Ocean Vuong. Nematomas torsas

 

 

Tarkim, naujai gyvenimą pradėjai.

& kūnas, daugiau nei tik


naktinis kraitis – kraujosrūvom

užantspauduotas. Tarkim, pabudai


& tavo paties šešėlis pavirtęs

juodu vilku. Berniukas, gražus


& dingęs. Užuot smeigi peilį

į sieną. Krapštai ir krapštai,


kol šviesa pinigo dydžio skylėj pasirodo

& gali žvelgt, pagaliau,


savo laimėn. Akis

iš už ten, įbedusi žvilgsnį tavin –

laukia.


Iš anglų kalbos vertė Miglė Domašiūtė

 

Vietnamiečių kilmės amerikiečių poetas Oceanas Vuongas pastaruoju metu JAV spaudoje sulaukia nemažai dėmesio. Per plauką jis nebuvo pavadintas ne tik gan moterišku, bet ir nešvankiu vardu (iš Vietnamo į JAV emigravusi Oceano mama ruošėsi sūnų pavadinti Beach, bet tarti jai išeidavo kaip Bitch, todėl paklausiusi patarimo sūnų pavadino Oceanu). O. Vuongas, gyvenimą pradėjęs ryžių laukuose, vaikystę stūmė grožio salone Konektikuto valstijoje, kur dirbo jo mama, skaityti išmoko tik 11 metų ir taip atpančiojo šeimoje giliai įsišaknijusius disleksijos gniaužtus. Už debiutinį eilėraščių rinkinį „Naktinis dangus su kiauryminėmis žaizdomis“ („Night Sky With Exit Wounds“, 2017) gavo T. S. Elioto premiją. 2019 m. pristatė savo pirmąjį romaną „Žemėje mes nuostabūs trumpai“ („On Earth We’re Briefly Gorgeous“).
Eilėraštyje „Nematomas torsas“ („Torso of Air“) O. Vuongas, tarsi priimdamas Rainerio Marios Rilke’s iššūkį, naudoja paskutiniąją soneto „Archajiškas Apolono torsas“ eilutę: „Naujai gyvent pradėk“ (J. Degutytės vertimas), ir fotografišku aiškumu bei autobiografišku nuoširdumu įtraukia skaitytoją į naujai pradėto gyvenimo mistiką, piešdamas emocingą ir jautrią patirtų išgyvenimų diagramą.
Rizikuodamas nuskambėti banaliai, Oceanas suranda savitą žiūros tašką ir pateikia unikalią garsiosios eilutės interpretaciją, tarsi norėdamas pavaizduoti, ką tai reikštų, jeigu iš tiesų bandytume pasinaudoti Rilke’s patarimu, ir parodyti, kad kiekvienas esame savojo likimo kalvis.

Vertėja

 

Gytis Norvilas. „Berniukas su kamuoliu“, 2011.
Gytis Norvilas. „Berniukas su kamuoliu“, 2011.