Vytautas Narbutas. „Man patinka vienatvės būsena“

× Martynas Bialobžeskis

 

Su scenografu Vytautu Narbutu, jau daugiau kaip 20 metų gyvenančiu Islandijoje, dažniausiai susieiname užsienyje, dirbdami Cezario Graužinio spektakliuose. Tarp mūsų esantis 15 metų skirtumas netrukdo juoktis, kalbėtis ir ginčytis įvairiomis temomis, keliauti, patirti nuotykių. Nepaisant niekam abejonių nekeliančio talento ir įspūdingų darbų, Vytas – vienas paprasčiausių ir šilčiausių žmonių, su kuriais teko bendrauti. Kalbėjomės Vilniuje, Jaunimo teatre, kur jis kūrė scenografiją Gintaro Varno spektakliui „Naujas puikus pasaulis“.

 

Vytautas Narbutas. „Man patinka vienatvės būsena“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Kaip jautiesi grįžęs į Lietuvą, kaip ji be tavęs gyvena?

Kažkaip nekaip... Trūksta Lietuvai manęs. O man – Lietuvos.

 

Ko galėtum jai duoti?

Meno. Daugiau nieko nemoku...

Iš tiesų – man taip sunku apie tai kalbėti... Pats žinai – jau 10 metų laikraščių neskaitau, televizoriaus nežiūriu. Kai čia negyvenu, sunku pasakyti. Juolab kad darbas, dėl to atvykau į Lietuvą, buvo labai įtemptas, intensyvus. Tikrai, vos pavyksta su šeima susitikti, o jaunesniosios dukros dar ir nemačiau.

O šiaip, kai sėdi čia, Senamiestyje, valgai, alų geri – tai tokios mašinos važiuoja pro šalį! Ferariai, bentliai... Liepos mėnesį, kai buvau savaitei atvykęs, netyčiom susitikom su Jónu Baldvinu Hannibalssonu (buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras, inicijavęs Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimą 1991 m., – aut. past.) ir jo žmona Bryndis. Sėdim, kalbam, tos mašinos prabangios pro šalį važiuoja... Ir Bryndis, galbūt norėdama pateisinti lietuvius, sako: „Girdėjau, kad tomis mašinomis lenkai čia atvažiuoja.“ Bet aš matau: numeriai lietuviški. Nutylėjau. Islandijoje tokių mašinų nėra.

Tad pažiūrėjus iš šalies – Lietuvoj visai gerai. Barai, restoranai pilni, žmonės gerai apsirengę – tą irgi apkalbėjome. Jie buvo nustebę, kaip lietuviai – ypač lietuvės – rengiasi: išradingai, kūrybiškai, nė vienos panašios į kitą. O Islandijoje yra mados standartas, visos tarsi uniformuotos.

 

Ar norėtum sugrįžti į Lietuvą gyventi?

Oi... Čia metų metais tas pats skausmingas klausimas, žinai... Ir traukia, ir Islandijoje jau šaknis suleidęs. Jau taip nebekriokiu, kaip pirmaisiais metais... Aišku, trauka buvo ir bus, čia ne tik gimtinė, bet ir šeima, žmonės, kultūra mana. Norėtųsi dažniau atvažiuoti. Paskutinį kartą buvau prieš porą metų ir šešetą mėnesių.

 

Man visada buvo įdomus tavo socialumas. Kiek esame bendravę, neatrodė, kad būtum tas, kuris niekina žmonių draugiją. Visgi, kaip suprantu, Islandijoje gyveni atsiskyręs nuo pasaulio. Net su žmona Dagbjört negyvenate kartu, viename bute?

Taip, toks mūsų susitarimas – ir jai, ir man reikia asmeninės erdvės; noriu ramiai kurti. Šiaip aš nelabai šeimyniškas. Daugiau laiko kartu praleidžiame savaitgaliais ar per šventes, nueiname kur nors papietauti, paskaitom, spektaklį ar filmą pasižiūrim, kortom pažaidžiam, keliaujam.

Jau kokius aštuonerius metus Islandijoje iš viso su niekuo nebendrauju, net telefonu. Kartais susitinku kokį pažįstamą, jis ir klausia: „Tu čia aplankyt kažko atvažiavai ar projektą darysi?“ Net teatro rato žmonės nežino, kad aš Islandijoje tebegyvenu. Anksčiau bare ką nors sutikdavau, bet į barus seniai nevaikštau. Gyvenu Reikjaviko pakrašty, pusiasaly, ant vandenyno kranto.

Man patinka ir reikia būti vienam, tokia vidinė būsena. Nuo vaikystės svajojau gyventi kaip atsiskyrėlis, bet nebūtinai vienuolyne.

 

Moterų?

Cha cha cha! Taip!

 

Nebūtinai vienuolių juk.

Mane ir keliauti traukė visada: skaitydavau knygas apie naujų žemių atradėjus. Dar svajojau tapti gydytoju ir įsidarbinti tolimojo plaukiojimo laive (aš gi Klaipėdoj gimiau ir augau). Iki šiol nepaprastai mėgstu keliauti. Ir ta vienatvė, atsiskyrėliškumas nuo vaikystės buvo.

 

Bet tu ne visai vienas. Turi katiną Liudviką.

Aha, taip!

 

Jis svarbi figūra tavo gyvenime?

Nu labai. Kažkaip užsimezgė tas ryšys tarp mūsų. Kartais jis labiau žmogus, o aš labiau žvėris. Jis man medžioja paukščius bei peles, aš jam alaus duodu. Anksčiau gerdavo, bet jau metė – senokai, po 2014 metų futbolo čempionato. Tada buvo patapęs orakulu – atspėjo visų varžybų nugalėtojus. Aš jam duodavau išgerti už abi komandas, bet jis visada išgerdavo tik už vieną – ta ir laimėdavo. Finale prieš pirmą kėlinį negėrė, prieš antrą negėrė – lygiosios. Per pratęsimo pertrauką išgėrė už vokiečius ir vokiečiai tapo pasaulio čempionais. Internete kažkoks Argentinos rinktinės sirgalius parašė: „Mesk tą savo katiną per langą!“

Štai po to Liudvikas ir nustojo alų gerti.

 

Kūryboje tau jis padeda? Juk gyveni ir kuri toje pačioje erdvėje, ar ne?

Taip, gyvenu ir kuriu ten pat. Kai dirbu, Liudvikui reikia būti šalimais. Jei dirbu prie kompiuterio, jis įsitaiso ant stalo ar krėsle šalia ir miega, jei tapau studijoje – nueina ten ir snaudžia, kartais ant grindų, tiesiog prieš molbertą. Kadangi gamtos reikalus atlikinėja lauke, tenka jį išvesti (jis kurčias, negirdi mašinų, tad vedžioju su pavadžiu), nors tuo metu tapau įsijautęs. Lyg ir trukdo. Vėlgi retsykiais gerai padaryti pertrauką: užsizulina akis. Išeini į lauką, atsijungi. Aš ir studentams sakydavau – reikia daryti pertraukas, pailsėti, atsijungti nuo savo darbo.

Vadinasi, padeda ir dar prideda! Svarbiausia, kad Liudvikas yra!

 

Paminėjai studentus. O iš ko tu pats labiausiai mokeisi?

Gaila, bet man kažkaip su dėstytojais nelabai sekėsi, nors jų turėjau daugybę – Klaipėdos dailės mokykloje, Kauno dailės technikume, Dailės akademijoje... Gal ne tiek, kad nesisekė, bet daug dalykų reikėjo paskui išmokti, atrasti pačiam. Kai dėsčiau, mokiniams atidaviau viską, ką žinojau. Kai kurie kolegos priekaištaudavo, kad visas žinias ir paslaptis mokiniams atiduodu, nes užaugę bus man konkurentai. Tegu.

Kalbant plačiau, meno istorija buvo ir yra svarbi mano mokytoja. Taip, Leonardo – man didžiausias autoritetas... Bet ir Renesansas, ir barokas, ir modernioji dailė man visada buvo svarbu, įdomu ir aš ten daug ką atrasdavau ir atrandu. Svarbiausia man – ne laikmetis, žanras, stilius, o kabina kūrinys ar ne.

 

O teatre? Kaip prasidėjo tavo, kaip scenografo, kelias?

Savo teatro krikštatėviu laikau Joną Vaitkų. Tėvai Klaipėdoje į teatrą nevaikščiojo, kiek ėjome su klase į vaikiškus spektaklius, tiek jo ir mačiau tada. Kaune, kai mokiausi Dailės technikume, susidomėjau. Kaip tik grįžęs iš mokslų Maskvoje „Dėdę Vanią“ pastatė Eimuntas Nekrošius. O J. Vaitkus jau pradėjo savo garsujį kaunietišką periodą – labai stiprūs buvo jo spektakliai. Ir aš užsikrėčiau teatru.

Nors turėjau mintį, kad po technikumo stosiu į tapybą, visgi atvykęs į Vilnių nusprendžiau studijuoti scenografiją ir kostiumus: tapybos ir piešimo valandų tiek pat, tik kompozicijos paskaitos skirtingos. Pagalvojau: puiku, įgysiu specialybę ir galėsiu tapyti. Taip ir yra.

 

Kaip vyko tas – nemėgstu žodžio „progresas“ – augimas? Dirbai su daugeliu režisierių, kurie darė tau įtaką, tu irgi savotiškai darei jiems.

Dar studijuodamas pradėjau Kauno lėlių teatre. Yra darbų, kurie dabar atrodytų juokingi, tikrai. Po pirmo kurso teko eiti tarnauti armijon, tad intensyvesni darbai teatre prasidėjo jau grįžus. Dirbau su Vytautu ir Arvydu Dapšiais, Rimu Tuminu, Gyčiu Padegimu, pačioje studijų pabaigoje su Cezariu Graužiniu. Baigus studijas dirbau su daugybe režisierių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ir darbas su kiekvienu iš jų – mokykla ir patirtis.

Keitėsi, vystėsi ir pats teatras, ir mano požiūris. Ilgainiui gal labiau žinai, ką nori daryti, ko ne... Kad ir naujausias mano darbas su Gintaru Varnu: iškart pasakiau, kad jokių futuristinių ateities vaizdų nekursiu. Ir mes labai gerai sutarėme: scenografija – konceptualiai abstrakti, optiškai iliuzinė, plokštumoje atsiveria gylio iliuzija.

 

Kai su R. Tuminu ir Faustu Latėnu atvykote į Islandiją statyti A. Čechovo „Žuvėdros“, lietuviškas ir tenykštis teatrai labai skyrėsi?

Tikrai taip. Islandijoje tokio teatro nebuvo: daugumoje spektaklių aktoriai tiesiog vaikščiodavo ir sakydavo tekstą; muzikos praktiškai nebuvo, niekuo neišsiskirianti scenografija. R. Tuminas sukūrė metaforišką, poe­tinį, kupiną muzikos ir vizualumo spektaklį, jis buvo pripažintas geriausiu metų darbu. R. Tuminas savo darbais pakeitė islandų teatrą – dabar jis visai kitoks.

Islandų aktoriai lankstūs, gerai supranta, ko iš jų norima, moka ir gali keistis. Iš pradžių jiems labai sunku, bet paskui sugeba persiversti. Pavyzdžiui, „Ričardas III“ buvo labai ekspresyvios stilistikos spektaklis, pagrindinio vaidmens aktorius ilgai kankinosi, kaip būti „gyvam“, išlaikant stilistiką nenusiristi į anemišką formalizmą. Bet įveikė. Ir nuostabų vaidmenį sukūrė.

 

Paklausiu, kaip ir Marijaus Jacovskio. Esame panašių profesijų, galime dirbti, net jei ir teatras uždarytas – rašyti muziką, tapyti. Bet vis tiek turbūt pandemija sujaukė planus? Ar atvirkščiai – nepadarė jokios įtakos?

Tikrai sujaukė. Scenografiją, kostiumus sunku kurti sėdint namie, kartais neįmanoma. Keletas projektų nuplaukė. Teko ir iš bedarbio pašalpos pagyventi. Nors, kaip su žmona Dagbjört juokaujame, kad egzistencialiai ir socialiai pandemija manęs nekabina – gyvenu sau prie švyturio, ant Atlanto vandenyno kranto, savo buveinėje, su niekuo nesusitinku ir su niekuo nebendrauju, kaip ir prieš vožiant virusui.

Taigi socialine prasme niekas nepasikeitė, bet finansine, žinoma, labai pasijuto. Nemėgstu daryti parodų, bet dabar turiu apie tai galvoti, nes galerijos planuoja porą metų į priekį. Geroji pandemijos pusė ta, kad galiu atsidėti tapybai.

 

Kas tave turėtų patraukti būsimame spektaklyje, kad rastum savąją idėją? Režisieriaus vizija, dramaturginė medžiaga?

Dažniausiai būna, kad man iš pačios pjesės ateina vaizdiniai, koncepcijos. Su režisieriumi ką nors atrandame, bet būdami kartu, bendraudami, diskutuodami. Pjesė man labai daug duoda: scenografija yra erdvė, kurioje vyksta veiksmas, todėl neišmanant medžiagos, nebūtų įmanoma ją kurti. Pavyzdžiui, „Puikus naujas pasaulis“: Aldouso Huxley’o knygos nebuvau skaitęs, žinojau kažką apibendrintai. Tik perskaitęs, galėjau pradėti dirbti.

Labai patinka, kai režisieriai mano scenografiją išnaudoja kažkaip kitaip, netikėtai net man pačiam, savaip praturtindami. Ir nuvilia, kai būna atvirkščiai: scenografija – sau, spektaklis – sau.

Pasitaiko ir netikėtų impulsų. Kai su Cezariu atvykome į Helsinkį statyti „No Return“ spektaklio pagal Franzą Kafką, dar neturėjau tikslios idėjos. Vieną rytą gėrėme kavą lauke prie teatro: gražu, Baltijos jūra, teat­ras nedidelėje saloje, rugpjūčio mėnuo, šilta. Teat­ro technikas Nikė rankoje laikė rožinį puodelį ir aš staiga pasakiau: „Cezari, o ką, jei Kafką daryti rūžavai?!“ Cezaris sako: „Liuks!“ Scenografija ir kostiumai buvo rožinio kolorito – tai pridėjo absurdiškumo. Paskui staigmena – jau po kokių poros savaičių staiga pamačiau, kad baro „Milenka“, kuriame dažnai lankydavomės, sienos išdažytos rožine spalva! Be to, F. Kafkos portretas kaip freska priešais barą. Kažkaip visa tai pasąmonėje nusėdo ir susidėliojo į vieną viziją.

 

Naujausias tavo darbas su Gintaru – kas toje medžiagoje sujaudino?

Niūri pajauta, kad tame puikiame naujame pasaulyje jau gyvename. Mane tai liūdina. Kultūros, švietimo, socialinė unifikacija, Dievas pusgyvis, filosofija leisgyvė, aukštasis menas tapo periferinis, gyvenimo džiaugsmas iškeistas į malonumus, prasmė – į naudą. Tai blogiau nei George’o Orwello „1984“. Gyvendami sovietiniame orveliškame kalėjime išlaikėme vidinę laisvę. Nors Didysis brolis stebėjo mus dieną naktį, surasdavome landų: skaitėme uždraustą literatūrą, klausėmės uždraustos muzikos, lankėm nelegalias parodas, virtuvėje kalbėjomės uždraustomis temomis. Huxley’o pasaulyje vaikai nebegimsta natūraliu būdu, auginami kolbose, tokie, kokių reikia „visuomenės gerovei“, jie auklėjami elektros srove, pratinami nekęsti knygų ir gamtos. Erotiniai žaidimai – nuo vaikystės, sintetinė muzika, uždraustas aukštasis menas. Vienu žodžiu, zombių gamyba. O šiais laikais genetika jau yra tokio lygio, kad jei etika leistų, tuos biologinius robotus būtų galima konvejeriu gaminti.

Mano nuomone, zombinimas jau vyksta. Ir ne tik Rusijoje, Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje, bet minkštuoju būdu ir Europos Sąjungoje ar JAV: visuotinės politinės, socialinės, etinės nuostatos nekvestionuojamos, pavyzdžiui, fondai finansuoja tas nuostatas atitinkančius projektus, neleisdami „savo“ sode augti kitokiems augalams. Tarkime, Europos kinas visiškai orientuotas į socialines ir politines problemas: seksualinės mažumos, migrantai, feminizmas. Na, dar detektyvai. Paradoksalu, bet vienintelė vieta vakarietiškoje kultūroje, kur dar kuriama šiuolaikinė mitologija, yra Holivudas.

 

Mes pažįstami daug metų, kartu teko dirbti, gyventi, visko patirti. Kartais būni išties linksmas, pašėlęs ir prajuokini ar sudomini istorijomis, kurių gali papasakoti daugybę: linksmų ir nuotykingų, nutikusių teatre ar vaikystėje.

Galėčiau daug pasakoti, bet mažai tinkamų spaudai.

Kai su R. Tuminu dirbome Islandijoje, nuėjome į operą – Carlo Orffo „Carmina Burana“. Tuo metu Islandijos operos teatras nuomojo buvusio kino teat­ro patalpas. Kaip man patiko spektaklio koncepcija! Solistai ir choras balansavo ant avanscenos krašto. Mintijau, kaip atitinka temą – lemties metafora, lyg kelionė tarp gyvenimo ir mirties – nežinai, kada nupulsi į bedugnę. Suprask, ant žiūrovų. O paskui jau teko operos teatre ir pačiam dirbti. Tik atėjęs pamačiau, kad scenos gylis kokie 7 metrai. Supratau: čia jokia režisūrinė koncepcija, tiesiog nebuvo kaip kitaip to choro sutalpinti, tai ir grūdosi jie ant scenos krašto! Operhauze visi iš to juokėsi ir kiekvienam, naujam atėjusiam, pasakojo tą mano istoriją, ji kuriam laikui buvo tapusi Islandijos operos teatro scenos vizitine kortele.

Kita istorija iš paauglystės. Nors iki šiol taip ir neužaugau. Mus, dailės technikumo moksleivius, išvežė Stoniškių kolchozan gelbėti derliaus. Jau juokinga. Visą vasarą lijo biblinis lietus. Išskirstė mus po darbovietes. Man teko kiaulių fermoje dažyti santechnikos vamzdžius – beveik pagal profesiją. Grupiokai juokėsi: „Kas gi daugiau, jei ne Vytas galėtų būt nukištas į blogiausią vietą iš visų – kiaulides!“ Porą dienų dažiau tuos vamzdžius. Monotonija. Atsibodo. Trečią dieną išdažiau kiaules gėlytėmis, žvaigždutėmis, liaudies ornamentais, zebriškai, leopardiškai ir t. t. Kolūkiečiai, atėję šerti kiaulių, pastėro! Tą pačią dieną mane išspyrė. Grupiokai dar labiau žvengė: „Ką daugiau net iš kiaulidžių išmestų, jei ne Vytą!“ Tų istorijų išties daugybė.

 

Neplanuoji leisti memuarų?

Neplanuoju. Nėr kada, tingisi ir šiaip – kam tai įdomu. Nors gal rytoj nuspręsiu: rašau...

Draugai