisierius 25-erių Georgijus Surkovas buvo apdovanotas latvišku „Auksinių kryžių" ekvivalentu už spektaklį „Tai vis ji" ir galbūt sutars kažką statyti pas mus. Itin šiuolaikiška, sveika ši Rusdramio iniciatyva: dieną režisierius susirinkusiai trupei išdėstė savo racionalų darbo metodą, parodė vaizdo ištrauką iš premijuoto spektaklio (kuris, akivaizdu, lengvai nurungtų panašios temos „Kankinį", – žr. toliau), o vakare suvaidino Bunino motyvus.

Spektaklis labiausiai sužavėjo „antruoju aukštu" – scenografės Dacės Sluokos tarsi gilioje nišoje sukurta vaizdo projekcija ir magnetiška 3D kino ekrano iliuzija su gyvu aktoriumi šalia. Galima buvo įsitikinti, koks akmens amžius yra tie mūsų lietuviški sceniniai vidiakai.

O Buninas buvo su gyvu fortepijonu ir romansais. Aktoriai, mezgę glaudesnį ryšį su žiūrovu nei vienas su kitu, pademonstravo ir Surkovo „metodą", ir labai priimtiną būdą inscenizacijai.

* * *

Kovo 6 d. Kankinausi „Kankinyje" –­ pirmąkart taip stipriai per tuos OKT dabar švenčiamus 25-erius Oskaro Koršunovo kūrybos metus.

Štai kokią OK amplitudę gurmanams šįmet pasiūlė LNDT: „Jelizaveta Bam" teatro rūsyje, „Kankinys" Mažojoje scenoje, atnaujintas „Romeo ir Džuljeta" –­­ Didžiojoje. Patiekalai prie skirtingo dydžio scenų stalų labai skyrėsi savo kokybe ir kiekybe, bet nesiskyrė darboholiko šefo nuovargiu ir desperacija.

Režisierius teigė, kad naujos M. Ma­yen­burgo pjesės herojus Benjaminas, iškilmingai vaikštantis klasėje su Biblija rankoje, priminė jam jį patį jaunystėje („Perskaitęs Bibliją, mojavau ja lyg kirviu"). Iš tiesų, apsisukus ketvirčio amžiaus ratui, toks Benjaminas galėjo tapti tokiu Oskaru. Ne veltui juk vokiečių ekstremisto dramaturgo vardas dažniausiai kartojasi režisieriaus biografijoje (keturios pjesės).

Turbūt labiausiai mūsų publiką sukrėtė kadaise ugningai pastatyto „Ugnies veido" (2000) kraštutinumai. Šiandieninio „Kankinio" patetika visai atvėsusi, ji neišvirsta nei kaip drama, nei kaip „tartiufinė komedija". Gal nūdienės bedievės Vokietijos tikėjimo problema nėra tokia aktuali mūsų Marijos žemėje? Kodėl ironiškas spektaklio dublis à la Castellucci su Jėzaus veidu virš krepšinio lanko nei juokina, nei pykdo? O Benjamino beriamas tekstas atšoka kaip žirniai nuo sienos? Nes jis tiesiog deklamuojamas, kaip deklamuojamas ir visas spektaklis – spalvingai išleista trumpa Biblija paaugliams.

Spektaklį paprasčiausiai galima būtų pavadinti neužbaigtu, nesubrandintu (o gal tiesiog moksleivišku Oskaro pokštu?). Tačiau didesnę kaltės dalį nustumčiau ant Mayenburgo pečių – jis į savo patiekalą sukrovė daug įgrisusių laikraštinių ingredientų (neįgalieji, vienišos motinos, lytinė orientacija, švietimo sistema) ir sujungė juos herojumi, kuriam pasiūlytose situacijose pritiktų atstovauti nebent Tikėjimo žodžio bažnyčiai.

Dabar garbinami publicistiški pastatymai iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo niekinamo komercinio teatro (kuris irgi gali būti meniškas ir nemeniškas). Tačiau užsakomas pasilinksminimas, sakyčiau, labiau prie veido Melpomenei nei užsakomas susirūpinimas.

* * *

Kovo 14 d. Nacionalinėje operoje prieš premjerą „Zuikis Puikis" rašytojas V. Račickas, įsitaisęs prie įėjimo į Kamerinę salę, spėriai pardavinėjo net 9 skirtingas savo knygas. Kaina 3–4 eurai. Paklausiau: o kur E. Mieželaičio knygos? Maloniai atsakė: teatras neorganizavo. Na, reikia manyti, kaip ir leidyklos, mieliau platinančios V. V. Landsbergio kūrybą nei E. Mieželaičio ar K. Kubilinsko. Nors gal mažiesiems nesvarbu, kokio tiksliai dėdės poemas jie karta po kartos moka atmintinai.

Su vaikų gauja įvirtusi į salę, iš pradžių kažkodėl pasijutau lyg kavinėje. Bet ne, jokių brangių pyragėlių čia niekas nesiūlė (nors tikrai galėjo pasiūlyti sutartinai pagraužti morkų, kurios vėliau juk buvo teikiamos kartu su gėlėmis). Nauji minkšti pufikai, žinoma, nuteikė linksmai.

Groti subtilios, ir mažiems, ir dideliems skirtos kompozitoriaus S. Mickio muzikos paeiliui išžygiavo keletas gyvų instrumentinio ansamblio „zuikių" su dirigentu J. M. Jauniškiu pabaigoje. Jie visi gražiai atrodė žemalubės patalpos kairiojoje nišoje, tačiau jų „zuikynė" sklaidėsi tarp kolonų ir prastai girdėjosi. (Netgi kvailai pasvajojau apie kokią nors roko grupę – strakalui ir chuliganui Zuikiui ji būtų visai tikusi, be to, ir pažangu...)
Scena aiškiai per ankšta nemažam LNOBT studijos vaikų chorui (vad. S. Bielskytė) – tuo labiau kad jis buvo pasiruošęs atlikti pagrindinį vaidmenį šioje operoje ir beveik jį atliko – jei tik šis mišrus muzikinis spektaklis būtų nesudvejojęs dėl savo žanro. Žanrą, žinoma, diktuoja muzika, o šiuo atveju ji buvo tarpinė, neapsisprendusi.

Du „tikri" dainininkai įsitaisė scenos kraštuose: stotingas Mokytojas baritonas languotu švarku ir liemene man iškart priminė patį pačiausią Lenino premijos laureatą Mieželaitį. Taip pat stotingos ir griežtos Mokytojos mecosoprano povyza labiau kreipė į smetoniškus laikus. Ir kiti N. Keršulytės kostiumai, baltai nutepti zuikių smakrai buvo „kaip iš knygelės".

Iš personažų būrelio išskirčiau Kopūstą ir Ežiuką – režisierė ir choreografė J. Sodytė jiems, kaip ir pagrindiniam personažui Puikiui-šiuolaikinio šokio atstovui T. Dapšauskui, surado šiltų charakterio bruožų, kurie pateisino jų gimimą.

Gerai, kad pamėginta įtraukti salę –­ leista jai atkartoti, deja, tik vieną dainuojamą eilutę. Šito pasitikėjimo galėtų būti daugiau. Tarp režisierės riktų pastebėjau ir didelį, kurį gal dar galima būtų pataisyti. Choristai ant nugarų nešioja kiekvienas po raidę – jos juk turi „iššauti"? Na, gerbiamieji operos zuikiai, juk nesunku choristus atitinkamai sustatyti ir liepti salei viens du žodį perskaityti. Mažiai dabar vos gimę skaito. Mums tik reikia juos pasivyti.

* * *

Prieš 25-erius metus susizgribome ir panaikinome kiek juokingus liaudies ir nusipelniusių artistų bei meno veikėjų vardus, neegzistuojančius laisvame pasaulyje. Tie reti talentingi lietuviai (pvz., D. Banionis, S. Sondeckis, V. Noreika), kurie buvo įvertinti TSRS liaudies artistų vardais ir staiga be jokios su kūryba surištos priežasties prarado oficialų gerą vardą, matyt, nesyk pasigailėjo ne tuo laiku gimę. Nes buvo ilgam nustumti į šalį ilguose Nacionalinių premijų sąrašuose.

Tik prieš kokius penkerius metus tautai atstovaujančios komisijos vėl susigriebė ir skubiai ėmė berti laureatų vardus jau garbaus amžiaus sulaukusiems meistrams. Juk ims ir numirs be LR vardo. Per paskutinį penkmetį galų gale pagerbti tokie kinui nusipelnę žmonės, kaip A.Žebriūnas, D.Banionis, J.Gricius, J.Budraitis, R. Adomaitis. Pridursiu: per ankstesnius 20 metų apdovanotųjų sąraše juos gerokai apėjo, matyt, labiau tuo metu tautai nusipelnę A. Stonys, A.Matelis, Š.Bartas, K.Smoriginas, K.Matuzevičius, H.Šablevičius, J. Mekas, L.Noreika. Be abejo, taip pat talentingi žmonės. Čia tiesiog kalbu apie madas, kurios atsidarius 150 LR apdovanotųjų išklotinę krenta į akis ir net jas bado. Ir kelia naują abejonę, kurią net nedrąsu čia išsakyti.

Ar dabartinį aktorių galima rašyti lygia greta su kitais kūrėjais – ar tai nėra tų „nusipelniusių artistų" pakartojimas, išduodantis mūsų mąstymo provincialumą?

„Auksinis scenos kryžius" Jo didenybei aktoriui kovo 27-ąją yra visais atžvilgiais garbingas apdovanojimas, kurį ir pati toji brolija vertina ir jautriai priima.

Kas kita aukščiausi nacionaliniai „kryžiai". Kažin ar mūsų mylimi Vakarai juos teikia savo teatro, kino ir televizijos žvaigždėms... Rytai – taip, teikia.

Profesinį olimpą pasiekęs Marlonas Brando yra blaiviai konstatavęs, kad aktorius nėra dievas, jis – toks pats savo darbo atlikėjas kaip ir darbininkas, santechnikas ar kepėjas. Kažką panašaus kadaise skeptiškai yra formulavęs (bent jau apie aktorius vyrus) ir „mūsų Brando" – Vladas Bagdonas.