Visus kolegas pažįstu, kiekvieno jų kelią žinau

                    kaip savo pačios, skaičiau jų knygas.

                                      Giedrė Kazlauskaitė. „Pasaka apie sultenę“ („Gintaro kambarys“, 2018)

 

siūdintis suknelę

pagal žurnalo singerstraum modelio lekalus

 

ateiti į pirmą primierką

kai viskas dar tik sukabinta stambiais

lengvai išardomais dygsniais

 

kai dar ties kaklu labai smaugia

kai veržia ties krūtine kai rankovėse stringa rankos

ir žiūrėdama veidrodyje svarstai ar atidengti kelius

 

tik nekalbėk su manim apie meilę kai mylimės

nuolat sukasi frazė galvoj ir galvojasi

kaip gražiai viskas bandyta atskirti

mylėjimasis ir meilė obuolys ir žaltys inis ir janis

 

kaip gražiai atskirai gali būti kūnai ir sielos

žaltys sau o obuolys nulupta oda padalintas skiltelėmis ir

išpjautomis sėklidėmis tokį

sugrauži ir jokio graužtuko

arba inis sau janis sau grauži save

ir jokio graužtuko tik jausmas

ne visgi veiksmas vardu graužatis

 

vaikštai po savo paties dingusį gintaro kambarį

pats pilnas tavyje įklimpusių ir sustingusių praeities inkliuzų

prisiliesdamas jų ir krečiamas silpnos elektros srovės

vadinasi jis kažkur čia nematomas bet tave krečiantis ήλεκτρον

 

perrašinėji pagal save knygą sofijos pasaulis

ir užstringi ties vieta kur bandai iš(si)aiškinti

kas tie berniukai ir kodėl jiems

vis dar knieti pasimatuoti balistinėmis raketomis

 

susitari dėl antrosios primierkos

eidama pro kioską nusiperki

naują žurnalą su iškarpomis 

singersweltschmerz

 
Iš Svajonės ir Pauliaus Stanikų projekto „Nuodėmės“. Benignos Kasparavičiūtės nuotrauka.