Prisipažįstu, tikrai įdomu, keista, o ir erzina rašyti apie taip skūpai paties Keistuolių teatro pristatomą premjerą: teatro internetinėje svetainėje be „Varno“ anonsų lapkričio mėnesį – nė žodžio, afišų taip pat neieškokite. Jei ne paties režisieriaus Aido Giniočio pasirodymas spalio 1 d., premjeros išvakarėse, „Labame ryte“, tai galėtum nė nenumanyti, kad Keistuoliuose vyksta šis tas naujo. Įvyko, ir vėl tyla.
Todėl pats teatras teprisiima atsakomybę už vertinimų vakuumą vieno ar kito konkretaus aktoriaus vaidybos atžvilgiu. Šia prasme, nežvilgčiokim po kaukėmis. O gal, bent iš dalies, taip ir turėtų būti? Juk aktoriai kaukėti, vaidina labai tipiškus personažus, pjesės siužetas dažniausiai taip pat nesunkiai nuspėjamas, atitinkantis commedia dell’arte kanonus. Galbūt, bet greičiausiai ne visai. Nors šiame tekste, prisipažįstu iš anksto, pirmiausia norėčiau aptarti bendresnius dalykus. Juk komedija yra labai paprastas, todėl paprastumu ir labai sudėtingas žanras. Kodėl?
Iš esmės todėl, kad tai – aukščiausios prabos aktorinės improvizacijos reikalaujantis dalykas. Turintis antikines ištakas, viduramžišką stuburą, Renesanse pasiekęs brandą. Juk ne veltui jis dažnai vadinamas profesionalaus europinio teatro pradžia. Ir, nepaisant vaidmenų ir situacijų tipiškumo, būtent kaukėtų, o ne veidus atsidengusių (baltai nugrimuotų) aktorių improvizacinis žaižaravimas nusako commedia dell’arte kokybę. Nes tam tikra prasme vaidyboje nieko nėra sunkiau už tikrumo proveržius iš po kaukių, ir šis posakis tinka ne tik komedijai, tinka bet kokiam teatro žanrui. Tad ar pavyksta aktoriams pasiekti šį tikrumą?
Sakykim, pavyksta keistuoliškai. Mėginsiu paaiškinti, ką tai reiškia man. Visi atpažįstame išskirtinį ir lengvai pajuntamą šio teatro bruožą – jis turi savo specifinį žiūrovą. Linksmą, pozityvų, spontanišką, ganėtinai įvairaus amžiaus, užsiaugintą ar prisijaukintą, besistengiantį visur kur rasti ir išryškinti gėrio grūdą. Ar stebuklą. Tokį žiūrovą per ketvirtį amžiaus sutraukė puikūs pastatymai pirmiausia vaikams, bet ir suaugusiesiems. Repertuaras suformavo publiką. Atrodytų, nieko nebetrūksta, tęsk tą gėrį ir daugink. Bet štai čia Aidas Giniotis elgiasi itin drąsiai – priešingai nei anekdotinis didysis vadas Vinetu – vėl lipa ant to paties grėblio ir stato (jau antrą kartą) commedia dell’arte spektaklį.
Ir užlipa! Kaktomuša įvyksta – turime keistuoliškai improvizuotą Carlo Gozzi. Rodos, viskas kaip ir turėtų būti, nelyg geram saldžiam desertui, trūksta mažo žiupsnio druskos, kuris skonio receptorius paruošia priimti daugiau ir įvairesnių skonio aspektų, t. y. spektaklio niuansų. Režisierius pamiršo įberti druskos, tiksliau, mano manymu, nė neketino jos berti.
Jau pačiai spektaklio koncepcijai pritrūko režisūrinės drąsos ar avantiūrizmo, ryžto bent kartais ir trumpam peržengti keistuolišką stilių ir estetiką. Ar neatėjo metas keistuoliams patiems sau pasidaryti keistiems? Sukeistėti sau. Taip, atėjo, jei imamasi statyti, pasakykim sulietuvintai, itališkąją komediją. Tą ypatingą sintezuotą pjesę, kurioje susipina jau antikinėje komedijoje išryškėję personažų tipažai, viduramžiški karnavaliniai vaidinimai, jų energetika bei veržlumas ir renesansinis pjesės gryninimasis, aktorių vaidybos individualizavimasis, galiausiai, muzikinis apipavidalinimas.
Ką visame šiame kontekste daro, tiksliau, leidžia daryti kaukė? Ogi išreikšti tai, ko be jos neišdrįstum. Kaukė leidžia transgresuoti, leidžia peržengti ne tik atskiro personažo lengvabūdiškumą, gobšumą, tuščiagarbiškumą ir t. t. Prisiminkime viduramžių karnavalinius pastatymus. Kas ganėtinai paprastos fabulos istoriją ar pasakaitę padarydavo nekasdienišku įvykiu, verčiančiu publiką jautriai reaguoti į vyksmą: pritariamai ploti, švilpti, replikuoti, trypti kojomis? Ogi dramatinė komedijos potekstė (prisiminkime, kad ne veltui juokas – dalykas rimtas). Tik dramatinė ne prakilnia, išgryninta, rafinuota hamletiška prasme, bet liaudžiai suprantama, buitine, neretai net vulgarokai dramatine.
Mat šiame žanre (taip jau istoriškai susiklostė) knibždėdavo socialinių realijų ir to, ką dabar vadiname socialine kritika. Žmonės luominėje santvarkoje neturėjo itin daug būdų sublimuoti susikaupusio negatyvo ir teatras neretai būdavo unikali galimybė nedestruktyviai „nuleisti garą“ – tai ir paaiškina neregėtą trupių populiarumą. Kaukėti aktoriai nebijojo būti aštrūs, nebijojo nepaisyti hierarchijų, nebijojo šaipytis iš savo laikmečio kaukių atitikmenų. Ir tai darė taip taikliai, kad niekuo kitu, kaip individualiu meistriškumu, to nepaaiškinsi. Štai ko visuose kituose Keistuolių teatro pastatymuose nestinga – juose tiesiog nėra koduojamas emocinis ir intelektinis radikalumas ar konfliktiškumas. Ir to netrūksta. Ir publika tai žino, to laukia ir tai teisėtai gauna.
Tačiau šį kartą įprasti publikos lūkesčiai privalėjo būti jei ne visiškai, tai bent iš dalies nuvilti. Šioje komedijoje turėjo išsirutulioti ne tik stebuklinė istorija. Jei tik tiek tereikia, tuomet visiškai nesuprantama lieka commedia dell’arte specifika. Kuo ji tokia ypatinga? Jei kaukės yra tik dar viena priemonė kitoniškai papasakoti stebuklinę istoriją, tai kaukėti personažai beveik prilyginami kitoms išraiškos priemonėms: muzikai, scenografijai, šokiui. Tačiau kaip toks instrumentinis požiūris dera su kaukėtų aktorių improvizaciniu meistriškumu?
Nedera ir negali derėti. Nes kaukės turi savo užduotį – jos atstovauja realybei, kuri dar labiau išryškina istorijos stebuklingumą. Itališkoji komedija sukuria ypatingą kaukėtų-bekaukių personažų santykių įtampą, kuri yra ne kas kita kaip realybės ir idealo neatitikimo įtampa pasaulėžiūriniu mastu. Realybėje, t. y. kaukių vaidybos lygmenyje, turėjo išryškėti šio pasaulio ydos ir netobulumai. Jie išjuokiami, hiperbolizuojami, meistriškai apžaidžiami ir taip simboliškai neutralizuojami. O idealybėje, t. y. įvairius išmėginimus patiriančių įsimylėjėlių pasaulyje, fabula vystosi idealų triumfo link. Finale vienokiu ar kitokiu būdu sutaikomi abu lygmenys, abu vertybiniai pasauliai. Štai kokią komplikuotą istoriją turėjo mums papasakoti „Varnas“.
Žinoma, pirmiausia tuo privalėjo pasirūpinti Valdovas – režisierius Giniotis. Pjesės įdabartinimas, toks, koks jis turėjo būti, neįvyko. Žiūrovas matė tik stebuklinės istorijos vystymą. Žinoma, tikrai ne dėl dalykų, kuriuos šiuolaikinėje visuomenėje galima pagrįstai išjuokti ar sudramatinti, stokos. Šiuo požiūriu realybė lygiai tokia pat dosni. Pvz., bandymas Karaliaus brolio statulai į suakmenėjusią ranką įbrukti pjautuvą arba kūjį vis paburbant „balvonas, och, balvonas“, žaibiškai aktualizuotų ir net sociopolitiškai nuspalvintų visą sceną. Ir tai būtų padaryta neiškrentant nei iš žanro, nei iš spektaklio konteksto.
Tiesa, itin „aktualizuota“ spektaklyje daktaro kaukė, tik ar šį kartą nepersistengta pataikaujant masiniam nekeistuoliškam (ar ir keistuoliškam) skoniui? Ir kodėl tarp dviejų tradiciškai lietuviškų „griūk negyvas iš juoko“ tipažų – gėjų ir žydų – pasirinkti pirmieji? O kodėl ne pabėgėliai, juk šiuo metu jų nepažįstame ir potencialiai bijome labiausiai? Kas tai apskritai buvo? Vertybinio neapsisprendimo intarpas šiaip jau vienareikšmiškai humanistiškai orientuotame teatro repertuare? Prieš statant „Varną“ režisierius ir trupė turėjo nuspręsti ne „vaidinti tradiciškai keistuolišką ar šiek tiek kitokią pjesę“, o „kokio aštrumo įdabartinimą, kokio aktualumo informaciją, mūsų manymu, reikia išryškinti“. Kartoju, šitokio apsisprendimo nebuvo, jis tiesiog nebuvo svarstomas. Bet būtent sociokultūrinės kritikos žaibo išlydžių, pikto, piktoko ar švelnaus juoko pliūpsnių, aštriai užčiuoptų probleminių mazgų atpažįstamumo trūksta.
Čia iškyla dar vienas rimtas klausimas – ar tokia jauna trupė su šiuo uždaviniu susidorotų? Potencialiai, po penkiolikos ar dvidešimties metų, žinoma, taip, tuo neabejoju, bet – čia ir dabar? Čia ir dabar nejučia norisi pasvajoti. Visai realiai. Apie šiam pastatymui susiburiančią keistuolių „senąją gvardiją“: su savo individualiom patirtim, randais, aktualijų suvokimu ir savitu jų išraiškos braižu. Kaip gerai įsivaizduoju I. Balsytę, vaidinančią tarnaitę... Bet, atrodo, dar teks palaukti.
O progos jau pražiopsotos: režisieriui – įkvėpti aktorius svaiginančiam pokyčiui, aktoriams – pajusti kone bestijišką emocijų ir įžvalgų pulsą, teatro trupei – pajusti nekeistuolišką, bet iki panagių tikrą, gryną XVI a. stilistiką. Ech, kaip gaila, kad tai neįvyko.
Ir dar daug kas neįvyko, ir kieno užuomazgos jau antrą kartą galėjo atsirasti. Pvz., galėjo pradėti kristalizuotis aiškesnė skirtis tarp vaikų ir suaugusiųjų repertuaro. Galėjo pradėti formuotis labai kokybiškas ir gyvas santykis su šviežiu, naujai atklydusiu žiūrovu. Giniotis galėjo savy aptikti ne tik šėliojančio Karlsono gyvastį, bet ir tūžmastį dėl guzo beigi mėlynės, antrą kartą užlipus ant to paties grėblio...
Iš esmės vertinant, sąmoningai ir pilnatviškai vaidinti itališkąją komediją be ryškaus ir akcentuoto socialinės kritikos užtaiso – tas pats, kas maitinti savo jau užaugusį mielą, gerą, bumbsintį ar pagal lazdelės mostelėjimą kukuojantį žiūrovą žaidimais ir duona, o ir ta šviesia, iš pagerintų miltų, labai malonia gomuriui. Tokios būtinai reikia, bet kaip kontrasto rupiam viso grūdo kepiniui, kurio dar teks palaukti. Arba dar viena išeitis – nebandyti kepti ir siūlyti ragauti to, ko receptūros ir kepimo subtilybių iki galo neįsisavinai.
O dabar ir apie patį keistuolišką „Varną“. Jis tikrai geras, sakau tai labai nuoširdžiai. Puikus muzikinis apipavidalinimas – leitmotyvas išėjus iš salės dar ilgai skamba galvoje. Itin renesansiškai skambantys soliniai aktorės kupletai tiesiog krištolinio skaidrumo. Organiškai įsikomponuojantys kostiumai ir scenografija. Spektaklis nesustoja, vystosi, neleidžia pamesti fabulos siūlo. Aktoriai gerai jaučia vienas kitą jiems įprastų improvizacinių pasirinkimų erdvėje. Jie neabejotinai mėgaujasi vaidyba ir ta firmine aktorių ir žiūrovų tarpusavio supratimo atmosfera. Režisierius nenori likti balsu už kadro ir labai išradingai išsprendžia savo paties ir personažo dislokacijos užduotį. Sąmojis apie nūnai ilgas valandas trunkančius spektaklius įsiminė, klasikinio sąmojo variacija apie salėje sėdintį ir besišypsantį, o viduje aršiai spektaklį taršantį kritiką – suskambėjo laiku ir vietoje. Įsimylėjėlių tercetas savo vaidmenis atliko įkvėptai. Tiesa, sutaikantis finalas („juk tai teatras, o teatre viskas įmanoma“) po savižudybių ir atgijimų kaleidoskopo nuskamba lyg būtų iš vaikiško repertuaro, pati mieliau rinkčiausi „visi nusprendžia pasiaukoti dėl visų-niekas nenumiršta-uždanga“. Ir jei ne visa tai, ką privalėjau pasakyti apie neįvykusį commedia dell’arte „Varną“, mielai padaryčiau išvadą, kad „Varnas“ Keistuolių teatre įvyko ir pavyko. Ko išties ir linkiu. Ateityje.