Raminta Levandraitytė. Vaidinti išmokstama vaidinant

Klaipėdos universiteto Menų fakultete Valentino Masalskio auginama aktorių karta vasarį Vilniaus publikai pristatė keturis spektaklius. Sėkmingai už savo buvimą kovojantis Klaipėdos jaunimo teatras šiemet nominuotas Auksiniam kryžiui kaip „metų scenos meno reiškinys". Ir ne veltui. Kito tokio Lietuvoje nėra.

Keturi spektakliai atskleidė skirtingus šios trupės kūrybos principus. „Gaidos" ir „Batai" – muzikiniai, be­žodžiai, konkrečios istorijos neturintys spektakliai. „Kita mokykla" ir „Sudie, idiotai" – kūriniai su įprasta teatrine amunicija, sukurti pagal jaunų lietuvių dramaturgų pjeses. Nežinia, ar sąmoningai, bet spektaklių eiliškumas buvo savaime iškalbingas. Nuo atmosferinių spektaklių, kuriuose visa trupė kvėpuoja vienu ritmu, pereita prie individualesnio, personažų teatro.

„Batai“

Statistinis teatro kritikas, paruošęs ir kruopščiai nublizginęs savo specialybinius skalpelius, turi prisipažinti –­ KJT įpūstos idėjos nesileidžia analizuojamos įprastai. Čia neišvengiamai tenka prisiminti H. T. Lehmanną, garsųjį postdraminio teatro, kurio Lietuvoje vis pasigendama, teoretiką.

„Gaidos" ir „Batai" – tai išties lehmaniški spektakliai. Sąmoningai atsisakoma vystyti naratyvą, veiksmo eigą sudaro emocijų ir atmosferų kaita. Tiesiai prieš žiūrovo akis kuriamos kintančios emocijos. Tam pasitelkiama viskas, kuo aktorius, kaip atlikėjas, gali naudotis. Visų pirma paties aktoriaus kūnas. Į vientisą audinį susijungia judesys, šokis, sceninės kompozicijos, solinis ir chorinis dainavimas, apšvietimas. „Gaidose" prisideda draugiška kamertonų „la" ir popieriaus lapų šiurenimas, „Batuose" – geležiniais kibirais ir batais trypčiojami ritmai. Draminių ryšių šiuose spektakliuose nėra, muzika tampa savarankiška spektaklio struktūra.

Emocijos čia išgrynintos, išdistiliuotos, nesisiejančios su jokiu „kodėl". Aktoriai nieko nevaidina, neapsimetinėja. Jie veikia, atlieka veiksmą čia ir dabar. Jie tiesiog aktyviai būna scenoje, atsisakę psichologijos ar reprezentacijos.

„Kita mokykla“

„Gaidų" ir „Batų" teatras yra tarsi pats sau. Ko gero, didžioji dauguma žiūrovų ateina į spektaklius ir siunčia teatrui jo reikalingumą patvirtinančią žinią, nes nori būti „įtraukti", nori „išsimaudyti" spektaklyje drauge su kūrėjais.

KJT scenoje nėra veikėjų. Žiūrovas neturi su kuo susitapatinti, taigi ir rezonanso su asmeniniu dažniu nepavyksta pasiekti, ir nuo katarsio nesprogsta nė viena širdis. Tačiau atmosfera perduodama, žiūrovas kviečiamas „būti" kartu.

Šie spektakliai kartu yra ir mokomoji medžiaga. Jaunieji aktoriai mokomi (ir rodo, kaip yra išmokę) dirbti drauge, atsiduoti sceniniam konvejeriui visu kūnu, užmiršti savąjį ego ir nė už ką nesigėrėti savimi scenoje. Aktorių ansamblis – muzikalus, plastiškas ir vieningas. Jų pirmosios užduotys – ne iki smulkmenų individualūs etiudai, o kolektyvinio kvėpavimo pajautimas. Pirmiausia KJT aktoriai mokosi tarti „mes" – tik tuomet ateis eilė kiekvienam „aš".

Mindaugas Nastaravičius „Kitą mokyklą" rašė specialiai KJT kolektyvui. Ko gero, ir kiekvienas personažas sukurtas konkrečiam aktoriui.

Nedidelei provincijos mokyklai dėl mažėjančio mokinių skaičiaus gresia uždarymas. Senoji mokykla griūna, tačiau mokiniams tai – nė motais, nes jie labiausiai laukia šokių... Stebėti pamokas kone skaudu. Mokytojai nesugeba suvaldyti įsisiautėjusių paauglių. Nors ir ryškiai apsirengę, visi jie – vienspalviai ir vienpusiški kaip jų kostiumai: raudonai vilki muzikos mokytoja, mėlynai – direktoriaus pavaduotoja, baltai – tikybos mokytojas. O V. Masalskio direktoriaus drabužiai „žmogiški". Jis vienintelis iš mokyklos personalo turi kažkokį gyvenimą už mokyklos ribų, vienintelis yra neplokščias. Tik jam įžengus, visi mokiniai tampa vieningi, kalba kaip klasė.

Spektaklyje daug masinių scenų. Aktoriai atlieka asmenines partitūras, tačiau vis tiek girdime chorą, o ne solistus. Mokiniai kalba visi vienu metu ir atrodo, kad sąmoningai atsisakoma žiūrovui rodyti „pirmąjį planą". Pastarąjį išsirinkti patiems irgi sudėtinga, nes daug triukšmo, chaoso.

Po ankstesnių „kolektyvinių" spektaklių buvo gera matyti jau pažįstamus veidus nebe vienoje masėje, o individualiai. Mokyklos mokinių būrelis surinktas tarsi pagal klasikinį klišių rinkinį. Ar ne tokį rastume ir kiekvienoje provincijos mokykloje? Pirmosios spektaklio frazės rėžė ausį išmoktomis intonacijomis, tačiau tai puikiai tiko provincijos mokyklos paauglių klasei. Tokiame amžiuje „išmokti intonacijas" pagal chebrą –­ visiškai natūralu. Be to, ir patys aktoriai dar visai neseniai sėdėjo tokiuose suoluose ir savo mokyklinių uniformų išaugti nespėjo, todėl jos guli kaip nulietos.

Scenografė Lauryna Liepaitė scenoje sutalpino kelias mokyklinių suolų eiles. Juos patraukus, scena lengvai transformuojasi – tampa direktoriaus kabinetu ar šokių sale. Mokyklinę lentą atstoja per visą scenos ilgį pakabintas ekranas, kuriame, be mokyklinės išminties, projektuojamos ir direktoriaus košmariškos vizijos apie „vizijų neturėjimą". Viskas gana tiesmuka ir todėl autentiška, nes mokykliška.

Dramaturgo Justo Tertelio pjesė „Sudie, idiotai" pasakoja apie viskuo nusivylusį, tačiau savo kelio bandantį ieškoti jaunuolį Martyną.

KJT Martynas (Paulius Pinigis) –­ neurotiškas, piktas ir pasimetęs. Anoniminių, beveidžių tardytojų kabinete jis pasakoja savo istoriją. Scenos kraštuose tvarkingai išsirikiavę tardytojai –­ tarsi „šeši viename", nelyg dekoracijos. Martynas atsakinėja ilgais, trūkčiojančiais monologais. Stebime visų atstumto jaunuolio dramą, tačiau jis toks nesimpatiškas, monotoniškas, vienpusiškas – be pauzių deklaruojantis savo nelaimingumą.

Į vaikino pasakojimą įaudžiami jo prisiminimai. „Tada ir tuomet" nuo „čia ir dabar" atskiria tik ryškus šviesos blyksnis. „Skirtukas" ryškus, tiesmukas, net primityvus. Atrodo, režisierius sąmoningai vengia spektaklį... režisuoti.

Kiti personažai pakliūva į neurotišką Martyno gyvenimą vien tam, kad epizodinių statistų šviesoje vėl pamatytume jį patį, jo reakcijas į pasaulį. Tos aplinkos žmonės atrodo lyg ką tik baigę „kitą mokyklą". Filosofijos dėstytojas galėtų dirbti ir ministerijos specialistu. Prisistato ir du „treninguoti" vyrukai – KJT spektaklių vizitinė kortelė, citata iš „kitos mokyklos".

Vienintelis Martynui rūpintis žmogus – tai Miglė (Marija Žemaitytė), tačiau ir ją jis yra atstūmęs. Miglės linija, aktorės labai jautriai perteikta, nėra išryškinta. Jos dingimo motyvas lieka neaiškus, nors J. Tertelio pjesėje perteiktas.

„Sudie, idiotai“

Spektaklio pabaigoje Martynas išvadina žiūrovus idiotais už tai, kad jie ieškojo dingusio žmogaus, tačiau „ne čia ir ne taip". Mat dingę be žinios, prasmegę už skaičių yra visi žmonės, nes jie tapo „identifikaciniais objektais". Nustebina, deja, ne kas čia ir kaip dingo, bet dramaturgo manymas, kad žiūrovas pats nesupras, ką autorius norėjo pasakyti. Juk net ir dingusios Miglės istorija pasakojo apie Martyną.

Scenografė Renata Valčik scenos gilumoje paliko galybę mokyklinių (ir vėl?) kėdžių. Profesoriaus butas ar bendrabučio kambarys, kur vyksta veiksmas, įkurdinami kažkur tarp jų, tačiau didžiąją dalį spektaklio kėdės stovi nenaudojamos. Gausus rekvizitas prasmingai panaudojamas tik vienoje scenoje, kai tampa tvarkingais bažnyčios klauptais.

„Sudie, Idiotai" – jau vieno personažo spektaklis, tad ir mėgėjiškumas (net jeigu ir teisėtas) labiau jaučiamas ir sunkiau atleidžiamas. Negana to, spektaklis buvo rodomas Vilniaus „Lėlės" teatro scenoje – didelėje ir nepatogioje. Apšvietimo prožektoriai dažnai skandino veidus „trilerio" prieblandoje. Prisijaukinti tokią salę yra nemenkas iššūkis.

Klaipėdos jaunimo teatro darbo evoliucija – nuo grynai kolektyvinio iki individualių personažų teatro. Įtikinamesnė, unikalesnė kol kas – kolektyvinė kūryba.

Aktorių pajėgumas kuriant vaidmenis skirtingas. Daugiau ar mažiau pavykę – jie studijuojantiesiems vis tiek yra labai svarbūs. Vidas Bareikis, dar ne taip seniai Gintaro Varno vadovaujamo aktorių kurso studentas, apie Kauno dramos teatre studijų metais sukurtą spektaklį „Žvaigždžių kruša" kalbėjo: „Kad ir kaip būtų, bet daugelis mūsų yra tokie, kokie esame būtent dėl šio spektaklio." Kiekvienam aktoriui tas vaidmuo buvo iš dalies lemiamas.

Turint omenyje KJT produktyvumą bei gastrolių mastus, kyla klausimas, ar patiems studentams nuolatiniai pasirodymai išeina „į sveikatą". Gal geriau leisti jiems ramiai augti po apšvietimo lempomis uždarose kamerinėse erdvėse? Kita vertus, vaidinti ir išmokstama tik vaidinant.

Draugai