Virginijus Kinčinaitis. Apie „neįkainojamą“ meną.

Neseniai visas pasaulis stebėjo, kaip Banksy’o paveikslas „Mergaitė su balionu“ susinaikino praėjus kelioms akimirkoms po to, kai už 1,04 mln. svarų buvo parduotas „Sotheby’s“ aukcione. Tačiau pirkėja sugadinto paveikslo neatsisakė. Negana to, ji pareiškė, kad nors ir buvo šokiruota, bet labai greitai suvokė netikėtai tapusi meno istorijos dalimi. Ji teisi. Meno kūrinys be istorijos tėra menkavertė prekė. Istorija paverčia meno kūrinį neįkainojamu epochos simboliu.

Tačiau kaip meno kūrinyje sutaikoma konkreti prekinė vertė ir neįkainojama simbolika? Nėra nieko paslaptingesnio ir prieštaringesnio už kūrinio kainą. Meno pasaulio rinkai negalima pritaikyti mums įprastų finansinių kategorijų. Tai unikali rinka, kurioje neįtikėtinais pavidalais susipina simbolinė ir piniginė vertės. Simbolinė vertė pasižymi tuo, jog nėra išmatuojama pinigais. To, kas meno kritikų ir istorikų požiūriu yra intelektualiai estetinis pasigėrėjimas, neįmanoma įvertinti ekonominės naudos terminais ir konvertuoti į pinigus. Tačiau matome, kad rinkoje atsidūrę kūriniai turi konkrečią kainą – tai faktas, kurio rūpestingai vengia romantiški meno idealistai. Simbolinės vertės sampratoje esama ir tiesos. Kiekvienas meno eilinis (o jų – legionai) gali pareikšti, kad jo kūryba neišmatuojama auksu ir jis tam tikra prasme bus teisus: simbolinės vertės požiūriu, meno kūrinys neįkainojamas, nors meno rinkoje bus nurodyta tiksli suma, ir atvirkščiai, tiksli suma nustatoma remiantis simboline verte, kurios neįmanoma apskaičiuoti finansiškai. Todėl galima paradoksaliai teigti: kūrinio vertė nustatoma vadovaujantis prielaida, jog jis neįkainojamas.

Tai tik meno rinkai būdingas paradoksas, jokioje kitoje rinkoje tokia absurdiška situacija neįmanoma. Būtent todėl meno kūrinys yra ypatinga prekė – jo rinkos vertė pateisinama idealistinėmis koncepcijomis. „Šitas kūrinys neparduodamas, jis man pats brangiausias“, – gausu tokių ir panašių frazių. Jokia kainos išraiška nebus adekvati, kai įsivaizduojama simbolinė kūrinio vertė neišmatuojama ir gali kisti, išaugti, sunykti; ji priklauso nuo kultūrinės aplinkos, visuomenės struktūros, ideologijos ir ekonomikos, nuo meno kūrinio sampratos ar laikotarpio estetinių nuostatų. Šalia tradiciškai meno kūriniams priskiriamos dvasinės ir intelektualinės įžvalgos, simbolinė vertė grindžiama istoriškai sunkiai įgytu meno statusu, savitumu, glaudžiu ryšiu su kūrėju, išskirtine biografija, unikalumo pažadu. Nustatinėjant „neįkainojamo“ kūrinio kainą, jos riba gali būti tiktai dangus. Dramatiški vakarinių pardavimų ritualai pagrindiniuose aukcionuose atspindi aistringas viltis ir lūkesčius, kurie buvo ir tebėra siejami su simboline, vadinasi – neribota, vaizduojamojo meno verte.Antra vertus, rinkai reikia aiškumo, stabilumo, todėl meno pasaulyje pastaruosius tris šimtmečius ypač aktyviai išradinėjami nesutramdomos simbolinės meno kūrinio vertės stabilizavimo būdai. Tik dėl jų meno rinka juda į priekį. Šios rinkos tarpininkai yra itin išradingi nustatydami tikėtiną kainą. Pavyzdžiui, modernioje tapyboje šiam tikslui išrastas „koeficien­tas“ – kaina apskaičiuojama atsižvelgiant į kūrinio amžių, dydį, menininko reputaciją ir kitus veiksnius nekeliant vertės klausimo. Tokių priemonių imtasi siekiant išvaduoti kainą iš savavališkumo zonos ir suteikti jai neišgalvotą, materialų pagrindą. Apie rinkos vertę kalbėti lengviau. Ji apskaičiuojama remiantis kaina, anot K. Marxo, „pinigais išreikštu vertės dydžiu“. Kaina yra pačiam meno kūriniui netaikytinas rinkos vertės rodiklis. Juk aukštos kainos gali būti priskirtos ir beverčiams kūriniams. Taip meno kūrinyje susiduria dvi tikrovės: neįkainojama (simbolinė vertė) ir įkainojama (rinkos vertė). P. Bourdieu tai pavadino „prekiavimu daiktais, kurie nėra prekės“. Koks yra simbolinės ir rinkos verčių santykis? Jos apsunkina viena kitai gyvenimą, tačiau galiausiai yra priklausomos viena nuo kitos nepaprastoje meno rinkos išlikimo dramoje.

Banksy’o paveikslo „Mergaitė su balionu“ susinaikinimas
Banksy’o paveikslo „Mergaitė su balionu“ susinaikinimas

Ką šioje simbolinės vertės kūrimo istorijoje veikia kritikai? Jiems tenka meno vertės kontrolierių vaid­muo. Per meno bumą daug tokių teoretikų samdoma dalyvauti simpoziumuose ar rašyti straipsnius katalogams. Jų kaip reikšmingumo kūrėjų paklausa smarkiai išaugo. Aukso karštinę primenanti šiandienė meno rinka yra aukso gysla ir meno žinovams. Modernios meno rinkos pradžioje meno dileriai save tapatino su nesuinteresuotais meno globėjais, simbolinės vertės kūrėjais. Daugelyje Vakarų Europos didmiesčių iškilus universalinėms parduotuvėms, meno prekeiviai demonstratyviai nusigręžė nuo komercijos pasaulio ir siejo save su menininkais, kritikais ir intelektualais, o ne ekonominiu elitu. Šiuolaikiniai meno prekybos agentai taip pat suinteresuoti simbolinės meno kūrinio vertės augimu, todėl tvirtina savo veikla siekiantys pasitarnauti meno istorijai, o ne rinkai. Seminaruose ir ekspertų susitikimuose jie mėgsta kalbėti apie savo galerijas kaip „eksperimentavimo vietą“, kurioje gali skleistis menas.

Turime pripažinti, jog meno prekeiviai priklauso dviem skirtingiems socialiniams pasauliams vienu metu. Pardavėjo pasaulis yra kapitalo ir komercijos pasaulis, bet kartu šis žmogus ir meno tarpininkas. Meno prekybos agentai atsirenka menininkus, skatina novatoriškas vertybes, rengia parodas plačiai visuomenei ir supažindina su savo atradimais nemokius žiūrovus. Atstovaudami menininkams ir kultūros lauke kurdami daugialypius ryšius, jie yra centriniai meno pasaulio mazgai. Tačiau kiekvienam šių pasaulių būdingos savos rutinos, ritualai, simboliai ir supratimas, kokia elgsena tinkama, teisėta ar normali. Taip suprantama meno rinka yra vieta, kurioje žmogaus veiklai įtaką daro dvi prieštaringos arba konfliktuojančios logikos. Meno logika yra kokybinė, orientuota į simbolinių objektų kūrybą, o kapitalistinių rinkų logika – kiekybinė, orientuota į žmogaus veiklos suprekinimą ir vartojimą. Jos pjaunasi meno rinkoje pačiais keisčiausiais pavidalais.

Pamokanti istorija. Žaidimų imperijos magnatas Steve’as Wynnas įsigijo Pablo Picasso tapybos kūrinį „Sapnas“ už 60 mln. dolerių, tačiau 2006 m. nusprendė jį parduoti finansų makleriui Stevenui A. Cohenui jau už 135 mln. dolerių. Norėdamas pasigirti sėkmingu sandėriu sukvietė draugus ir smarkiai gestikuliuodamas alkūne pradūrė sapnuojančios P. Picasso mylimosios portretą. Kilo panika, kūrinys iš karto nuvertėjo 54 milijonais, tačiau trumpam. 2013 m. tas pats S. A. Cohenas buvo priverstas už šį istorijomis ir gandais apipintą kūrinį sumokėti jau 155 mln. dolerių. Kartais geriau sugadintas kūrinys. Juk tai istorija, o kur ji, ten ir simbolinės vertės šuolis.


Iš 3669 žurnalo (2018-11-29 20:58:13)
Draugai