Justina Kiuršinaitė. Vasaros teatriniame meniu – saldžiarūgštis „Misteris X“

Jau ne pirmą kartą Klaipėdos muzikinis teatras įrodo, jog efektingą scenografiją galima sukurti iš vieno tikslaus objekto, kurio prasmės pajėgios nustelbti net ir madingas medijas. Spektaklyje „Misteris X" („Cirko princesė") paryžietišką spaudos kioską primenantis statinys, virš kurio raibuliuoja cirko palapinės skliauto metalinė konstrukcija, sudaro ir gatvės šurmulio, prabangių, bet neskoningų vakarėlių, ir nykaus restorano įspūdį (scenografas M. Jacovskis). Kioskas operetėje tampa televizoriumi, diktuojančiu gyvenimo žaidimo taisykles. Spektaklio vizualinis minimalizmas neapsunkina operetės veiksmo ir moralo.

„Misteris X“ („Cirko princesė“). Nuotrauka iš KVMT archyvo

Norėdama atitolti nuo tradicinio cirko, kostiumų dailininkė A. Jacovskytė sukūrė stilingąjį džiazo amžių primenančius kostiumus. Fedoros (J. Butkytė) dėvima dviejų atspalvių, faktūrų ir dizaino suknelė išsyk išryškino jos dvilypumą: nors ji stengiasi demonstruoti arogantiškos viliokės moters įvaizdį, viduje slypi meilės ieškanti vienišė.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Imrės Kalmano muzika (dirigentas S. Domarkas) virpino žiūrovų širdis. Net jei spektaklio siužetas šiandieninei publikai gali pasirodyti per saldus, dėmesį vis tiek prikaustys ir lengvame žavesyje paskandins muzika, dainavimas, choreografija... Jei istorijos aktualumas, įtikinamumas gali būti kvestionuojamas, ginčytis dėl muzikos grožio išliekamosios vertės nėra prasmės.

Manau, svarbiausią vaidmenį šioje operetėje atliko puikiai su muzika susieta G. Ivanausko choreografija. Jam sėkmingai pavyko suderinti profesionalių baleto šokėjų ir choro dainininkų gebėjimus. Pavertęs abi barikadų puses nuolat judančia-šokančia iliustracija, sujungęs nevienodo sudėtingumo judesių kombinacijas, choreo­grafas sugebėjo „užkurti" tikrą fejeriją. Kiekvieno šokėjo judesys, mimika, pakilimas, nusileidimas ar slow motionas buvo persmelkti autoriaus vėjavaikiško optimizmo. Operetėje visi elementai turi būti puikiai suderinti, kad kūrinys nenukryptų į perdėtą lėkštumą, ir būtent choreo­grafija čia padeda išlaikyti balansą, kuria komiškumo, ironijos bei lengvos dramos harmoniją.

„Foniniams" atlikėjams beveik pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp karikatūriškumo ir lengvai paveikios ironijos. Operetinius „oskarus" šį kartą skirčiau visiems šokėjams ir choro dainininkams, kurių gebėjimas žaismingai iliust­ruoti veiksmą buvo pagrindinis spektaklio variklis.

Taip pat negaliu užmiršti Pelikano (S. Rezgevičius), kuris kaip mažas peliukas nepastebimai įsliūkino į sceną, sužibėjo it ryškiausia komedijinė žvaigždė ir vėl išgaravo.

Deja, operetės epicentru turėję tapti Misteris X (M. Rojus) ir Fedora nublanko prieš entuziazmu trykštančius šokėjus. Antraeiliai atlikėjai tarsi bando svarbiausiems herojams „pridėti" gyvybingumo, tačiau perdėtas M. Rojaus santūrumas pavertė jo Misterį blankiu, iš kampo į kampą slankiojančiu šešėliu. Manau, susitelkimas vien tik į dainavimo kokybę daugiaplanėje operetėje ne visai pateisinamas.

Femme fatale Fedora taip pat scenoje atrodė it sustagarėjusi. Jei jos liūtišką prigimtį paryškintų keletas aistringų tango elementų ar bent jau minimali draminė vaidyba, būtų galima suprasti, kodėl vyriški personažai jos taip geidžia. Kol kas tai yra tik dekoruota dainuojanti skulptūrėlė.

Pusiausvyros išbandymo taip pat neišlaiko Tonio (A. Raulinavičius) ir Mari (R. Ulteravičiūtė) pora. Antrame veiksme jie net sutrikdė iki tol sklandų operetės veiksmą – jų personažai kažkodėl tapo įkyriais, isteriškais paaugliais.

Šiandien operetė labiausiai kenčia nuo negebėjimo jos senamadiškų temų bent kiek suderinti su aktualijomis. Nors muzikos ir šokių įtaiga nesensta, tačiau idėjinį sluoksnį būtina atnaujinti, kad šis žanras nevirstų dulkėmis ir voratinkliais pasidengusia teatrine relikvija. Abejočiau režisierės R. Bunikytės pasiryžimu koncentruoti dėmesį ne į Misterį X, o į jį supančią aplinką. Taip, antraeiliai atlikėjai turėjo darbo ir tikrai sužibo šiame kūrinyje – žaisminga atmosfera buvo sukurta. Tačiau nukreipus dėmesį nuo pagrindinių personažų, trapi operetės pasaulio realybė ėmė griūti kaip keistai sukalti paveikslo rėmai. Misterio X ir Fedoros drama tarsi ir neįvyko.

Draugai