Vainius BAKAS. Laikantis skliautą

Jau baigėsi duona, žaidimai, bet liko vilties –
po sunkmečio šito ramybė ateis ir per amžius
pavargusius glaus, ir žolė paminta atsities,
ir pieva plazdės kaip tavoji suknia susiglamžius.

Ir ims vėl švytėti balčiausi mėnulio takai,
kurių dar nepalietė mus paklaidinančios kojos.
Ir žodis, kurį taip nedrąsiai dar šiandien sakai,
taps kūnu brangiausiu, kurį man esi paaukojus.

Jau baigės eilėraščiai, vynas, bet vis dar yra,
kas sprūsta pro klausą, pro uoslę, lytėjimą, regą,
nuo ko negali atsitvert akmenim, kapinaičių tvora,
naktų barikadom – viduj kažkas raitos ir dega.

Ir rūksta žvaigždynai, nušvitę pasaulio skliautai
užgriūva praeivio pečius per siūles subraškėję,
prieš šimtmečius baigės, ką šiandien, atrodo, matai –
eini pavėjui ir maldauji jėgų eit prieš vėją.

Ir linksta prie žemės – kaip tavo šešėlis sunkus –
šis prieblandų metas ir tu neprašai nieko kito,
tik žodžiui gyvybės, kad žemėj tuštėjančioj bus
bent vienas, galėsiantis griūvantį dangų laikyti.

 

Vladimiras Beresniovas. (XXXVII Lietuvos karikatūrų paroda. www.humorsapiens.lt)