…Vadinki vandalu mane
Nusipelniau aš šito vardo.

 

Prisipažįstu, prieš rašydamas šias eilutes ilgai dvejojau. Bijojau. Paskui nusprendžiau surizikuoti.
Kai įsitikinau, jog „Hugenotai“ ir „Rigoletas“ manęs nebeprablaško, staigiai mečiausi į kairįjį frontą. To priežastimis buvo I. Erenburgas, parašęs knygą „O vis dėlto ji sukasi“, ir du ilgaplaukiai maskviškiai futuristai, kurie ištisą savaitę pas mane užsukdavo, vakarais ir prie arbatos pravardžiuodavo „miesčioniu“.

Nemalonu, kai šį žodį tau kaišioja panosėn, ir aš nuėjau, tebūnie jie prakeikti! Nuėjau į Mejerholdo spektaklį „Apsigavęs pavyduolis“ GITIS’o teatre.

Reikalas štai koks: aš – žmogus darbo, kiekvieną milijoną užkalu sąskaita bemiegių naktų ir nežmoniško lakstymo dieną. Mano pinigėliai yra kaip tik tie patys, kurie vadinami uždirbtais kruvinu prakaitu. Teatras man – malonumas, atvanga, pramoga, žodžiu, viskas, kas tik norite, tik ne būdas užgyventi naują padorią neurasteniją, juo labiau kad Maskvoje yra dešimtys galimybių ją užgyventi neišlaidaujant teatro bilietams.

Aš ne I. Erenburgas ir ne išmintingas teatro kritikas, bet spręskite patys: apipešiotame, nušiurusiame, skersvėjingame teatre vietoj scenos – skylė (uždangos, žinoma, nėra nė pėdsako). Gilumoje – plika siena su dviem karsto pavidalo langais.

O priešais sieną statinys. Lyginant su juo, Tatlino projektas gali būti laikomas aiškumo ir paprastumo etalonu. Kažkokie kryžkryžiai, nuožulnios plokštumos, strypai, durikės ir ratai. Ir ant ratų žemyn galva „sč“ ir „te“ raidės. Teatro dailidės tarsi namuose zuja pirmyn ir atgal, ir ilgai negalima suprasti: veiksmas jau prasidėjo ar vis dar ne.

Kai jis prasideda (apie tai sužinai iš to, kad vis dėlto kažkur scenos šone užsižiebia šviesa), pasirodo melsvi žmonės (visi aktoriai ir aktorės apsirengę melsvai. Teatro kritikai tai vadina gamybiniais drabužiais. Nusiųsčiau aš juos į gamyklą nors dviem dienelėm! Sužinotų jie tada, kas per daiktas yra tie gamybiniai drabužiai!).

Veiksmas: moteris, pasikaišiusi melsvą sijoną, nušliuožia nuožulnia plokštuma ant tos vietos, ant kurios vyrai ir moterys paprastai sėdi. Moteris valo vyrui pasturgalį drabužių šepečiu. Moteris joja ant vyro pečių, droviai slėpdama kojas po gamybiniu sijonu.

– Tai biomechanika, – paaiškino bičiulis.

Biomechanika! Bejėgiškumas tų melsvų biomechanikų, kadaise studijavusių sentimentalius monologus, yra be konkurencijos. Ir visa tai, įsidėmėkite, už poros žingsnių nuo Nikitino cirko, kur klounas

Lazarenka stulbina visus nepaprastais salto!

Besisukančios durys melancholiškai ir įkyriai kuldašina kažkurį vis per tą pačią vietą. Salėje tvyro kapinių nuotaika lyg prie mylimos žmonos kapo. Ratai sukasi ir girgžda.

Kapeldineris po pirmojo akto:

– Tai nepatiko pas mus, pone?

Šypsena tokia akiplėšiška, jog nepaprastai knieti užbiomechaninti jam per ausį.

– Jūs pavėlavote gimti, – tarė man futuristas.

Ne, tai Mejerholdas pasiskubino gimti.

– Mejerholdas – genijus! – stūgavo futuristas. Nesiginčiju. Labai galimas daiktas. Tegul – genijus. Man vis vien. Bet nereiktų pamiršti, jog genijus yra vienišas, o aš – masė. Aš – žiūrovas. Teatras yra dėl manęs. Noriu vaikščioti į teatrą, kurį suprantu.

– Ateities menas! – puolė mane kumščiais.

Jeigu ateities, tai tegul, prašom, Mejerholdas numirs ir prisikels XXI amžiuje. Iš to išloš visi ir visų pirma jis pats. Jį supras. O publika bus patenkinta jo ratais, jis pats pasijus genijumi, o aš gulėsiu kapuose ir man nesisapnuos sukamosios durys.

Bendrai paėmus, velniop šitą mechaniką. Pavargau.

 

Iš rusų kalbos vertė Pranas Vasiliauskas

М. Булгаков. „Собрание сочинений в пяти томах“. т. 2. – М.: Художественная литература, 1989.