Džiaugiuos, kad sergate ne manimi,
Džiaugiuos, kad ne dėl Jūsų aš karščiuoju,
Kad žemės šios takai patikimi
Mums niekad nenuplaukia iš po kojų.
Džiaugiuosi aš, kad būnu savimi
Ir dviprasmybėmis nežongliruoju,
O jei paliečiat nejučia – rami
Neuždūstu ir neparaudonuoju.

Dar man patinka tai, kad atvirai
Myluojat kitą prie akių manųjų
Ir nežadat man pragaro už tai,
Kad su kitu aš, laukiu bučinių jo;
Kad mano vardo Jūs, švelnusis mano, nei
Naktim, nei dieną neminit tarp tųjų,
Kur Jums šventi, kad niekad angelai
Bažnyčioj negiedos mums aleliuja.

Dėkoju Jums – ranka ir širdimi,
Kad apie mano meilę nesvajoję
Taip rūpinatės mano rimtimi,
Tarytum būčiau Jūsų mylimoji,
Už nesimatymus po žvaigždėmis
Ir kad ne mudviem saulė spinduliuoja,
Kad sergate – deja! – ne manimi,
Kad ne dėl Jūsų aš – deja! – karščiuoju.

1915

Iš rusų k. vertė Andrius Krivas

Spalio 8 dieną minime 120-ąsias
M. Cvetajevos (1892–1941)
gimimo metines