Kasparas Pocius. Neatsižadėkime savo geismo

Oskaro Koršunovo teatro 20-mečio proga pasakyta kalba

 

OKT ir jo reikšmę mūsų visuomenei norėčiau aptarti pasitelkdamas psichoanalitinę tradiciją, konkrečiai – prancūzų psichoanalitiko Jacques’o Lacano ir jo mokinių išskirtas tris subjekto formavimosi plotmes – įsivaizdavimo, simbolinę ir tikrovės plotmę.

Šiandien jau oficialiai pripažįstama, kad prieš 30 metų prasidėjusi Oskaro Koršunovo kūryba ir prieš 20 metų įkurtas OKT pasėjo Lietuvoje absurdo sėklą. Taip, absurdo būta ir anksčiau, bet jis lipdytas rimtu veidu, itin „prasmingai“. O Koršunovas su bendraminčiais pradeda kurti atimdamas. Nuo „Ten būti čia“ teatras pradeda funkcionuoti ne kaip „prasmę“ pridedanti, kurianti, o kaip ją naikinanti mašina.

Iki 1990-ųjų teatras funkcionavo kaip prasmės ir simbolio kūrimo mechanizmas. Jame visada buvo privalu pasakyti daugiau, nei leista pasakyti realybėje anapus jo. Publika troško, jei prisiminsime Immanuelio Kanto priesaką, „suaugti išsivadavusi iš nesubrendimo pančių“, o sovietiniam režimui besipriešinančio teatro užduotis buvo kurti vizijas apie humanišką gyvenimą anapus grotų. Tačiau mus užklupęs gyvenimas kapitalizmo sąlygomis vargu ar tapo humaniškesnis. Laukiniam socialdarvinistiniam 10 dešimtmečiui absurdo teatras tiko taip pat, kaip Daniilas Charmsas tiko NEP laikų TSRS. Taigi, prisiminus vieną Gilles’io Deleuze’o straipsnį, mums reikėjo „vienu manifestu mažiau“. Dešimtmečio pradžioje ideologijų ir jomis grįstų konfliktų Lietuvoje buvo tiek daug, kad tiek valstybės audinyje, tiek mūsų galvose reikėjo pramušinėti skyles.

Skylė dar tik audžiamame valstybiniame audinyje, simbolinėje terpėje, kurią ilgai įsivaizdavome kaip laisvąjį pasaulį, kaip Vakarus, kuriuos žūtbūt turime pasivyti ir pasivysime jei ne šiandien, tai rytoj. Ar tas įtrūkis ne pernelyg ankstyvas? Tas apsiaustas, kurio taip laukėme, kurį matuotis taip drovėjomės, pasirodė skylėtas. Anapus įsivaizduojamybės plotmės, anapus ilgametėmis fantazijomis sutvirtintų pastangų plytėjo šiuolaikinio pasaulio simbolinė erdvė, privalėjusi išpildyti mūsų reikalavimus. Bet poreikis žmogaus psichikai dar nėra viskas. Mums svarbu, kaip funkcionuoja geismas, kokiais takais mus vedžioja. Psichoanalitikai sako, kad mūsų bręstanti sąmonė, įsijungdama į simbolinį pasaulio audinį, privalo išsižadėti gyvūniškai instinktyvios reikmės ir kartu paversti nepasiekiamais tam tikrus sąmonės komponentus, kurie į mūsų brandžią sąmonę grįžta kaip neiššifruojami sapnai, netyčia šlubuojanti kalba ar amžinai dėl nežinia ko kankinantys sveikatos sutrikimai. Tad įsivaizduojamybės plotmėje eksperimentuojame su tapatybe, matuojamės kaukes, stengiamės adaptuotis ir ieškome geriausios versijos, leisiančios užmegzti pokalbį su pasauliu. Simbolinė tvarka mums primeta tokią struktūrą, kurioje funkcionuojame tik didžiajame Kitame, tik nuolat bandydami išmokti kalbos, kuri mums, tiesa, atneš daug naudos, bet kurioje visada jausimės nepilnaverčiai. Nepilnaverčiai gal todėl, kad niekad, kaip tikėjomės, negalėsime pasakyti visko iki galo. Nes tai veda į dvigubą pavojų. Viena vertus, nuolat bandydami spręsti neišsprendžiamus uždavinius, praleisime gyvenimą spėliodami, ko iš mūsų nori didysis Kitas, ir nė nesuvoksime, kad šis reikalavimas – tai mūsų pačių antžmogiškas reikalavimas sau, mūsų nepakeliama moralinė pareiga, mūsų pačių susikurtas superego. Kita vertus, mūsų kalboje ir intelektualiniame diskurse nuolat atsiras riktų, paverčiančių kilniausias pastangas absurdu ir pralaimėjimu.

Koršunovas ir jo bendrija juda kitokia trajektorija. Georgas Hegelis rėmėsi Immanuelio Kanto filosofija, bet patobulino esminį jos elementą: jei Kantas pabrėžė, kad intelektinė veikla neįmanoma peržengus fenomeno ribą ir įžengus į daikto paties savaime sritį, tai Hegelis sako, kad neturėtume bijoti tų ribų peržengti. Perteikdamas Hegelio dialektikos tikslą Slavojus Žižekas teigia, jog iš intelekto srities į proto sritį pereinama ne tuomet, kai bandoma susikurti pasaulio harmonijos fantazijas atitinkančią sintezę, o tuomet, kai galia laužyti perkeliama iš kuklaus minčių pasaulio į pačių savaime daiktų pasaulį. Tokia, pasak Hegelio, yra vaizduotės veikiamo intelekto galia, ir ji yra negatyvi, maištinga. Protas sintetina, vaizduotė deformuoja. Tokią romantinę Hegelio nuostatą liudija jo pasaulio naktis: „Žmogus yra ta naktis, tuščias niekas, savo paprastybėje apimantis viską: nesibaigiančią daugybę reprezentacijų, vaizdinių, kurių nė vienas jam nepriklauso. Kyšt kruvina galva, kyšt balta šmėkla, jos staiga pasirodo ir taip pat akimirksniu pranyksta. Šią naktį pamatai pažvelgęs žmogui į akis – tą baisią naktį.“

 


„Meistras ir Margarita“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

 

Kita vertus, Hegelis sako, kad ne bandymas kurti schemas, o galia ardyti ir laužyti leidžia mums suvokti materia­lią tikrovę, kurioje gyvename. „Dvasia gyva ne tada, kai bijo mirties, kai bando išlikti nepaliesta sukrėtimų, bet tada, kai ištveriama. Tiesa laimima tik tada, kai dvasia atranda save visiškuose griuvėsiuose. Dvasia išlieka galinga tik žvelgdama į veidą negatyvumui, tik ištverdama jį.“ Šiandien jau galime spėti, kad tas negatyvumas – pasąmoninė terpė, kurioje žinojimas nežinant yra tas pats, kas nežinojimas žinant. Tai neįvardijamas ir vis rečiau mūsų sutinkamas geismas.

Manau, Koršunovo teatras ištvėrė abu momentus – negailestingai atidengė šiuolaikinio pasaulio tikrovę, kuri žvelgia į mus iš daugybės šio teatro pastatymų. Žvelgia, stebi, rūsčiai kvėpuoja. Tai ir yra tas trečiasis Lacano psichoanalizės elementas – retai pasitaikantis momentas, kai suvokiame daugiau, nei mums leidžia pasaulis, ir simbolis, kai mūsų tapatybę lemia ne tik didysis Kitas, bet ir tai, kas negrįžtamai prarasta, pasąmoninis Kitas. Tikrovės plotmė Koršunovo teatre yra tas elementas, dominuojantis tiek įsivaizduojamybės (Hamletas ar „Žuvėdros“ Treplevas), tiek simbolinio matmens atžvilgiu (emblema teatras renkasi „Meistro ir Margaritos“ šulinį, kuriame nuskęsta visa simbolinė realybė; taip pat galime minėti „Dugną“).

Tik jei ankstyvuoju teatro kūrybiniu laikotarpiu dominavo absurdas, siekta apriboti simbolinės mus terorizuojančios prasmės tironiją, tai vėliau absurdą keitė egzistencinis teatras, t. y. toks teatras, kuriame neišnyksta santykis su represuotuoju, prarastuoju, su pasąmone.

Sigitas Geda poetinį projektą kadaise yra pavadinęs „Babilono atstatymu“. OKT (o ir tai, ką šiame teatre sukūrė daugybė kitų režisierių) vertėtų vadinti pasąmonės atstatymo projektu. Prisiminkime spektaklį „Liučė čiuožia“ – jame svarbiausi ne daiktai, o santykiai, ne aukštyn kojom apsivertęs pasaulis, o tai, kaip jame jaučiamės mes. Prisiminkime ir kitus spektaklius, kai įvairiomis meninėmis priemonėmis bandoma pasakyti tiesas, kurių dažnai vengiama oficialiajame diskurse arba jos yra apskritai negirdimos. Taip yra todėl, kad pasauliniam reiškiniui, besivadinančiam OKT vardu, pavyksta išlikti arti maištingosios pasąmonės dimensijos, kurią Sigmundas Freudas vadino id, o Lacanas – tikrove, atskirta nuo simbolinės diskurso realybės. Egzistencinis teatras scenoje politiką sieja su pačia materija, su mūsų nesimboliniu, neornamentuotu kasdienybės matmeniu, galinčiu virsti nauja pranašyste. Nuo teatro scenos kartais (ne tik „Karaliuje Oidipe“) galime išgirsti, ką visada tarsi žinojome, bet tai iki pamatų sudrebina mūsų susikurtos iliuzijos rūmus. Koks nors juokelis ar sapno vaizdinys leidžia atsiskleisti tam, ko niekada nedrįsome prisipažinti ir pripažinti.

OKT ne tik palieka nesugriautus tiltus, jungiančius mūsų mąstymą su pasąmone. Drįsčiau teigti, jis kuria pačias pasąmonės struktūras. Tai įrodo tiek režisieriaus ir aktorių bendras darbas, kai geismo gamybai pajungiamos kolektyvinės, visą spektaklio kūrėjų komandą sutelkiančios ir nuolat atgaivinamos mašinos (jų pamatysime ir ateityje), tiek režisieriaus nuolat kartojamas teiginys, kad tikras teatras vyksta žiūrovo galvoje. Taip, šis 30-metis teatras, mums nepastebint deformuodamas mūsų vaizduotę, kuria mūsų, visų jo spektaklius žiūrinčių pasaulio gyventojų, pasąmonę. Ir šiandien jam verta linkėti to, ko jauniems žmonėms linkėdavo Lacanas: neatsižadėti savo geismo.

 

Draugai