Režisierius Jonas Vaitkus: nereikia „vaidinti“ kūrybinio proceso

Lapkričio 8 ir 9 d. LNDT įvyks Kazio Binkio pjesės „Atžalynas" premjera.
Su spektaklio režisieriumi Jonu Vaitkumi kalbasi Daiva Šabasevičienė.

Jonas Vaitkus Kazio Binkio sūnaus Gerardo namuose. Daivos Šabasevičienės nuotraukaPastatėte daugiau nei 20 spektaklių pagal lietuvių autorių kūrinius. Šiandien ir vėl prabylate apie lietuviškų temų svarbą teatre.
Šiandien stebiu tam tikrą madą ar pasidavimą madai, kuri nėra pozityvi, net pasakyčiau, destruktyvi: tai toks „kankanas kapinėse". Daugelis „kūrėjų" net nesusimąsto, ką jie daro. Suprantu, palaidotas kūnas – puota kirminams, bet mes juk susiduriame su jo dvasiniu testamentu ir negalime leisti, kad kirminai apniktų žmogaus sielos „dokumentą". Neteisinga iškraipyti kūrinį. Būtina įsigilinti į pasirinkto autoriaus problematiką. Kūrinys „liečia" tave arba „neliečia". Jeigu jis tavęs „neliečia", tai geriau ir tu jo neliesk. Esi talentingas, gabus, tuomet imkis atsakomybės ir parašyk savo šių dienų „Atžalyną", kooperuokis su gabiu literatu ir kurk šio kūrinio versiją arba pratęsk šioje dramoje aprašomos klasės likimo istoriją: įdomu, kas su tais žmonėmis vyksta, jiems pabaigus mokyklą? Yra apie ką pagalvoti, verta pasigalynėti, kad pajustum ir savo pajėgumus – gal paskiau bent kiek aprims perdėtas žavėjimasis savimi ir savo galimybėmis?
Ši problema mane ir verčia grįžti prie lietuviškų medžiagų ir įsigilinti, suprasti, ar tie žmonės mums yra artimi, ar ne? Ar tie dalykai, kuriuos jie užčiuopė, dar tebėra gyvi, aktualūs, ar jie keičiasi? Ką per tą laiką mes naujo davėm pasauliui, be drabužių, makiažo – išorinės mados ar įvairiausių technologijų, komunikacijų, ryšių?.. Man svarbu pristatyti pasirinktą medžiagą. Tai nėra restauravimas. Tai bandymas atrasti kartų ryšį, žmonių ryšį, tėvų ir vaikų ryšį, laiko – praeities ir dabarties – ryšį. Todėl ir renkuosi tokius kūrinius, kaip „Atžalynas", Vaižganto „Nebylys", Sauliaus Šaltenio scenarijus filmui apie Salomėją Nėrį ir kitus.
Stebiu ir kitą labai paplitusią tendenciją, pereinančią ir į kitas sferas, ypač kultūrininkų – tai visiškas profesinės etikos praradimas. Dėl to atsirado tokie apibūdinimai: „teatralai", „juokdariai", „pokštininkai" ir t. t. Yra gal du-trys procentai savo profesijai atsidavusių žmonių. Taip yra visuose Lietuvos teatruose – vienas-du-trys-keturi-penki iš keturiasdešimties.
Tas nusikalstamas antisanitarinis „teatrališkumas" pereina ir į Seimą, ir į valstybinių institucijų tarnautojų darbo stilių. Dauguma jų, matyt, galvoja, kad įvaldyta melo, veidmainiavimo, apsimetinėjimo, manipuliavimo žodžiais technika ir yra teatro bei aktorystės prigimtis. Mes patys kalti, kad taip įžūliai leidžiamės išmetami ir išstumiami į patvorį. Tas prakeiktas šimtmečius ugdytas, skiepytas ir iki šiol skiepijamas nuolankumas, lyg žiemos įšalas, dar nepalieka mūsų protų ir širdžių. Ši problema egzistuoja ne tik meno srityje. Ji opi visiems, kam tarnybinė ir profesinė etika, pareigos ir teisės, tiesa ir teisingumas nėra tuščias garsas, o būtinybė.
Šie dalykai verčia pergalvoti ne tik situaciją teatre, bet ir apskritai gyvenime. Atsigręžiu į praeitį ir matau, kad dar yra į ką atsiremti. Tie keli sutikti šviesūs žmonės neleidžia pulti į neviltį.

Pastaruoju metu Jūsų darbo tempai dar labiau padidėjo. Kaip Jūs suderinate tokią gausą darbų? Ar nėra baisu į pasaulį paleisti nebaigtus kūrinius?
Pirmiausia, kas gi gali pasakyti: kūrinys užbaigtas ar ne? Gal ir įmanoma per gyvenimą pabaigti du–tris kūrinius... Šiuo metu aš paraleliai galvoju apie kelis darbus. Aš negaliu sustoti. Didelių darbų, įdomesnių sumanymų negali pradėti ir pabaigti per trumpą laiko tarpą pagal buhalterinius nurodymus. Todėl gal ir atrodo, kad apsiimu per daug, kad nepabaigęs išleidžiu į gyvenimą, bet taip jau atsitinka: gimsta ir neišnešioti kūdikiai. Kas čia nesuprantamo? Taip, žinoma, kartais galima sėdėti dienų dienom, be pabaigos su aktoriais aiškintis, be atvangos kavą gerti, „vaidinti", kad kažką kuri, bet ateina momentas, kai reikia pristatyti rezultatą. O jis pasiekiamas įvairiausiais nenuspėjamais būdais ir pavidalais. Į „Atžalyną" pakviečiau daug jaunų žmonių, nes daugelio vyresniųjų reklamose nuvalkioti balsai negali išreikšti vidinių išgyvenimų intonacinės paletės. Tiems žmonėms, be saiko ir galo „besimankštinant" reklaminėje sferoje, kaip sunkumų kilnotojams, susiformuoja raumenys, kurie tiesiog neleidžia ištransliuoti reikalingų niuansų ir pustonių. Nejaugi žiūrovas negirdi, kad aktoriaus balsas – kaip nepaklusnus, neplastiškas sunkumų kilnotojo kūnas – kažką informuoja, bet nepasiekia, nejaudina?

Iš kur semiatės jėgų, patirties? Daugeliui menininkų būdingos atokvėpio minutės: vieni dingsta į užsienius, kiti – į sodybas, treti –­ į alkoholio „vonias". Jūs net vasaromis dirbate. Kaip visi šie darbai dėliojasi sąmonėje, kaip Jūs pasipildote energija?
Aš turiu daugiau jėgų, negu sugebu išdalyti, o dalytis galiu tik per bendravimą repeticijų laikotarpiu, todėl ir dirbu daug. O pasipildau iš visur. Iš visko galima pasipildyti, jeigu geranoriškai žiūri į pasaulį ir priimi jį tokį, koks jis yra, jei konfliktuoji su juo, nes norisi užbaigti galų gale patį svarbiausią kūrinį –­ patį save iki žengiant į naują akistatą su pačiu savimi, bet kitos realybės akivaizdoje. Tad leiskit nuoširdžiai padėkoti tiems, kurie daugiausia „rūpinasi" manimi, mano tais „per daug", ar „per mažai", „per greit", ar „per ilgai".

Kaip atradote „Atžalyną"?
„Atžalynas" visada buvo kaip rakštis –­ neišsprendžiamas, nesibaigiantis klausimas ir viltis, dar nuo to laiko, kai Šiauliuose įkūriau pirmąją savo studiją. „Atžalyną" skiriu žmonėms, kurie sugeba klausytis, kurie turi jautresnę prigimtį, kurie atskiria tikrąsias vertybes nuo kasdienio makiažo.

„Atžalynas" – lyg mažas „Visuomenės priešo" modelis: apkaltinamas nekaltas žmogus.
Tai yra kitas dalykas: „Atžalyne" Petras pats prisiėmė kaltę, jo niekas neapkaltino. „Atžalyne" veikia moralinė kategorija. Jausdamas, kad jam pačiam bus sunku bendrauti nusikaltusioje klasėje, Petras prisiima kaltę. Nuo susiformavusios įtampos jis išgelbsti visus. Čia kalbama apie žmones, kurie rausta dėl kitų žmonių nuodėmių.

Kartu lankėmės pas Gerardą Binkį – Kazio Binkio sūnų. Jis mums įdomiai pasakojo apie „Atžalyno" gimimo laikus. Jūs beveik nieko neklausinėjot, tik stebėjot šį žmogų.
Kai artėji prie tam tikros gyvenimo ribos, prie ribos, kuri visų mūsų laukia, įdomu išgirsti, kokia gi išganinga, gelbėjančia išmintimi galėtų pasidalyti su mumis žmogus, išgyvenęs skaudžią, sudėtingą ir tėvo Kazio Binkio, ir savo bio­grafiją.

„Atžalyno" kartos grožį spektaklyje Jūs paskandinsit it laivą. Jūs jau nebetikit prisikėlimu?
Nebetikiu, kad įmanomas rojus žemėje. Infantilūs žmonės jį bando sukurti ir kitus suklaidinti, bet kiekvienos kartos atėjimas ir išėjimas veda į šitos Golgotos tragišką baigtį – mūsų kūnai springs ir dus savo pačių išmatose, o koks bus kiekvienam iš mūsų Dievo duotos dovanos likimas – ne mūsų bedievių proteliui suvokti.

Kalba mutuoja, modernėja. Ir nuo šio proceso niekur nepasitrauksi. Panašiai yra ir su teatro kalba. O Jums visai nebaisu kiek „senamadiškai" kalbėtis su sms kartos žmonėmis.
Tai yra tam tikro laiko dokumentika. Man įdomūs to laiko žmonės, kaip jie kalbėjo, kaip bendravo. Kodėl mes einam į muziejų ar skaitom Augustiną ar Liuterį? Kas nesupras – jų bėda, bet ir mūsų nelaimė. Daug yra žmonių, kurie kaip ir neturi, nesuvokia praeities. Gal dėl to jie pirmapradę nuodėmę suvokia kaip pasaką, o ne kaip ženklą, nuorodą į mūsų žemiškojo gyvenimo paskirtį. SMS „ištirps", ir tų žmonių sms'inis intelektas bus niekam nereikalingas. SMS – be širdies, be sielos, be žmogiškų dalykų, be tikėjimo – beždžionyno abėcėlė.

„Atžalyną" kuria jaunos dailininkės –­ Lauryna Liepaitė ir Dovilė Gudačiauskaitė. Kuo jos prisideda prie spektaklio koncepcijos?
Viskuo. Nuo pat pradžios siekėme asketiškumo, dokumentikos, tam tikros apibrėžtos erdvės, o kartu ir lokalumo, uždarumo. Tai kaip pasaulis ant delno Čiurlionio „Karalių pasakoje".

Kokias užduotis šį kartą kėlėte kompozitoriui Algirdui Martinaičiui?
Jis pats sau kelia užduotis. Mes bendraujam, ir atsiranda sprendimai.

Labai įdomus dviejų kartų aktorių pasirinkimas: vieni – kadaise mokinius „Literatūros pamokose" vaidinę aktoriai – šiandien tapo mokytojais, kiti – jauniausi Jūsų mokiniai.
Šis susitikimas labai įdomus, nes aš ne taip dažnai su savo mokiniais susitinku. Nežinau, ką jaučia jie, bet, manau, kad yra tam tikri dalykai, kurie išlieka atmintyje. Be to, tie žmonės yra truputį atsiriboję nuo gyvenimo pasiutpolkės, ir tai šildo.

Kas yra geras aktorius?
Tas, kuriuo tikiu, su kuriuo galiu jaudintis dėl kito žmogaus likimo.

Jūs visą gyvenimą įdėmiai stebite mūsų visuomenę ir visada atskleidžiate įvairius jos skaudulius. Kas šiandien Jus labiausiai skaudina?
Atėjo demokratijos diktatūros laikas. Nieko baisiau negali būti. Tai baisiau net už proletarinę diktatūrą. Ir apie tai žmonės privalo susimąstyti. Jie yra papuolę į įvairiausių ideologinių, partinių lozungų klaidinančias pasalas, įsipainioję į pseudodemokratijos pinkles, pasinėrę į tokį patiklumo debilizmą, priklausomybę ir fobijas... Mums atrodo, kad kuo toliau, tuo mes laisviau bendraujam, tampam tolerantiškesni, priimam ir ligotą, ir iškrypėlį, visus labai gerbiam, visus mylim, visi esam lygūs, visi laisvi, bet tai atvedė prie visiškos painiavos, iš kurios vargu ar įmanoma išsipainioti. Ta diktatūra plečiasi kaip maras. Pavalgęs česnako, žmogus bijos išsižioti, kad neįžeistų sutiktojo uoslės.... Demokratijos diktatūra –­ naujas reiškinys, dar tik pradedamas analizuoti. Yra atsiradęs ir tylusis genocidas. Tai taip pat demokratijos pasekmė. Aš griežtai pasisakau prieš partinį valdymą. Kuo baigiasi visų partijų atėjimas į valdžią? Stalinas, Leninas, Hitleris, Mussolini, Napoléonas, Mao Dzedungas, Ceauşescu... Argi jie nesukompromitavo partijų? Pati partija kaip institucija yra ydinga, nes tai yra bandos ir vedlio represinis modelis. Kai banda patiki savo vedliu, tas vedlys atsisuka į bandą ir pradeda visus tvarkyti, valdyti. Ir dar partiniai drįsta kalbėti: nėra kitos išeities, tik partijos garantuoja demokratiją! Visiška nesąmonė.

Kuo šiandien gyvena Rusų dramos teatras?
Viskuo, kuo priklauso gyventi repertuariniam teatrui. Gyvenimas aktyvus, visi dirba gana daug. Rusų dramos teatro aktoriai netinginiauja: jie gyvena gyvenimą, eikvoja savo nervus ir riebalus teatrui, o ne reklamai.

Dabar minime pastato Basanavičiaus gatvėje 100-metį...
Pastatas yra išmintingesnis nei žmonės. Jis savy turi tai, ko žmoguje nebeliko. Kas žmoguje liko? Konkurencija, neapykanta, panieka, pavydas. O pastatas – jis visus priima. Pažiūrėkit, kas per 100 metų vyko tame pastate? Tik dėl pastato paskirties visa tai ir galėjo įvykti.

 

Draugai