Rimas Driežis: „Anksčiau pavyzdžiu laikėme bites, o dabar – skėrius“

× Milda Brukštutė

Rimas Driežis – lėlių teat­ro režisierius ir dailininkas; nuo 2007 m. Vilniaus teatro „Lėlė“ „Gyvojo lėlių muziejaus“ vadovas. Menininkas, niekuomet negailėjęs energijos lėlių teat­ro žanrui kurti, saugoti ir skleisti, geriausiai turbūt žinomas iš daugybės paskaitų, pasisakymų lėlių teatro tema. Šį kartą, po rudenį atšvęsto 60-mečio, su R. Driežiu norėjosi pasikalbėti kiek kitaip: gilintis ne į lėlių teatro spektaklius, ne į specifiką, o į jo paties, ištikimiausio Lietuvos lėlių teat­ro globėjo, mintis.

 

Giedriaus Akelio nuotrauka
Giedriaus Akelio nuotrauka

 


Visai neseniai baigėsi didžiosios metų šventės. O kaip jums sekasi švęsti šventes ir kurias iš jų labiausiai norisi švęsti?

Mano toks dvilypis santykis su šventėm, kad, tiesą sakant, nesinori švęsti jokių... Vaikystėje jos nebuvo švenčiamos šeimoje. Mano tėvas dirbo Radviliškio rajono kaimo kultūros namuose. O anuomet visi kultūros namų renginiai, visos šventės turėjo atitraukti žmones nuo bažnyčios ir kitų „nereikalingų“ dalykų, kviesti į tarybinei kasdienybei tinkamus renginius... Tad tėvas per šventes turėjo būti ne namuose ir viskas vyko kažkur... Ir Senis Šaltis, anuomet pakeitęs Kalėdų Senelį, ateidavo tik į Kultūros namus. Todėl, matyt, tas nuoširdus, tikras noras švęsti dar vaikystėje nebuvo man įsodintas.

Beje, ir pati teatralo profesija yra susijusi su kitokiomis šventėmis. Kai kiti švenčia – teatras turi dirbti – tokia jo paskirtis. Kitaip – kokie čia scenos menai, koks čia pramogų verslas?
Vienintelis dalykas, kurį ir reikia, ir norisi švęsti – tai anūkų gimtadieniai! Kalėdos išvis man per dažnai ateina. Galėtų būt kas antrus metus. Nespėju anų pamiršt, o jau kitos laukia... Kur tas laikas paruošti širdžiai? Juk išsiilgęs turėtum būt!


Didžiąją gyvenimo dalį praleidote Vilniuje. Ar galėtumėt jį vadinti savo miestu?

Tiesą sakant, dar dabar, tiek metų pragyvenęs Vilniuje, jaučiuosi jame kaip svečias. Man regis, tokius dalykus, kokius darė Vega Vaičiūnaitė su „Mirakliu“, Gitenis Umbrasas su stebuklingom plytelėm ir tapyba ant Vilniaus medžių, Gintaras Varnas su „Šėpa“, gali daryti tik tikri vilniečiai, kuriems Vilnius – kaip savas kiemas. Nors jau nuo penktos klasės mokiausi Čiurlionio menų mokykloj ir gyvenau internate, dairiausi ir rijau tą Vilnių kaip atvykėlis, mano aplinka taip ir liko kitur – tuose Radviliškio rajono kaimuose...

Jau paskutinėse Čiurlionkės klasėse susiformavo tokia mišri, teatru besidominti kompanija iš šokėjų, dailininkų, muzikantų... Pamenu, grįžau po vasaros atostogų, o Nomeda Valančiūtė, dabar garsi kompozitorė, tuo metu studijavusi chorvedybą, pradėjo pasakoti, kad yra senamiesty ir kita teatru susidomėjusi šaunių žmonių kompanija, su kuria verta susipažinti. Taip susitikome su Vega ir jos bičiuliais. O pažinties proga ji pradėjo vedžioti mus po keistus kiemų labirintus, kur niekad nebuvau buvęs, nes vaikščiodavau centrinių gatvių šaligatviais... Tai man kažkaip kitaip atvėrė Vilnių. Ir būtinai turėdavom aplankyt kavines – „Žibutę“, „Vaivą“ ir „Bačką“, – kur Vegos draugų rato žmonės lankydavosi. Regis, pirmą kartą ten ir kavos ragavau, prie kurios galiausiai taip pripratau, kad dabar jau geriu litrais...


Kaip, jūsų manymu, ilgainiui keičiasi žmogaus požiūris į laiką? Ir kaip ta laiko kaita jaučiasi teatre, kur nuolat į vieną vietą susirenka skirtingų kartų atstovai?

Laikas pirmiausia yra tai, kas teka. Ko gero, visiems žmonėms būna taip pat: vaikystėje per dieną tiek visko atsitinka, kaip Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Rytą pabudus atrodo, kad vakaro sulauksi tik po šimto metų – tiek įvykių, patirčių, naujienų... Dabar žiūriu – vos nušvito ir va jau sutemo. Turbūt dėl to man taip ir su tom Kalėdom...
O teatro laikas turi įvairių aspektų. Kas šiuolaikiška ir kas ne, kas pasenę ir kas nauja. Sustojęs ir tekantis laikas – sąstingis ir evoliucijos, revoliucijos... Bet sukęs apsukęs supranti, kad be to, kas nauja, šviežia, aktyvu ir būtinai jauna, vis tiek reikia ieškoti ne naujų, o amžinų dalykų: kad ir kaip žiūrėsi, bet žiūrovus, norinčius matyti tą čia ir dabar, veikia būtent jie. Man rodos, labai tikslus Vitalijaus Mazūro pasakymas: „Ne nuodėmė vaidinti senas pasakas – nuodėmė jas vaidinti senoviškai.“ Reikia šiuolaikiniam žmogui suprantama kalba sekti senas pasakas, nes jos saugo tai, kas amžina, kas išliko ir išliks per amžius. Beje, pasakomis galima vadinti ir „Hamletą“ ar „Karalių Edipą“, nes ir čia veikia mitiniai modeliai. Labai gera formuluotė: „Mitas yra tai, ko niekada nebuvo, niekada nebus, bet vyksta amžinai.“


Iš kur ji?

Perskaičiau ją Balio Lukošiaus, mūsų teatro „Lėlė“ įkūrėjo, dienoraščiuose, bet, manau, kad jis irgi ją kažkur perskaitė. Tarkime, kad ir amžina lietuvių pasaka „Eglė žalčių karalienė“: su kokiom dramom susijęs tas virsmas, kai mergaitė užauga ir turi ištekėti. Gyvenusi vienam pasauly, staiga ji turi pereiti į kitą, jai svetimą, ir galų gale tapti to naujo pasaulio dalimi. Ir vis tiek lieka gimtų namų, ano pasaulio ilgesys... Taip per amžius vyko ir vyks, visi išgyvena šį dramatišką virsmą, nors kartu tai ir pasaka – to nebuvo ir nebus taip, kaip yra nusakyta pasakoje.

Pasakos – universalus modelis kaip ir Biblija, kurią skaitydamas rasi viską: ne dėl to, kad būtum religingas, bet todėl, kad tie situacijų, istorijų, išgyvenimų modeliai yra amžini ir vis veržiasi į šiuolaikinį gyvenimą. Pavyzdžiui, „Haris Poteris“ iš jų sudarytas – tie modeliai atgimsta jau kitokia forma, bet struktūra yra tapatūs.

Laikas yra žmonijos išmintis: sakoma, laikas atsirinks, laikas parodys... Išbandymus atlaikę dalykai jau yra nušlifuoti. Akivaizdu, per daugybę šimtmečių gud­resni nepasidarėme – kokie buvom, tokie ir likom. Vis ieškom žmogų nuolat lydinčių nelaimių priežasties. Kad ir kiek tas nelaimes stebėčiau – karus, marus ar šiaip problemas teatro gyvenime, – atrodo, jas visas sieja paprasčiausias godumas. Aišku, būtų galima pastebėti įvairiausių pustonių ir potemių, bet apsukęs viską vis tiek atsiremsi į tai. Kaip sakydavo mano Rad­viliškyje: „Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą, bet vieno nepadarė – neįdėjo „gana“.“ Vadindami save vartotojų visuomene labai gražiai prisidengiame... Geriau jau tiesiai sakyt – naikintojų visuomenė. Juk skėriai yra tobulas vartojimo pavyzdys! Anksčiau pavyzdžiu laikėme bites, o dabar – skėrius.


Skaitėte paskaitas depresiją išgyvenantiems žmonėms...

Tai buvo krizinėse situacijose atsidūrusių žmonių grupė, kuriai kaip terapija pasiūlytos lėlių teatro galimybės.
XX a. pab.–XXI a. pr. Europoje teatras išgyveno didelį pakilimą, o Lietuvoje – apskritai aukso amžių. Mūsų teatras turėjo ir vis dar turi nepadoriai didelį skaičių gerų režisierių ir aktorių. Natūralu, kai reiškinys yra ryškus, matomas, šalia jo randasi papildomų dalykų: teatras kaip mokymo priemonė, kaip terapija, kaip būdas pažinti save. Šitai jau susiję ne su menu, o su bandymu reikštis ir kitose srityse. Galų gale prisiminkim ir XVI a. Jėzuitų kolegijos (vėliau – universiteto) įsteigtą teatrą, kuris atsirado ne dėl teatro kaip meno, o dėl formos, per kurią ugdomi oratorystės gebėjimai, dėl to, kad tai labai patraukli, atraktyvi priemonė propaguoti Romos katalikybę, kovoti su liuteronais bei reformatais. Viskas, kas supakuota į teatro formą, atrodo patraukliau. Dabar šie teatro aspektai vėl pradėjo atrodyti svarbūs, gal paminėtuoju aspektu teatras irgi gali padėti.

Man įdomu viskas, per ką galiu populiarinti lėlių teatrą kaip formą, kaip scenos meną. Manau, lėlių teatras nepelnytai nustumtas, o ir pats nusistūmęs į šoną. Juk jis nėra tik iš vienos pusės ignoruojamas, o pats savaime – be priekaištų. Patys lėlininkai perdėtai kuklinasi savo veiklos, o vertintojai pernelyg atsainiai į ją žiūri. Kadangi man tai pats puikiausias teatras, kaip sugebu, taip ir populiarinu.


„Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė minėjo, kad kartą ją įspėjote dėl to, jog negalima statyti medžiagos, kuri tau yra labai artima.

Tiesiog reikia tai daryti labai atsargiai. Sakoma, jeigu jau žmogus – kunigas, tai šimtu procentu Dievą kažin ar tiki. Žinoma, ne kiekvienu atveju, bet tai jau yra ir profesija, ir pragyvenimo šaltinis. Jei esi teatro fanas, kaip žiūrovas, ir su tokiu pačiu mitologiniu apakimu bandysi kurti teatrą, kažin ar tau pavyks. Juk jeigu augini rožę, tau reikia ne tik piktžoles išrauti, bet ir pačios rožės lapus apkarpyt, formuoti krūmą. Statydamas spektaklį turi išlikti nors šiek tiek šaltas ir blaivus, nes kupiūras daryti reikės. O kai medžiaga tau labai arti, gali pasiklysti – pernelyg kaifuoti ir likti aklas.

Čia yra lazda dviem galais – gali būti puiki medžiaga, su kuria, neturėdamas tam tikros distancijos, tiesiog nesusitvarkysi. O dar yra profesionalumo ar, tarkime, brandos aspektai. Arūnas Žebriūnas yra sakęs, kad jo filmui „Mažasis princas“ visi dėmenys buvo parinkti tobulai, o pats filmas, visa ko suma buvo nesėkmė. Jis apgailestavo, kad vyresni kolegos jo, tokio neapsiplunksnavusio, neįspėjo, kad palauktų dar kokius penkerius metus. Jis pats po kurio laiko supratęs, kad jaunystėje tu į Saint-Exupéry kaip į poną Dievą žiūri, kad ranka dreba, jeigu nori kažką pakeisti... Neturi drebėti! Jeigu jau imiesi „Hamleto“, tai su Šekspyru turi kolegiškai stovėti vienoj gretoj. Brandos reikia sulaukti, kad galėtum kaip lygiavertis partneris su didžiais autoriais elgtis.

 

Spektaklio „Silvestras Dūdelė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio „Silvestras Dūdelė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 


Atrodo, gyvenate apsikrovęs popieriais ir esate tikras intravertas, bet aplink jus visuomet pilna žmonių. Kaip tai nutinka?

Nesu tikras, ar tikrai taip yra, bet žinau viena, kad Dievo valia yra tiesiogiai susijusi su tave supančiais žmonėmis ir draugais. Nėra taip, kad Dievas mostelėjo ranka aukštybėse ir ėmė kažkas prieš tave ir stojosi. Ne kažkas, ne ima ir stojasi, o tiesiog ateina bičiulis ar draugas... Žmogus žmogui – vilkas, bet kartu žmogus žmogui – ir vaistas.

Be to, pažiūrėk, koks tas mano pažįstamų ratas – visi kažkaip su lėlių teatru susiję. Argi mudu bendrautume, jeigu nebūtų kažin kokio šios srities intereso? O gerai pagalvojus, tai pats teatro reiškinys eliminuoja autonomiją ir vienatvę. Koks gi būtų teatras iš vieno žmogaus? Ir tie mano popieriai, apie kuriuos užsiminei, yra teatro praeitis, kurioje taip pat sukasi šimtai žmonių – ir gyvųjų, ir mirusiųjų minios! Teatre tau niekaip nepavyks nugyventi vienam...


Dėl to, kad taip smarkiai rūpinatės lėlių teatru, kartais net būnat vadinamas maniaku...

Aš ir pats žinau, kad esu maniakas.


O ko galėtumėt palinkėti pradedančiam maniakui?

Manija yra nevaldomas procesas. Nelabai išeina ko nors linkėti. Reikia ieškoti savo srities ir jeigu kažkas tau iš tikrųjų prilips, jau savaime imsi tuo sirgti – nes tavo darbas tau bus tarytum atostogos. Bėda ta, kad maniakas gali ir musę pasigavęs suvalgyti ir jam bus gana. Bet užtat kaip sunku su tokiu veikėju, kuris visas kažkur ten – ypač šeimai. Įtariu, visur taip, bet teat­re turbūt labiausiai: čia puse kojos dirbant nieko nebus – arba turi atiduoti visą save, arba eiti lauk.

Teatras kaip menas visada išliko dėka tų, kuriems jis buvo ir pašaukimas, ir kasdienybė. Aišku, atiduodamas labai daug ir gauni. Nors tai jau mistikos sritis, bet teatras yra ir didžiulis užtaisas. Ne vienas aktorius yra pasakojęs apie tą stebuklingą energiją iš žiūrovų salės. Sakoma, pakyli 50 cm nuo žemės ir jauti, kad esi pakilęs. O šio reikalo drama ta, jog negali būti vakar pakilęs arba rytoj pakilęs, gali tik čia ir dabar. Tai ką jau čia linkėsi? Visi, kas tik galit be teatro, bėkit apsisukę po 100 km į skirtingas puses!

 

Draugai