Charles Baudelaire. Epilogas: Paryžiaus miestui

Patenkinta širdim įkopęs aš į kalvą,
Matau atsiveriant panorama plačia
Kalėjimus, ligonines, padugnių spalvą,

Kiekvieną siaubą, žydintį gėle skaisčia.
Žinai, Šėtone, nevilties manos globėjau,
Kad aš nėjau ten vien su ašara tuščia,

Bet kaip senos meilužės siurbėlė norėjau
Apsvaigt šia milžine kekše ir jos karštais
Kaip pragaro ugnis žavumais vis jaunėjau.

Ar tu miegi viena paklodėse rytais,
Sunki ir peršalus, ar tu pavaną šoki
Su vakaro vualiais, auksu išpuoštais,

Myliu tave, gėdinga sostine, – žinoki!
Jūs, kekšės ir banditai, teikiat smagumus,
Kurių prastuoliai neįvertina kvailoki.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas

Charles Baudelaire. Paryžiaus splinas. – V.: Baltos lankos, 1995.

 Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. „Rožėm klotas kelias“. 2007–2008. Originalios „Renault“ dalys, medvilnė, 130 × 100 × 20. Siuvinėta kryželiu, gręžta. Iš parodos „Absoliuti tekstilė“

Draugai