Nepaprastasis ir įgaliotasis gėjų ambasadorius, specialusis teatrinės homoseksualistų subkultūros Lietuvoje atašė režisierius Gintaras Varnas prieš teatro „Utopia“ premjerą – kanadiečių dramaturgo Michaelo Lewiso MacLennano pjesę „Tiksinti bomba“ – makiaveliškai bylojo, kad homoseksualumas Lietuvoje iki šiol yra beveik neliečiama tema, apie kurią garsiai nešnekama, jos vengiama, jog tai Lietuvai visiškai neaktuali pjesė apie AIDS, kurio pas mus beveik nėra, apie gėjų meilę, kurios irgi pas mus beveik nėra, yra tik paradai.
Kaip ten su tom gėjų meilėm – Dievai žino, bet šiaip jau turbūt sunku būtų aiškiai nustatyti ribą, kurią pasiekus galima būtų neabejotinai tarti, kad apie tai – jau šnekama. Ir šnekama seniai bei įvairiai. Kartais net ausys linksta besiklausant.
Šiuo atveju „Tiksinčios bombos“ protagonistas Adamas Kastorsonas (akt. Eimutis Kvoščiauskas) niekieno neverčiamas pats išklykia savo motinai Iris Kastorson (akt. Dalia Overaitė) į akis: „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“ (pyderas, galėčiau numanyti, tai jau būtų įžeidžianti forma tuo atveju, kai ją šakninio pydero atžvilgiu pavartotų kitos seksualinės orientacijos asmuo. Tad šiame tekste, solidarizuojantis su broliu Astijumi, dažniau tebus vartojamas švelnesnis, nuosaikesnis terminas – tiesiog pederastas).
Be abejo, D. Overaitės motina didžiuotis vien tuo, kad ji yra tradicinės seksualinės orientacijos moteris – negali. Didžiuotis, kad yra prasisiekusio, sergančio pederasto motina – ji turi rimto pagrindo nenorėti, t. y. gali tiesiog neišgalėti.
Nelengva D. Overaitei „Tiksinčioje bomboje“ akumuliuoti savyje, skatinti, iššaukti tuos du varganus pasididžiavimus, bet vos įžengus aktorei į sceną, dar nespėjus nė žodžio ištarti, supranti – vaidmuo yra. Stojiškas ir monumentalus. Antrame veiksme stambiais štrichais groteskiškai šaržuotas.
Bet ankšta D. Overaitės motinai toje beviltiškai pasenusioje homoseksualinėje melodramoje, lateksinėje muilo operoje su lyriniais-filosofiniais-didaktiniais-imunosupresiniais inkliuzais. Tvanku ten šlaistytis tokio kalibro artistei, iš kitos jinai epochos.
O E. Kvoščiausko Adamas atstovauja labai konkrečią smaukymosi su kalaminu epochą. Jam jausti ir puoselėti pasididžiavimą būnant tiesiog pederastu – vieni juokai. Tai – natūrali, prigimtinė būsena, nes, ko gero, jis savo išangę, nutaškytą spermos krešuliais, laiko nacionaline vertybe, kurią reikia šlovinti, apdainuoti, už kurią reikia balsuoti, kuriai reikia melstis ir aukoti.
Nors šiaip jau labai didžiuotis lyg ir nebūtų ko ir kuo: pederastas Adamas serga agresyvia AIDS forma, tyso ligoninės palatoje su deguonies kauke tarytum koks liūdnojo pimpalo riteris, pasak jo paties, prityręs burnininkas, o kai nors kiek atsigaivelioja, tuoj pradeda reikšti visiems pretenzijas – ir tas jam, ir anas jam negerai, nors yra viskuo aprūpintas, apgerbtas, bet stinga jam, mat, supratimo, palaikymo, meilės, atjautos.
Nes pagal vidinę pederastinę pasaulio sąrangą – visų tų žmogiškų, nepasveriamų, efemeriškų dvasinių-emocinių dalykų jam aprioriškai priklauso daugiau negu kitiems. Nes jis yra pederastas (stebint šį purvo ir kliedesio sklidiną homoseksualinį tantrizmą kažkodėl topteli, kad pirmiausia gal reiktų žmogum pabandyt būt, o po to jau rinkis, kokią tik nori patikslinančią seksualinę kategoriją – pydero, pederasto, gėjaus, zoofilo, transvestito, lesbietės, heteroseksualo, nekrofilo ar gerontofilo, bet, deja, „Tiksinti bomba“ – ne apie tai).
Ką tas pederastas Adamas nuveikė gyvenime iki susirgdamas, iki pasiekdamas finišo tiesiąją – nėra labai aišku. Aišku tik tiek, jog nedirbo, klajojo po pasaulį, ieškojo turtingų meilužių, laisvas kaip paukštis mėgavosi pavojingos analinės ir oralinės vyriškos meilės malonumais.
Tiesa, vienintelė nuoroda apie pederasto Adamo praeities nuopelnus spektaklyje vis dėlto yra: motina visiškai normaliai ir suprantamai jam priekaištauja, kad kadaise kažkokiame tolimame mieste surengęs kažkokią parodą su kažkokiais dirbtiniais falais jis save tenykštėje spaudoje niekieno neprašomas laisva valia išvadino pyderu. Taigi, galima numanyti, kad pederastas Adamas galbūt turėjo kažkokių reikalų, sąsajų, tarkim, su tarpdisciplininiais menais.
Nesaldu, nėra paprasta E. Kvoščiauskui vaidinti ligą. Nieko labai blogo ar pikto apie jį negalima pasakyti. Apskritai sergančius ir girtus vaidinti visada sunkiausia. Stengiasi žmogus. Daro, ką gali, ką sugeba įkūnydamas juodąjį, destruktyvųjį, reaktyvinį aukščiausio laipsnio pederastų pederastą Adamą, kuriam akompanuoja jo kraujo brolis – baltasis, nuosaikusis, aukštėlesniojo (aukštesniojo?) laipsnio gėrybinis pederastas, berniukas-saldainiukas Saša (akt. Marius Čižauskas), pirmąją savo sueitį su Adamu vainikuojantis epilepsijos priepuoliu.
Beveik tris valandas tiedu balandėliai, išeinamųjų angų metraštininkai, burkuodami iš visos širdies plėšia savąją kopuliacinę giesmių giesmę, skaičiuoja savo meilės ašaras. Neslėpsiu – gerokai prailgsta.
Jeigu spektaklio reklaminėje medžiagoje būtų aiškiai didelėmis raudonomis raidėmis nurodyta, kad „Tiksinčios bombos“ užsakovas yra Lietuvos kraujo centras arba, tarkim, AIDS centras – viskas būtų daug aiškiau.
Sunkiai, bet vis dėlto galbūt būtų suprantama, kodėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas režisierius G. Varnas tarsi koks kaimo daraktorius ar vizituojantis trečiosios kategorijos lektorius jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams apniukusiose aktų salėse teikia primityvias lytinio-seksualinio-sanitarinio švietimo pamokėles („Žinokite, nuo svetimų išmatų AIDS neužsikrėsite! Nebent jose būtų kraujo!“ Na, čia jau nuo homoseksualizmo šokama į gana niūrias kolonoskopines-koprologines-koprofagines erdves).
G. Varnas apsidrausdamas, matyt, pats suvokdamas, kad šita „Tiksinti bomba“ labiau panėši į pionierių varpelį, skurdų, vienspalvį moralitė, minėjo, kad tamsuoliškai Lietuvai ši pjesė bus pats tas, jog šiuo spektakliu bus atliekama ypatingoji edukacinė misija – jis bus vežiojamas po tėvynės miestus ir miestelius, kaimus ir kaimelius, tyliuose saulėlydžiuose ramiai snūduriuojančias mūsų tėviškes, kad lietuvių motinos žinotų, jog jeigu sūnūs arba vyrai, broliai arba anūkai jų, ūmai patapę pederastais, patrauks aistros ir meilės pasisemti į šiltus, saulėtus užjūrių kraštus – nieko čia blogo. Taip ir turi būti. Nes, jeigu ką, tai Aleksandras Sergejevičius Puškinas juos dar negimusius jau buvo pavertęs latentiniais užsimaskavusiais pyderais.
Bet į Žemaitiją kol kas geriau tegul nevažiuoja. Žemaičiai buvo vėliausiai apkrikštyti, tad žydrasis krucifiksas jiems gali pasirodyt pernelyg svetimtautiškas, atgrasus ir brutalus. Jie gali užgiedoti. Kalnus, pavyzdžiui.
Po spektaklio, drauge su lapkričio penktadieniu traukiant namo, šiek tiek palengvėjo, nes paštas, telegrafas, stotys vis dar stovėjo savo vietose: kas turėjo veikti – veikė, o kam pagal reglamentą priklausė ilsėtis – ilsėjosi.
Žydroji revoliucija dar nebuvo pasibaigusi, žydrųjų diktatūra dar nebuvo galutinai įvesta. Laiko buvo dar. Bent jau iki pirmadienio. Nors paradų aidai jau griaudė.