Marijus Jacovskis: „Karantiną suvokiu kaip galimybę tapyti“

× Martynas Bialobžeskis

 

Su Mariumi mus sieja režisierių Evaldo Jaro, Sauliaus Mykolaičio, Cezario Graužinio, Yanos Ross, Rolando Atkočiūno spektakliai, juose kartu dirbome. Kai svarsčiau, su kuo būtų įdomu pasišnekėti, prisiminiau ramų ir kiek savimi abejojantį Marijaus balsą ir pamaniau, kad karštai liepai, kuomet kalbėjomės, tuo balsu reiškiamos mintys tiks kaip niekad. Tad ir pasikalbėjome prie kavos puodelio jo namo verandoje.

 

Marijus Jacovskis: „Karantiną suvokiu kaip galimybę tapyti“
Aurelijos Maceikaitės nuotrauka

 

Kaip ir praėjusiame pokalbyje su režisieriumi Jonu Terteliu, norėčiau pradėti nuo pandeminės situacijos. Mūsų abiejų profesijos leidžia nenutraukti darbų net užsidarius namie – nors teatras sustojęs, tu gali tapyti, aš galiu rašyti natas. Ar pernykštis karantinas tau gerokai sujaukė planus?

Iš tikrųjų pirmasis karantinas net išėjo į naudą, antrasis jau kiek nusibodo. Atsimenu tą rytą, kai paskelbė karantiną: kaip tik turėjau skristi į Maskvą. Neišskridau. Buvau sutrikęs – kas dabar bus, negaliu dirbti, viskas užsidarė.

Ir staiga supratau, kad pandemijos forma mane aplankė pauzė, kurios taip reikėjo. Jaučiausi persitempęs, to teatro jau buvo per akis. Pasijutau paradoksaliai laisvas, nors negalėjau judėti. Tos laisvės man labai reikėjo – jau daug metų svaičiojau, kad reikėtų pradėti tapyti. Tapiau studijuodamas ir dar keletą metų baigęs Dailės akademiją, bet paskui prasidėjo mano darbai teatre. Tapyba nuėjo į antrą planą, tiksliau, iš viso užsidarė: negaliu vienu metu kurti scenografijų ir tapyti. Teatre gali vienu metu daryti tris spektaklius ir nieko, kažkaip išlaviruoji. Bet jei darai vieną spektaklį ir dar tapai – jau nebegerai: tapyba reikalauja visiško atsidavimo ir šimtaprocentinės koncentracijos.

Taigi praėjusią vasarą karantiną suvokiau kaip galimybę ir pradėjau šiek tiek tapyti, kol kas labai nedrąsiai. Gyvai dar beveik niekam nerodžiau, tik nufotografavęs telefone. Nežinau, kas iš to išeis, kol kas tapau „į lentyną“, didelių ambicijų dėl ekspozicijos neturiu. Iki pernykštės vasaros pabaigos nutapiau kokius 7–8 paveikslus. Paskui prasidėjo nauji darbai teatre.

Dažnai dirbu Maskvoje, Rusijos teatrai užsidarę nebuvo, teatrinis gyvenimas ten nenutrūko. Todėl – vėl paradoksas – „taikos“ metu ten kasmet sukurdavau scenografiją kokiems trims spektakliams, o per pandemiją sukūriau penkiems. Ir, pasirodo, įmanoma dirbti nuotoliniu būdu, nebūtina dalyvauti repeticijose, daugelį dalykų galima išspręsti internetu.

 

Taigi Maskvoje kitaip. O kaip čia, Lietuvoje? Tavo manymu, teatrinis gyvenimas atsistato? Kokią prognozuotum teatro ateitį?

Visi teatrai persikels į gatves ir aikštes, nuo to jie ir pradėjo... Ne, iš tiesų nemanau, kad taip nutiks. Žiūriu optimistiškai, istorija liudija, kad pandemijos baigiasi, o jau ta pandemijos pabaiga teatrui bus reikšminga.

 

Galėtum apibendrinti scenografui būdingus bruožus? Kokie tai žmonės? Kiek teko matyti, jie gana ramūs, besistengiantys klausytis ir girdėti. Be to, pabūna repeticijose ir dingsta tame savajame darbe – bendrauja su butaforais ar staliais dirbtuvėse, tariasi su siuvėjais...Kaip tau atrodo? Klausiu ne apie profesionalumo ypatybes, bet apie žmogiškąją specifiką.

Reikia turėti labai daug kantrybės. Mokėti save valdyti, kontroliuoti. Anksčiau to visai nemokėjau, dabar jau kiek geriau. Iš tiesų tas darbas sukelia labai daug streso, bent jau man. Manau, ir kitiems taip pat. Kaip ir minėjai, reikia bendrauti su įvairiais žmonėmis, iš skirtingų sferų. Turi rasti su jais ryšį, bendrą kalbą ir viską suvesti į vieną kokybę. Tas bendravimas ne visada pavyksta – kartais tavęs nesupranta, kartais tu nesupranti, padarai klaidų ar jie padaro.

Anksčiau garsiai laidydavau gerklę ir stipriai makaluodavau rankomis. Pastaraisiais metais išmokau iš viso nebekelti balso, ramiai kartoju, bubenu, bubenu ir išsibubenu, ko man reikia. Anksčiau rėkdavau ir reikalaudavau, turbūt atrodė, kad jei ko nors nėra, tai tu to nepadarei asmeniškai. Nesuvokdavau atsakomybės ribų, būdavo nepatogu prieš aktorius, prieš režisierių. Dabar žinau, kad galų gale viskas atsiras.

 

Tada man iš karto kyla klausimas apie santykį su režisieriumi. Iš asmeninės patirties gerai žinau, kad, tarkim, muzikos jiems reikia kuo anksčiau: pirminių temų, atmosferos, kad galėtų repetuoti. Sakei, išmokai ramiai kalbėti, bet yra dar kažkas aukščiau, kas gal ir nesirūpina kalbėti ramiai... Ar tenka susidurti su neramiais režisieriais?

Na, ne. Gal nuskambės arogantiškai, bet toks įspūdis, kad su manimi bendraudami žmonės neleidžia sau kelti balso. Bent jau man taip norisi manyti. Nepamenu. Gal labai seniai.

 

Amžinatilsį Saulius Mykolaitis kartais pašūkaudavo.

Pašūkaudavo. Bet jis nebūdavo piktas, veikiau emocingas.

 

Dažniausiai galėdavai suprasti, kad jis tą emociją pirmiausia skiria sau ir perduoda ją kitiems. Vis dėlto, kaip suprantu, kalbi apie tai, jog ramiai bendraudamas pasieki daugiau nei šaukdamas.

Na, tikrai ne mažiau. Keldamas balsą, neturi galimybių sukurti ką nors didesnio. Žmonės reaguoja prieštaringai, susigūžia, supyksta. Kam to reikia – juk rezultatas vis tiek bendras, pasistenkime gyventi draugiškai.

 

Ar visada skaitai spektaklio medžiagą – pjesę, inscenizaciją? Man kartais būna įdomiau iš pradžių pamatyti pirmąsias repeticijas, kokią režisierius mintį suka, o tik paskui jau susipažinti su tekstu.

Vis dėlto perskaitau. Dažniausiai. Kai pradedu skaityti spektaklio medžiagą, pradedu ir dirbti. Tai jau yra įsipareigojimas. Ir stengiuosi perskaityti iki pirmųjų susitikimų su režisieriumi. Kitas dalykas, kai su juo susitinki ir jis ima pasakoti savo viziją, suvoki, kad net negalėjai įsivaizduoti to, ką jis ten mato.

Mąstai, kaip rasti bendrą kalbą. Nors keletą kartų esu atsisakęs dirbti, vis dėlto visada tikiuosi, kad bus įdomu ir kad pavyks rasti sąlyčio taškus.

 

Ar buvo atvejų, kai tavo sprendimai iš pagrindų keitė spektaklio koncepciją?

Turbūt ne. Negaliu prisiminti tokio atvejo. Man patinka ta aksioma, kad scenografai, kompozitoriai, šviesų dailininkai ir kiti kūrybinės grupės nariai yra režisieriaus asistentai. Jei jau sutikai ir ėmeisi darbo, turi padėti įgyvendinti režisieriaus idėjas, kad ir kaip kvailai ar beprasmiškai jos atrodytų.

 

Neturėjau omeny darymo tyčia priešingai – kalbu labiau apie scenografinę idėją, kuri pakeitė ir pirminę režisūrinę koncepciją.

Yra buvę atvejų, kai pasiūliau radikalius erdvės sprendimus ir režisierius juos priėmė, taip. Bet negaliu teigti, kad tai pakeitė ir patį spektaklio sumanymą. Esu linkęs likti antrame plane ir negriauti; tikiu, kad buvimas asistentu niekaip manęs nevaržo ir nežlugdo kūrybinių ambicijų.

 

Tas fainas jausmas būti šiek tiek pasislėpus.

Taip. Visada gerai, kai gali pasislėpti. Teatras tokia meno forma, kai visi šiek tiek slapstosi vienas už kito – išskyrus aktorius. Jie, vargšai, visąlaik šviesoje.

 

O kiti grupės nariai? Tau svarbu, su kuo dirbsi?

Labai svarbu, kas bus kostiumų dailininkas. Anksčiau pats tuo užsiimdavau, bet ilgainiui supratau, kad nebenoriu to daryti. Svarbu šviesų dailininkas, vaizdo menininkas. Visa tai, kas matoma. Nes suvokiu, kad galų gale už visus šiuos dalykus, jų visumą labiausiai atsakingas esu aš, spektaklio dailininkas. Ir tie tarpusavio santykiai daug ką lemia.

Svarbus ir kompozitorius, tiek profesionaliu, tiek žmogišku atžvilgiu: kai tikiesi išgirsti gerą, kokybišką muziką ir kai galvoji, koks bus tas paprastas, kasdienis ryšys.

Visi komandos žmonės reikšmingi. Scenografijos gamybai, be abejonės, svarbūs įvairių meistrų – žmonių, dirbančių su metalu ar medžiu, gaminančių butaforiją, – sugebėjimai. Braižytojai, konstruktoriai. Toks mažas teatro modelis – daug žmonių sukuria kažką bendra. Scenos darbininkai ar ta pati valytoja, kurios paprašai išplauti scenos grindis. Atskiras organizmas teatro kūne, daugybė žmonių, su kuriais susiduri ir bendrauji.

 

Domiesi kolegų darbais? Tau įdomu, ką teatre veikia kiti?

Turiu pasakyti, metams bėgant apskritai vis mažiau domiuosi teatru. Tau taip nėra? Neseniai pagavau save galvojantį, kad vis dar įdomu dirbti, kažką daryti, kurti. Bet žiūrėti, ką dirba kiti, – jau nelabai. Aišku, kartais nueinu, pasižiūriu...

Jaunystėje teatras labai traukė: norėjau būti viso to dalimi. O kai jau tapai – na, tapai, na ir kas? Kuo čia dar tapus? Iš tikrųjų žinau, ką mano kolegos daro ir kaip jie dirba, bet interesas sumažėjęs. Iš pastarųjų spektaklių, palikusių didelį įspūdį, buvo O. Koršunovo „Žuvėdra“, bet tai buvo labai seniai, 2014-aisiais.Įdomūs Dariaus Gumausko debiutiniai darbai „Mongolija“, „Emigrantai“. Nežinau, ar man turėtų būti labai gėda dėl to, bet pastaruoju metu nelabai teatre lankausi.

 

Ar dėstai scenografiją?

Niekur nedėstau, nors ne kartą kvietė. Ir tebekviečia, bet neinu. Visų pirma, neturiu laiko. Antra – nesijaučiu kompetentingas, nelabai suprantu, ką jiems galėčiau duoti. Tai turbūt vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl atsisakau. Mano patirtis, nuveikti darbai nelabai leidžia ką nors susisteminti.

 

Marijus Jacovskis: „Karantiną suvokiu kaip galimybę tapyti“
Marijus Jacovskis. Spektaklio „Mūsų klasė“ scenografijos maketas

 

Turi omenyje, kad jie labiau empirinio pobūdžio, netinkami klasifikuoti?

Jo, jo! Jie labiau empiriniai, išvis tai neperduodami dalykai. Net nesuprantu, ką galėčiau perduoti, o ko perduoti nereikėtų. Pats nesu tikras, ar savo darbuose viską suprantu iki galo. Kartais pagalvoju, kad man pačiam praverstų koks masterclass. Kiekvienas darbas yra naujas ir kiekvieną kartą jautiesi pažeidžiamas ir bejėgis prieš vaizduotės galias arba negalias. Nemanau, kad mane kviečia dėstyti techninių dalykų, labiau perduoti profesinių paslapčių. Bet nežinau nė vienos profesinės paslapties, man atrodo, jų nėra.

Gal nuskambės pesimistiškai, bet man kūryba yra ne daugiau nei bėgimas nuo nuolatinio beprasmybės pojūčio. Taigi pagrindinis kūrybos aspektas – pats darbas, procesas, įprasminantis būtį. Nelabai suprantu, ką veikti, ką daryti su savo laisvalaikiu.

 

Dar kiek apie profesines paslaptis, kurių tu neturi. Teat­re kartos gana greitai mainosi, kuria, konfliktuoja tarpusavyje. Ko palinkėtum jauniems žmonėms?

Ko čia palinkėti, velnias... Per daug nesidairyti į praeitį, neturėti autoritetų ir, jei įmanoma, kaskart pradėti nuo balto lapo.

 

Daug klausaisi muzikos?

Aš muzikos labai daug klausausi. Kažkas man yra pasakęs: „Gerai, kad bent muzika dar yra.“ Čia apie mane. Nors autorių palyginus nedaug, bet užtat labai skirtingų žanrų: džiazo, elektronikos, šiuolaikinio amerikietiško roko. O štai klasikinės muzikos klausausi mažai, labiau šiuolaikinės akademinės, pavyzdžiui, Henryko Góreckio: man jo Trečioji simfonija su tuo sopranu – dieviška muzika.

Man muzika apskritai neatskiriama gyvenimo dalis, nuo vaikystės. Ji visada mane lydi, kartais padeda, kartais trukdo; čia muzika darbui, foninė, o kitos gali tik užsimerkęs ir ramiai sėdėdamas klausytis. Ji tokia visa apimanti, labai svarbus būvio faktorius. Kai ruošiuosi miegui, tyliai pasileidžiu muziką ir užmiegu su ja.

 

O kai pabundi, nebūna keista, kad groja?

Jau pripratau. Kartais būna keisčiau, kad negroja. Kartais pavargsti nuo jos, norisi tylos. Paukščių paklausyti, medžių ošimo. Kai būnu gamtoje, muzikos nereikia. Turiu tokią kasmetinę tradiciją – kokiai savaitei ar dešimčiai dienų išvažiuoju žvejoti. Ten jokios muzikos, tik gamta, jos garsai.

Draugai