Aleksas Andriuškevičius. Iš ciklo „Galimas vandens lygis“, 1985–1989. Airidos Rekštytės nuotrauka.

 

iš pradžių išnyksta jo sagos
tada burna
tada kepurė kurią jis laiko
rankose

tada cigaretė
tada visi nukramtyti pieštukai
kuriuos tik gyvenime
buvo jis kramtęs

tada medžiaginių tapetų
likučiai
iš paskutinio jo būsto
naujamiesty

tada gatvių pavadinimai
prakaituojantys delnai
lapkričio sūkuriai
auksaspalvės sėklos

tada rašomasis stalas
tada pusiau prisimerkę
žvejai
ant vaikystės nuotraukų tilto

tada tie keli nenuspalvinti
žodžiai
kuriais jis nespėjo persimest
su mylimąja

tada rankos o su jom
ir kišenės
tada kojos
negailestingai apnuogintos kojos

tada saulės įšildyti
veidrodžiai
įsiklausydavę į jo širdies
ritmą

tada visi patirti
troškuliai
vienodi bet kuriam
pasaulio mieste

tada papūgos
kaipgi be jų
kažkada kalbintos
Paryžiaus turgeliuose

tada skalbiniai
nespėti panaudoti
apatiniai kabantys
muziejaus nišose

tada traukiniai
spūsties valandą
lekiantys
niekur

tada rūbai
kuriuos buvo dėvėjęs
per gimtadienius
ir po jų

tada užrašų knygelės
kuriuose jis tiek sykių
piešė marmuro laiptus
su aukso gyslom

tada mylimos smakras
susiliejantis
su kaklu
rūkui tolstant

tada šešėliai
kurie buvo jam brangūs
juos amžiams
užvėrė langinės

tada visos iš baimės
iškritusios ašaros
tada visos iš džiaugsmo
iškritusios ašaros

tada ilga praeivių eilė
tarsi klausianti
kada
tu sugrįši