M. K. Čiurlionio jubiliejaus šventė Klaipėdos muzikiniame teatre.

Gražia dedikacija „Hommage à Čiurlionis“ Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitinka jubiliejines 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines. Iškilmingam priesaikos ritualui (hommage – prancūziška sąvoka, reiškianti vasalo priesaikos ritualą senjorui) atlikti balandžio 26 d. teatras sutelkė muzikų, baleto meistrų ir scenos dailininkų pajėgas. Vakaras dviejų dalių: pirmoje matėme kompozitoriaus Arvydo Malcio baleto premjerą „PraRegėjimai“ (choreografė Edita Stundytė), antroje – jaunų menininkų interpretacijas M. K. Čiurlionio kūrinių temomis.

Genijaus jubiliejinių metinių proga Lietuvoje rengiama daugybė įvairių įvykių, skirtingų tiek žanrų, tiek turinio kokybės požiūriu. Šokis – ne išimtis, o kompozitoriaus biografija ir kūrybinis palikimas choreografijos meistrams įkvėpimo teikė visada. Baleto istorijoje nepamirštas Jurijaus Smorigino baletas „Choreografo laiškai M. K. Č.“ (2001) – impresijos, romantikos ir atradimų kupina fantazija; gilus, menininko biografiją ir likimą permąstantis Giedriaus Kuprevičiaus ir Roberto Bondaros baletas „Čiurlionis“ (2013). Šiais jubiliejiniais metais Palangoje dar matysime šokio operą „Pasaulio sutvėrimas“, kurioje pajėgas suvienys kompozitorius Jonas Jurkūnas, choreografas Martynas Rimeikis, operos solistų elitas ir „Angelų takais“ kūrėjų komanda.

 

„Hommage à Čiurlionis“. Domo Rimeikos nuotr.

 

Siluetas baltais marškiniais tuščiame paveikslo rėme, pirmieji A. Malcio partitūros akordai lyg ir žadėjo patenkinti susiliejimo su M. K. Čiurlionio dvasia lūkesčius. „Rašydamas baleto muziką, linkėjau ramybės jo neramiai sielai, o klausytojus stengiausi panardinti į netramdomų emocijų tėkmę, pažadinti jų svajones ir fantazijas, pakylėti ir suteikti vilties“, – sako kompozitorius. Ir iš tiesų, Tomo Ambrozaičio vadovaujamo orkestro atliekama muzika skambėjo transcendentiškai skaidriai. Nors tiesioginių citatų į M. K. Čiurlionio kūrybą nebuvo, raudonu čiurlionišku siūlu persiūtas regėjosi visas simfoninis ornamentas. Taip atrodė, nes muzika itin dramaturgiška, aiškiai pateikianti siužetines vizualizacijas ir pakylėjimus. Tiesiog klausai varinio pučiamųjų skambesio ir matai dar daugiau neįtikėtinos šviesos.

Kompozitoriaus svaigų skrydį tarp M. K. Čiurlionio struktūrų talentingai palaikė vaizdo projekcijų dailininkas Marius Vilčinskas ir šviesų dailininkas Edvardas Osinskis. Nenuostabu –  M. K. Čiurlionio kūryba tarsi šaltinis, iš kurio galima semtis įkvėpimo iki begalybės.

Choreografė E. Stundytė ir scenografė, kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, regis, laikėsi kitų išeitinių pozicijų. Gana tradicinė Menininko, Mūzos ir Minios siužetinė prieiga scenoje sumaterialėjo iki trivialios konfrontacijos tarp kabareto drabužėliais apvilktos besivaipančios minios ir nuleista galva tarp tuščių paveikslų rėmų vaikštinėjančio personažo (Čiurlionio?). Tvirtai kojomis į savo suvokimo žemę įsirėmusios choreografė ir scenografė sunkiai pakilo į A. Malcio skrydį. Šiandien scenoje norisi matyti kai ką prasmingesnio nei senamiesčio gatvę ir daug tuščių rėmų, tarp kurių šėlsta ryškus minios kaip visuomenės šaržas.

Šioje vietoje tiktų prisiminti žymaus parodų kuratoriaus, prancūzo Serge’o Fauchereau nuomonę apie M. K. Čiurlionį: „Jo kūrybą tyrinėjo įvairiausių teorijų atstovai, bet jiems nepavyko jos apibrėžti pagal savo įgeidį, nes ji visada bus per daug turtinga, per daug stipri, kad leistųsi apribojama vieninteliu požiūriu. Tačiau mažoji meno istorija ir toliau ją apipindavo amžinomis klišėmis, tarytum siekdama mus įtikinti, kad nuostabiausi menininkai buvo vienišiai, nesuprasti savo gyvenamuoju laikotarpiu, turėję kokią nors ydą ir neišvengiamai daugiau ar mažiau pamišę.“^* Praėjus 150 metų, mes pažįstame genijų nebe taip primityviai ir puikiai žinome, kad jis pats buvo savo laikmečio visuomenės dalis, aktyviai dalyvavo tarptautiniame ir Lietuvos kultūros lauke.

Nudžiugino Oleksandros Borodinos (Mūzos) pasirodymas su puantais, kuris vėliau galėjo ir nesumenkti iki kaulų smegenų pažįstamo basos Sofijos įvaizdžio. Choreografinis spektaklio turinys pasirodė nevienalytis, tarsi fragmentais pabiręs į geresnes ar prastesnes divertismentines scenas. Išraiškingus duetus keitė masiniai šokiai, ne visai atitinkantys Klaipėdos baleto trupės lygį. Menininko vaidmens kūrėjas Romanas Semenenko nuoširdžiai stengėsi įsijausti į susikaupimo atmosferą, bet tikriausiai sunkiai galėjo save atrasti tokioje abstrakčioje būsenoje.

Gerokai daugiau noro pažinti, atsiriboti nuo klišių ir pagauti M. K. Čiurlionio bangą buvo galima pamatyti jaunųjų menininkų kūryboje, pristatytoje antroje vakaro dalyje. Tarsi gaivaus oro gurkšnis atskriejo šokėjos Auroros Ruvoletto ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko paukščio ir vaiko su pienės pūku vizija pagal antrąjį paveikslą iš triptiko „Pasaka“. Irynos Suslo ir Romano Budko atliekamas duetas išėjo daugiaprasmis, komponuojamas sekvencijos būdu, atpažįstamai čiurlioniškas.

Įdomūs pasirodė ir kitų menininkų pasirinkimai: Manto Ūso ir Andriaus Stakelės „Gyvybės kurjeris“, įkvėptas garsiojo „Angelo preliudo“; R. Semenenko ir kompozitorės Yanos Shliabanskos beveik kosminė odisėja „Minčių peizažai“ pagal vieną paslaptingiausių M. K. Čiurlionio kūrinių „Mintis“; Bernato Blay Boscho choreografija „Paskutinis šviesos blyksnis“ pagal „Laidotuvių simfonijos“ II paveikslą; Darios Verovkos ir kompozitoriaus Jono Raudonio choreografiškai itin turtinga kompozicija „Vidujinis žvilgsnis“, įkvėpta garsiosios „Ramybės“.

Kaip neginčytinas M. K. Čiurlionio universalumo įrodymas nuskambėjo beveik šekspyriška choreografės Elly Bruno ir Dylano Iuliano kompozicija „Neregimųjų aidai“, asociatyviai mus sujungianti su M. K. Čiurlionio „Mišku“ ir trimis „Makbeto“ laumėmis. Plastiškai atsiskyrusias, į tolį žengiančias tris pušis tarsi gali išgirsti sakančias: „Kada sueisim vėl audroj.“

M. K. Čiurlionio pasaulis toks platus laike ir erdvėje, kad, pats būdamas laisvos dvasios, kūrėjas ir kitiems suteikia laisvę reikšti tai, kas neišreiškiama, pamatyti tai, kas nematoma, išgirsti tai, kas negirdima.

 

*      Serge Fauchereau, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – vakar, šiandien, rytoj, „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tapyba. Painting“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021, p. 8.