Jūratė Visockaitė. XIX amžius XXI amžiaus scenose

Laukiau „Traviatos“ (lapkričio 18 d., LNOBT) kaip dangaus manos. Ji neiškrito, nebuvo man duota (žinau, kad ne man vienai). Kodėl?

Kodėl fojė, prie mūsų ponių ir ponų fotosienelės, vietoj anonsuoto spektaklio logotipo – levandų – matau puokštes gyvų raudonų rožių (floristas Mantas Petruškevičius)? Kurios taip pat kaip ir levandos nepanašios į anos damos kamelijas.

Kodėl – o, Dangau! – pakilus dirigento Ričardo Šumilos rankai ir tyliai tyliai smelkiantis ir užliejant dieviškajai Giuseppe Verdi uvertiūrai, man neužkanda žado taip, kaip visada?

Kodėl ir vėliau mano mylimos operos „Traviata“ muzika – aistringa, tragiška ir pakylėjanti – nors užmušk, iš orkestro duobės man neskamba? 

 

Pirmas veiksmas

Kodėl Violetą rengiančios tarnaitės mūvi pirštines? Gal čionai aktuali asociacija, bet juk nelogiška, hm, užtat Violetos pajuodinta džiūstanti džiovininkės plaštaka ir nuolat maunamos ilgos pirštinės yra labai gerai.

Kodėl per „Libiamo“ („Pakelkim“) visos moteriškės vienodos? Išsirikiavusios ir sulipusios rožiniais ir juodais krinolinais – argi čia ne turtingos kurtizanės namai, o viešnamis, praktikuojantis savas uniformas? Ką pasakys feministės apie šio spektaklio autorius vyrus (!): ar jie žino, kad moteris, atėjusi į balių ir pamačiusi taip pat apsirengusią kitą moterį, išeina iš to baliaus? Choristų tarsi per daug, jie nesukuria čia reikalingos karnavalinės atmosferos, linksminimosi ant bedugnės krašto. Tragiškoje operoje „Libiamo“ scena ne tik garsi, bet ir svarbi, nes nuo šito kalno bus riedama tiktai žemyn.

Kodėl Violeta iš butelio pilsto šampaną – kaip darželinukė greitosiomis tą pilstymą tik pavaizduodama? Solistai ir vėliau per kai kurias arijas bus priversti dar ką nors veikti – kad mums įdomiau būtų?

Kodėl Alfredo plaukai nupurkšti ryžai? (Vėliau suprasime, kad tokia jo genetika, kad jo tėvas ir, svarbiausia, jo sukompromituota ir ištekėti negalinti sesuo taip pat išrudinti: šitaip pagal režisierių išeina, kad kurtizanė, atsisakiusi meilužio, galės pagelbėti nekaltai ir negražiai mergaitei.) Na, bet mūsų nerimastingai lauktas Merūnas Vitulskis, nūnai vizualiai esantis „ne formoje“, aprengtas tviskančiu fraku, atrodo dar pakenčiamai.

 

Jūratė Visockaitė. XIX amžius XXI amžiaus scenose

 

Jūratė Visockaitė. XIX amžius XXI amžiaus scenose
„Traviata“. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Antras veiksmas

Kodėl gi žaliuoju periodu Merūno Alfredas, išstumiamas į sceną ne su kokiu nors formas slepiančiu dailininko balachonu, o su liemene? Žinoma, čia poilsinė ir netgi valstietiška aplinka (levandų lauko gale stovi kuklus valstiečio namelis), tačiau Alfredo karlsoniška figūra skaudžiai žeidžia žiūrovių moterų širdis...

Kodėl staiga atvertas, labai intriguojančiai animuotas (neseniai panašius, bet linksmesnius vaizdelius matėme irgi italų režisieriaus statytame „Rožės kavalieriuje“) Alfredo gimtųjų namų paveikslas yra nebylus, man aišku, bet kodėl mimanso atlikėjų veidai aptraukti kojinėmis iš siaubo filmo – ne. Vis dėlto labai tinka Violeta ir ryžoji sesutė, susėdusios prie staliuko ir žiūrinčios viena į kitą.

Kodėl geltonuoju periodu – reikia pripažinti, spalviškai geltoni ir juodi krinolinai mėlynos baliustrados fone atrodo daug geriau nei anie rožiniai – toreadorai ir buliai (jų tarpe akyla akis pastebės žvaigždę vardu Deividas Meškauskas) prapuola tarp sijonų ir choreografas taip nieko ir neišvysto?

 

Trečias veiksmas

Kodėl mirtis prakilnioje „Traviatoje“ atšuoliuoja anų koridos bulių – dargi apsimovusių susiraičiusias vėžines ar virusines pirštines – pavidalu? Ačiū Dievui, tas Provanso levandų laukas su nueinančia į tolį heroje nuramina. Ak, gal ir mes jį išvysime savo gyvenimuose... Bet turime būti budrūs ir skiepytis...

Žinau, negražu šitaip punktais mėsinėti ir tyčiotis. Neįtikusias detales tikrai praleisčiau pro pirštus, jei svarbiausios viršūnės būtų įveiktos.

Kodėl gi tik kelios dienos iki premjeros paaiškėja, kas iš dviejų sopranų dainuos tą ir kitą vakarą – tai nepagarba žiūrovui, einančiam į operą klausytis individualaus balso.

Sopranas Viktorija Miškūnaitė-Violeta, nors vaidino meilę kiek atitolusi nuo savo mylimojo, nors laukto dueto nėra, vis dėlto yra „mano Violeta“. Vis dėlto, nes jos dainuojamas arijas išklausau su pasigėrėjimu ir atskirai.

Ir paskutinis „kodėl“. Kodėl LR nacionalinis teat­ras operos 100-mečio proga nepadovanojo mums lietuvių nacionalinės komandos sustyguoto klasikinio, rodos, ir tobulai, ir aiškiai Alexandre’o Dumas (sūnaus) ir G. Verdi parašyto spektaklio? Mano galva, taip ir nesusijungėme su 1920 m. nelengvai pastatyta LR istorine opera. Gal ES operiniam tinklui duoti įžadai ir mūsų dainininkų nekvies, jei mes nekviečiam jų gast­roliuojančių siuvėjų? Galgi naujametei transliacijai sulauksime bent jau visų rinktinių dainininkų, kurių turime ir kurie nebuvo atrinkti ir pašaukti? Už tai ir pakelsiu taurę.

Draugai