Aisčiai, aisčiai!
Baltaraiščiai, –
Raudonraiščiai!
Aisčiai, aisčiai!..

Ar girdėjai,
Kaip dunda
Vagonuos
Amžinų tremtinių
Ir kareivių tauta?

Ar matei,
Kaip sustingusius
Aikštėj
Lavonus
Apuosto nususęs
Benamis šuva?

Ar matei,
Kaip tarpusavy
Žudėsi aisčiai –
Ir vienų,
Ir kitų
Kruvina Lietuva?

Durtuvas – draugas,
Durtuvas – ponas.
Durtuvui lenkias
Storas ir plonas.

O motina
Stovi ir plėšos.
Apsiniaukė
Dangus.
Nebežino,
Kas draugas,
Kas priešas.
Ašarodama
Keikia visus.

Aisčiai, aisčiai!
Baltaraiščiai,
Raudonraiščiai!
Aisčiai, aisčiai...

Į nežinomas tolumas
Dunda vagonai.
Dunda
Ir dunda vagonai.
– Šėtonai, Šėtonai!
Vaikas užduso!
Leiskit palaidot,
Ponas Miša,
Žemelėj rusų...
Oi, Miša, Miša!
Ji nebeverkia.
Jinai pamišo.

Durtuvas – draugas,
Durtuvas – ponas.
Durtuvui lenkias
Storas ir plonas.

Oi, Miška, Miška!
Leiskit palaidot.
Leiskit į mišką!
Miška išblyško.

Leisti jis leistų,
Ar gaila žemės?
Plati rusų žemė –
Stepės aptemę.
Tik dunda, dunda,
Dunda vagonas –
Nesulaikysi.

Durtuvas – draugas,
Durtuvas – ponas...
– Oi, Miša, Miška,
Leiski į mišką...

Aušromis
Tavo ašaros tyška.
Tu klausi,
Kodėl,
Oi, kodėl
Išėjau aš į mišką.

Mano seserį
Išvežė Miška,
Tai kaipgi,
O kaipgi
Aš neisiu
Į mišką?

1955

Iš poeto našlės Birutės Širvienės archyvo. Spausdinamas pirmą kartą. Pasiūlė Alfas Pakėnas.