× Greta Vilnelė

Žodžio kišenėje neieškanti teatro dramaturgė Kristina Marija Kulinič aktyviai prisideda prie vaikams ir jaunimui skirto teatro „No Shoes“ spektaklių ir jų misijos – priartinti kultūrą prie provincijoje gyvenančių vaikų ir paauglių. Kūrybiškai bendradarbiaudama su režisieriumi Gildu Aleksa ji yra sukūrusi ne vieną socialine kritika pulsuojančią komediją. Kartu su spektakliu paaugliams „Pasistengiau“, kuriame pati atlieka Unos vaidmenį, Kristina visus metus keliavo po mažesnių Lietuvos miestų kultūros centrus ir mokyklas. Praėjusį rudenį Vilniaus senajame teatre pristatytas naujas jos režisuotas spektaklis „Geras oras, jei per daug negalvoji“, o prie Kauno kameriniame teatre neseniai parodytos premjeros „Pažadink savo vidinę deivę“ ji prisidėjo kaip pjesės autorė ir dramaturgė.

 

Kristina Marija Kulinič. Telmano Ragimovo nuotr.

 

Kaip keičiasi rašytinio teksto prasmė, kai jis garsiai ištariamas scenoje? Ar dažnai tenka perrašyti tekstą, kai išgirstate jį tariamą aktorių lūpomis?

Iš mano patirties – tekstas visada kinta, kai pradeda gyvuoti scenoje. Rašant atrodo vienaip, bet scenoje paaiškėja, kad neveikia. Galbūt neatliepia režisūrinės vizijos arba paprasčiausiai nieko nebesako, tampa nereikalingas. Kalbant, pavyzdžiui, apie scenas ar jų fragmentus spektaklyje „Pažadink savo vidinę deivę“, režisierius G. Aleksa juk turi dar ir savo humoro pojūtį. Labai įdomu, kai susitinka teksto humoras ir tas, kurį per veiksmą scenoje išreiškia režisūrinė vizija. Mano humoras, sakykim, yra 2D, jis išrašytas tekste – frazėse, žodžių išdėstyme, jis gyvena tik vaizduotėje. Tai, kas juokinga skaitant, ne visada juokinga scenoje. Kartais todėl, kad tiesiog neveikia gyvai. Kartais todėl, kad režisierius šiame jau 3D modelyje pabrėžia kitus dalykus, tad paties teksto humoras lieka nuošalyje.

Neretai net rimčiausias temas jūsų kūryboje lydi ironija ar komiškas tonas. Kokį vaidmenį humoras atlieka jūsų teatro kalboje ir ką juo siekiate pasakyti?

Specialiai negalvoju: „Dabar parašysiu juokingai“, bet taip natūraliai išeina. Gyvenime daug juokauju – net tamsiausiais laikotarpiais visada atsiranda vietos juokui. Tai tarsi būdas atsitraukti nuo sunkios tikrovės. Yra vidinis poreikis išsilaisvinti iš kartais apimančio nevilties, tamsumo jausmo, bet kartu man humoras – labai rimtas dalykas. Tik jo rimtumas kitoks. Jis yra forma, per kurią galima kalbėti ir apie sunkias temas. Kartais net lengviau per humorą pasakyti tai, kas kitaip nuskambėtų banaliai ar perdėtai. Humoras leidžia „durti“ į tikrovę švelniau – jis atpalaiduoja, bet kartu atveria erdvę įsisąmoninti.

Šnekamoji kalba, anglicizmai, kasdienės kalbos frag­mentai – dažni jūsų dramaturgijos svečiai. Kodėl svarbu į scenos kalbą įsileisti gyvą žodyną? Ką tokia kalbinė strategija atskleidžia apie mūsų visuomenę?

Nežinau, ar mokėčiau parašyti literatūriškai tvarkingą tekstą. Turbūt todėl rašau taip, kaip moku, – buitine kalba. Iš pradžių jaučiausi kaip maištininkė: jokių skyrybos ženklų, slengas, keiksmažodžiai. Tarsi taip „negalima“, bet aš vis tiek taip darau. Iš tiesų tuo metu kelią jau buvo pramynęs Marius Ivaškevičius su „Išvarymu“. Jau žinojau, kad taip galima. Nesu viena tokia. Daug rašančiųjų Lietuvoje vartoja panašų, „neteisingą“ stilių. Kadangi mano kūriniai, sakyčiau, žemiški, tad ir kalba juose paprasta. Man labai svarbi kalba kaip personažo atspindys. Kiekvienas personažas turi savo žodyną, ritmą, specifinį žargoną. Be to, man patinka tas efektas, kai teatre girdi atpažįstamą kalbą, – kaip kalbi su draugais, šeimoje ar gatvėje. Tai padeda susitapatinti, sukurti artimesnį ryšį. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti literatūrinės kalbos. Priešingai, man labai gražu girdėti scenoje taisyklingą, švarią kalbą. Ateityje norėčiau išmokti rašyti ir tokius kūrinius. Bet dabar rašau taip, kaip girdžiu šnekant aplinkui.

Daugėjant dramaturgų, rašančių, pavadinkime, buitiniu stiliumi, atrodo, kad teatre tuoj išvis nebeliks literatūrinių tekstų.

Kai teatre įsivyraus vien slengas, manau, natūraliai atsiras noras grįžti prie literatūrinės kalbos. Mes, menininkai, dažnai turime instinktą priešintis, kai kokie nors dalykai tampa norma. Kadaise tarmės buvo laikomos „klaida“, o slengas – išvis beveik nusikaltimas. Kai studijavau aktorinį meną, bendrakursius iš provincijos dėstytojai spaudė atsikratyti tarmių, kilmės vietos akcentų. Žinoma, nenoriu paneigti, kad scenos menininkas privalo įvaldyti bendrinę, taisyklingą kalbą, tik noriu pasakyti, kad turime rasti vietos ir netaisyklingumui, tarmei, slengui, akcentams. Atrodo, šiuo metu kaip tik vyksta toks atgimimas. Tai gražu. Pati kalba, jos skirtingumas tampa estetika. Juk „Pie­tinia kronikas“ nebūtų tokia populiari be šiaulietiško žodyno ir akcento. Neseniai važiavau traukiniu, girdėjau du jaunus vaikinus kalbant tarmiškai. Buvo taip gražu. Kalba juk ne tik priemonė, bet ir identiteto dalis, tačiau gerai pamenu, kaip paauglystėje ir studentiškais laikais tarmiška kalba buvo lengvų patyčių ir gėdinimo objektas.

Pagal jūsų tekstus pastatytuose spektakliuose neretai skamba ne tik lietuvių, bet ir kitos kalbos. Kuo jums svarbus daugiakalbiškumas scenoje, kaip skirtingų kalbų sąveika praturtina dramaturgiją?

Dažniausiai rašau slengu, buitine kalba. Spektaklyje „Pažadink savo vidinę deivę“ vartojau korporacinį ir dvasinio tobulėjimo bendruomenių žargoną. Abiejuose „burbuluose“ daug angliškų sąvokų, kurios, norint greitai komunikuoti, dažnai tiesiog patogesnės vartoti. Kartu, stebint iš tam tikros distancijos, visa tai atrodo gana komiškai. Žiūriu į tai ne tiek kaip į daugiakalbiškumą, kiek į skirtingų socialinių burbulų kalbas. Kai šneku su draugais, irgi vartoju daug angliškų žodžių. Taip jau yra: didelė dalis aplinkos, medijos, kurią žiūrime, klausome ir cituojame, kuri formuoja mūsų nuomonę įvairiais klausimais, yra angliška. Todėl tie žodžiai natūraliai pereina į mūsų kasdienį žodyną. Kadangi rašau taip, kaip girdžiu, kaip daug kas šiandien kalba aplinkui, taip ir išeina. Ar tai praturtina? Nežinau. Bet komedijoje tikrai veikia. Toks kalbėjimas padeda žiūrovams geriau suprasti veikėjus, man – perteikti jų keistumus, autentiką.

Ar jaučiate pareigą išsaugoti lietuvių kalbą?

Kuo toliau, tuo labiau kalba man atrodo vis svarbesnė. Anksčiau apie tai net nepagalvodavau, o dabar atsirado noras rašyti literatūrine kalba, išmokti ją vartoti geriau. Manau, gal ir moku. Juk mokykloje rašydavome pagal griežtas taisykles. Tiesiog šito rašymo „raumens“ netreniravau. Bet šiuo metu jaučiu norą tiek rašyti, tiek kalbėti taisyklingai. Taip pat kyla noras saugoti kalbą, traukti senovinius žodžius, kurie labai gražūs ir verti sugrįžti į vartoseną. Šis noras kyla iš vidaus, be jokio spaudimo. Jeigu kiekviename žmoguje pavyktų pažadinti tą asmeninį santykį su kalba... Manau, kiekvienas prisidėtų prie jos puoselėjimo.

Kita vertus, viešojoje erdvėje – televizijoje, institucijose – svarbu laikytis kalbos standartų. Gal net teatre. Nors čia ir prasideda mano vidinis konfliktas, nes slengas scenoje man atrodo gyvas ir reikalingas. Kasdienėje kalboje taip pat neturėtume žmonių kontroliuoti ar gėdinti. Kalba nuolat kinta, semiasi įtakų. Nauji žodžiai, net atėję iš kitų kalbų, padeda įvardyti tai, kam galbūt dar neturime savo žodžių. Ir tai praplečia mūsų pasaulį.

Disleksija – tema, dažnai liekanti nematoma tiek viešojoje erdvėje, tiek kultūriniuose diskursuose. Pagal jūsų pjesę sukurtame spektaklyje „Pasistengiau“, kuriame dalyvaujate ir kaip aktorė, ši problema tampa dramaturgijos pagrindu. Ką jums, kaip kūrėjai, atskleidė šios temos tyrinėjimas? Kaip tokia patirtis pakeitė santykį su žiūrovais, ypač jaunąja karta?

Šis spektaklis man labai brangus. Norėjome parodyti disleksiją ne kaip problemą, o kaip aplinkybę. Sukūrėme šviesų spektaklį, kuriame pagrindinis veikėjas turi disleksijos sutrikimų, bet iš to nedaroma drama. Jis turi draugų, stiprų charakterį. Disleksija tiesiog yra jo dalis. Kai supranta, kas su juo „ne taip“, jis supyksta, kad tiek laiko reikėjo gyventi nežinioje. Spektaklį rodėme visoje Lietuvoje – mokyklose, kultūros centruose. Beveik po kiekvieno pasirodymo vyksta diskusijos. Klausiame vaikų, ar žino, kas yra disleksija. Dauguma jau žino. Tai rodo, kad dabar apie ją kalbama daugiau nei anksčiau, kai mokyklose disleksija net nebuvo minima, – vaikus tiesiog nurašydavo kaip tinginius ar kvailelius.

Po spektaklio dažnai prieina vaikai ir sako: man disleksija, mano sesei ar mano draugui. Regis, ši tema jau tampa įprastesnė, labiau priimama. Vaikai supranta – yra žmonių, kuriems sunku skaityti. Ir tai gerai. Nors pokytis jaučiamas, bėdų vis dar yra – ypač per egzaminus. Disleksija reiškia lėtesnį skaitymo tempą, tad kartais žmogus tiesiog nespėja atlikti užduočių, nes užtrunka skaitydamas. Todėl gabus, protingas paauglys negali lygiavertiškai dalyvauti žinių patikrinime. O tai juk daro didelę įtaką vėliau stojant į aukštojo mokslo įstaigas.

Vilniaus senajame teatre pristatėte savo režisuotą spektaklį „Geras oras, jei per daug negalvoji“, kuriame nagrinėjate Holokausto temą. Kituose spektakliuose apie šią tragediją dažnai naudojamasi užsienio autorių dramaturgija, o, pavyzdžiui, kalbant apie sovietmetį – lietuvių autorių kūriniai. Kaip manote, kodėl dramaturginė prieiga prie šių temų teatre tokia skirtinga?

Holokaustas Lietuvoje vis dar gana kontroversiška tema. Viešai, nuosekliai ir atvirai ji pradėta po truputį nagrinėti gal tik nuo 2000-ųjų. Iki tol jos buvo vengiama tiek švietimo sistemoje, tiek viešajame diskurse. Pavyzdžiui, pamenu, kad mokykloje apie Holokaustą Lietuvoje kalbėta gan paviršutiniškai. Buvo minimas Trečiasis reichas, Hitleris, Aušvicas, karas, o apie Lietuvą nacių okupacijos metais tik tiek, kad čia gyveno daug žydų, kurie buvo nužudyti nacių, na, padedant vietiniams bendrininkams. Kokios nors gilesnės analizės ir dėmesio nepamenu.

Mano istorinėje atmintyje Holokaustas ilgai buvo „žydų tautos tragedija“, ne Lietuvos. Tik visai neseniai pradėta garsiau sakyti, kad tai yra ir mūsų tragedija. Lietuvos žydai, mūsų piliečiai, buvo žiauriai išžudyti. Žudė ne tik naciai, bet, deja, ir mūsų žmonės. Skaudu, bet tai tiesa. Rūta Vanagaitė buvo viena iš tų, kurie iškėlė šį klausimą. Ne ji viena apie tai kalbėjo, žinoma, bet jos balsas, taip susiklostė, buvo vienas girdimiausių. Kiek kalbėjau su pažįstamais, draugais, nacių okupacijos laikotarpis mūsų kartai yra lyg savotiška migla istorinėje atmintyje. Kai šios temos nėra atmintyje, jos natūraliai trūksta ir kultūriniame gyvenime – literatūroje, teatre. Daugeliui Holokaustas vis dar atrodo vykęs „kažkur kitur“. Bet turėtume pagaliau suvokti: tai mūsų tragedija, mūsų atsakomybė ir mūsų istorija.

Kodėl pasirinkote režisuoti ne kito autoriaus kūrinį, o pati sukurti pjesę?

Kadangi šiame gyvenimo etape visų pirma esu rašytoja, iš pradžių tiesiog kilo noras parašyti pjesę. Jis kilo vieną vasaros popietę, skaitant Aurimo Švedo knygą „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Knygoje sudėti jo pokalbiai su a. a.  profesore I. Veisaite, Lietuvos žyde, išgyvenusia Holokaustą. Skaitant mane pervėrė suvokimas: nors ir žinau faktus, Holokausto tragedijos Lietuvoje nesu įsisąmoninusi kaip savo istorijos. Ši knyga mane pažadino. Atsirado stiprus vidinis impulsas ir nemenkas susierzinimas, kad dėmesio šiai temai tikrai yra per mažai. Panorau sužinoti kuo daugiau, įsigilinti, suprasti ir rašyti. Ilgai ieškojau, kaip kalbėti tokia tema. Kokiu kampu prieiti? Kaip aprėpti tai, kas neaprėpiama? Kaip įžeminti temą, padaryti ją artimą?

Norėjosi ne žiūrėti į ją kaip į didelį paveikslą, o suprasti per asmeninį santykį. Nes tos didelės temos atrodo tolimos, kol nesuvoki, kaip paliečia tave tiesiogiai. Per išankstines nuostatas, mąstymo modelius, nesąmoningus poelgius. Kaip ta kolektyvinė istorinė trauma, apie kurią tiek ilgai tylėta, kuri kelia gėdą ir kitus nepatogius jausmus, o tai, mano galva, vienaip ar kitaip pasireiškia ir asmeniniame gyvenime. Parašiau kūrinį, kuris, man atrodo, labiausiai yra būtent apie tą atminties nebuvimą. Apie istorijos pasakojimo spragas, kuriose dingsta dalis mūsų praeities.

Viename straipsnyje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius Simonas Strelcovas išsakė labai įstrigusią mintį, kad tik įsisąmoninus šią tragediją kaip mūsų, tik patiems prisiėmus atsakomybę subręsime kaip visuomenė. Man šio kūrinio rašymas tapo būdu pirmiausia užpildyti tą istorinės atminties spragą. Kūryba tapo įrankiu gilintis, o vėliau pasidalyti tuo su kitais.

Norėčiau su jumis aptarti Lietuvos dramaturgijos būklę. Pernai „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose nebuvo dramaturgijos kategorijos. Pasipiktinus dramaturgų bendruomenei ji šiemet sugrąžinta. Kaip vertinate dramaturgijos vietą Lietuvos teatre?

Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes teatro pasiūla Lietuvoje, ypač Vilniuje, tikrai didelė. Nespėju visko sužiūrėti, todėl neturiu aiškaus įspūdžio, kiek išties statoma lietuviškos dramaturgijos. Vis dažniau matome nelietuviškas pjeses, kartais patys dramaturgai prisideda prie spektaklio kaip dalyviai – struktūrizuodami, padėdami vystyti mintį bendrame pasakojime, kur teksto autoriai gali būti aktoriai, kur naudojama dokumentinė medžiaga ar kitų rašytojų kūryba. Atsiranda skirtis tarp dramaturgo ir pjesės autoriaus, kuri, manau, dar nėra aiškiai suprantama mūsų teatro aplinkoje. Šias dvi skirtingas veiklas (pjesės rašymą ir dramaturgiją) reikėtų atskirti, bet, kai prasideda kalba apie apdovanojimus, atrodo, kad nei pjesių autorių, nei dramaturgų nėra pakankamai, kad būtų ką įvertinti. Juk argumentas, kiek pamenu, buvo toks, kad tiesiog nėra pakankamos pasiūlos, nėra ko vertinti.

Kitas dalykas – kiek patys režisieriai nori rinktis lietuviškas pjeses? Jei nenori, kodėl? Ar jų per mažai? Ar jos neranda savo žiūrovų? Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo teatro surengtam pjesių konkursui buvo atsiųsta apie 80 kūrinių. O savo darbus juk siuntė tikrai ne visi Lietuvoje kuriantys dramaturgai, vadinasi, tų rašančių žmonių ir pjesių turime labai daug. Bet kodėl jų tekstai nepasiekia teatro senos? Ar režisieriams neįdomūs lietuviški tekstai? O gal dramaturgai patys nesiima iniciatyvos siūlyti savo kūrinių?

Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje vis dar juntamas nuvertinantis požiūris į dramaturgiją?

Nemanau, kad dramaturgija yra nuvertinta sritis. Pastaruoju laiku atsirado visokių lietuvišką dramaturgiją skatinančių iniciatyvų: konkursų, rezidencijų. Kalbant apie „Auksinių kryžių“ situaciją, – pati jaučiausi sutrikusi. Viena vertus, atrodo, kad būtina apdovanoti, nes tai yra paskatinimas. Kita vertus, jei tais metais nebuvo stiprių dramaturginių darbų, gal logiška apdovanojimo neskirti. Čia tikras vištos ir kiaušinio klausimas: ar pirmiau turi atsirasti apdovanojimas, kad paskatintų, ar stiprus darbas, kad būtų už ką apdovanoti?

Dar grįžkime prie lietuviškos dramaturgijos. Kaip žiūrite į dabartinę padėtį?

Manau, kad dramaturgijos padėtis gerėja. Ko trūksta? Girdėjau, kad, pavyzdžiui, Vokietijos teatruose egzistuoja etatinė dramaturgo pozicija. Pas mus tokio dalyko nėra. Neįsivaizduoju, kokių priemonių reikėtų, kad tai galėtų rastis mūsų teatruose, tačiau galbūt tai vienas iš būdų, kaip galėtų bręsti lietuviška dramaturgija. Atsirastų daugiau stabilaus darbo dramaturgams, o daugiau ir nuosekliau dirbant labiau ir tobulėjama.