Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24), vasaros pradžioje atidaryta ilgalaikė paroda, kurioje pirmą kartą Lietuvos visuomenė ir svečiai iš užsienio gali susipažinti su kunigaikščių Radvilų Dubingių pilies teritorijoje atrastais unikaliausiais radiniais ir jų ekspoziciją papildančiu edukaciniu pasakojimu apie Dubingių ir Biržų kunigaikščius Radvilas. 2012 m. birželio 28 d. Lietuvos dailės muziejaus ir Kultūros paveldo akademijos sukurta ekspozicija „Dubingių ir Biržų kunigaikščiai Radvilos. Faktai, ikonografija, Dubingių piliavietės archeologiniai radiniai ir didikų atminimo įamžinimo projektai“ yra ryškus bandymas visuomenei atverti išskirtinės svarbos mūsų istorijos etapą. Joje lankytojas suras ne tik Dubingių piliavietės ypatingos svarbos radinius. Paroda vaizdžiai atskleidžia Dubingių ir Biržų kunigaikščių Radvilų svarbiausius istorinius faktus, supažindina su vertingiausia ikonografija bei garsiųjų didikų palaidojimo vietos įamžinimo Dubingių piliavietėje projektais. Paroda pristatoma ir virtualiai Lietuvos dailės muziejaus svetainėje www.ldm.lt.
Kaip žinoma, 2003 m. buvo pradėti sistemingi Dubingių piliavietės archeologiniai tyrimai. 2004 m. liepos mėn. Dubingių piliavietėje, atidengtoje buvusios XVII a. evangelikų reformatų bažnyčios centrinėje dalyje, surastame grupiniame kape antropologų, istorikų, menotyrininkų ir archeologų bend­romis pastangomis identifikuoti šie Radvilų giminės atstovai: Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584), Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas; Mikalojus Radvila Juodasis (1515 02 04 Nesvyžius –­­ 1565 05 28 Vilnius, Lukiškės), LDK didysis maršalka, Vilniaus vaivada, LDK kancleris; Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė (1533–1562 Vilnius, Lukiškės), Krokuvos kašteliono ir Karūnos kanclerio Kristupo Šidloveckio ir Zofijos Targoviskos duktė, Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona; Mikalojus Radvila (apie 1546–1589, palaidotas 1590), Rudojo sūnus, LDK medžioklis ir Naugarduko vaivada; Jonušas VI Radvila (1579–1620), Rudojo vaikaitis, LDK taurininkas, Vilniaus kaštelionas, Kristupo Radvilos Perkūno ir antrosios žmonos Kotrynos Ostrogiškaitės vyriausias sūnus, ir Ana Radvilienė Sobkovna (1578 m.), Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona. Tai vienas didžiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos archeologinių ir istorinių atradimų. Už Dubingių piliavietės ir Radvilų kapavietės mokslinius kompleksinius tyrimus (2003–2009 m.), jų sklaidą ir kolektyvinę monografiją „Radvilų tėvonija Dubingiuose“ prof. dr. A. Kuncevičiui, prof. dr. R. Jankauskui ir doc. dr. R. Laužikui 2009 m. paskirta Nacionalinė mokslo pažangos premija. Atkasti bažnyčios pamatai buvo restauruoti ir užkonservuoti, įrengta nauja Radvilų palaidojimo kripta, o jų palaikams pagamintas naujas, puošnus sarkofagas, marmurinis antkapis. Lietuvos tūkstantmečio ir Dubingiuose surastų Radvilų giminės palaidojimo įprasminimą vainikavo iškilmingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Radvilų perlaidojimas Dubingiuose 2009 m. rugsėjo 5 dieną.
Dubingių piliavietėje, lygia greta su buvusios bažnyčios tyrimais, vyko ir ten buvusių Radvilų rūmų teritorijos archeologiniai kasinėjimai. Atkasti rūmai, kurių seniausioji dalis datuota XV a. pabaiga–XVI a. pradžia, buvo nedidelis, apie 17 m (R–V kryptimi) ir apie 15 m (P–Š kryptimi) dydžio, beveik kvadratinis, dviejų aukštų su rūsiais, mūrinis, gotikinio stiliaus, iš išorės netinkuotas pastatas. Išliko ir tyrimų metu buvo atidengta šio pastato laiptinė į rūmų pirmąjį aukštą, dalis pirmojo aukšto grindų, išdėtų iš keraminių plytelių, virš cilindrinio rūsio skliauto ir minėto pastato šiaurės rytiniame kampe buvusio priestato (spėjamos sargybinės, kuri vėlesniais laikais, matyt, naudota kaip virtuvė) liekanos. XVII a. pradžioje Kristupo Radvilos (1585–1640) iniciatyva rūmai rekonstruoti ir beveik du kartus padidinti. Naujojo priestato ilgis apie 11,5 m (R–V kryptimi), plotis apie 10,5 m. Palyginti plonos išorinės pastato sienos tarsi rodo, kad šis priestatas buvo tik vieno aukšto.
Dėl atkastų Radvilų rūmų tolesnio likimo teko rinktis tarp dviejų variantų: užfiksavus juos vėl užpilti žemėmis, be to, ne atkastomis griuvenomis, o atvežtiniu smėliu ar žvyru arba atkastas rūmų liekanas užkonservuoti ir šioje vietoje įrengti muziejų. Pasirinktas pastarasis variantas – virš atkastų rūmų liekanų buvo pastatytas specialus, modernus betoninis gaubtas, uždengtas žole apželdintu stogu (architektas R. Zilinskas). Muziejaus oficialus atidarymas įvyko šias metais švenčiant Liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną.
Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje –­ XVII a. viduryje kunigaikščio Jonušo Radvilos pastatytoje rezidencijoje, surengtoje ilgalaikėje parodoje pristatoma Dubingių piliavietė, buvusių XV–XVII a. bažnyčių ir rūmų archeologinių, istorinių ir antropologinių tyrimų rezultatai, tarp jų – ir vienas svarbiausių pastarojo meto Lietuvos archeologijos atradimų – Radvilų giminės palaidojimo vieta ir tenykščių archeologinių tyrimų metu rasti radiniai. XVI a. pradžios menių krosnių koklių fragmentai: pusiau cilindrinio-lovinio koklio su siužetu „Madona su kriauše“, žaliai glazūruoto puošto Vyčio herbu, kvadratinis koklis su rozetės ornamentu, karnizinis koklis, reti XV–XVI a. radiniai: auskarai, karoliukai, segės, žiedai, unikalus vaiko kape aptiktas vėrinys (ant šilkinės virvelės suverti gintariniai karoliukai, ciprėjų kriauklė ir dvi XVI a. monetos), kaulinė rašomoji priemonė – stilius, ištekinta iš kaulo šachmatų figūrėlė, auskarų liejimo forma (kalkakmenis). Itin gausi ir įvairi XVII a. koklių su Radvilų giminės herbu kolekcija. Dauguma tokių koklių dengti daugiaspalve glazūra. Visuose pavaizduotas Radvilų herbas – erelis su trimis ragais skyde. Išsiskiria dvi tokių koklių grupės: vienos jų fonas dengtas tamsiai mėlyna glazūra, kitos baltu fonu. Skirtingai vaizduojamas ir erelis: balto fono kokliuose jis žiūri heraldiškai į dešinę, o mėlyno fono – priešingai. Tarp koklių su baltu fonu aptikta fragmentų su Jonušo Radvilos inicialais. Gausi ir kitokių XVII a. koklių kolekcija. Dauguma to meto koklių buvo dengti žalia ir mėlyna glazūra ir puošti augaliniu arba geometriniu ornamentu. Iš jų išsiskiria neglazūruoti arba dengti žalia glazūra kokliai, kurie puošti augaliniu-geometriniu ornamentu, o tokių koklių cent­re – heraldinis skydas su pavaizduota karūna bei Žygimanto Augusto monograma. Tokie karaliaus monograma puošti XVII a. pradžios kokliai, pagaminti net po kelių Žygimanto Augusto mirties dešimtmečių, Radvilų rūmuose Dubingiuose, matyt, primindavo apie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto jungtuves. Eksponuojamos ir archeologų retai aptinkamos ir itin retai išliekančios puošnios XVII a. stiklo taurės. Unikali, matyt, vietinių meistrų gamybos, ir stalo lėkštė, puošta gelsvos ir žalsvos glazūros augaliniu ir geometriniu ornamentu, dugne pavaizduotas elnias, šonuose pasikartojantis keturių rugiagėlių ir keturių paukščių motyvas. Gausiausia radinių grupė – XVI–XVII a. keramika, kurios didžioji dalis dar tebelaukia restauratorių. Taip pat eksponuojami XVI a. antrosios pusės–XVII a. pradžios audinių fragmentai, kaolino pypkių dalys, diržo sagtys, adatos ir monetos.
Šie radiniai – dabarčiai atversta istorijos knyga, kurioje galime perskaityti Dubingių pilies sudėtingą ir paslaptingą likimą. Kaip žinoma, Dubingių žemė rašytiniuose istorijos šaltiniuose minima nuo XIV amžiaus. Metraštininkas Hermanas Wartbergė savo kronikoje aprašė 1334 m., 1373 m., 1375 m. Livonijos ordino žygius į Dubingių žemę. XIV–XV a. Dubingių žemė tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valda ir, matyt, buvo gana svarbi, nes tolesnė šios piliavietės raida tiesiogiai susijusi su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu. Trys datos rodo Vytauto dėmesį Dubingiams: 1415 m. Vytautas šioje pilyje surengė karaliaus Jogailos ir jo dvariškių priėmimą, 1420 m. Vytautas Dubingiuose parašė laišką Vokiečių ordino magistrui ir apie 1420 m. Vytautas Dubingių piliavietėje įkūrė ir pastatė bažnyčią. Po Vytauto mirties būsimiems šalies valdovams Dubingiai tapo nebe tokie svarbūs. Nors žinoma, kad 1449 m. Kazimieras patvirtino Vytauto privilegiją Dubingių bažnyčiai ir skyrė jai naujų valdų.
Po Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės Lietuva atsikvėpė, baigėsi šimtmečius trukęs karas, augo miestai, kilo ir tvirtėjo Vytauto įvertintos didikų giminės. Tarp tokių didikų išskirtinė vieta teko XV a. pabaigoje iškilusiai Radvilų giminei. Su jos vardu tiesiogiai susijusi ir tolesnė Dubingių piliavietės raida. Radvilų protėvis buvo Kristinas Astikas (1363–1442). Vienas jo sūnų Stanislovas pratęsė Astikų giminės šaką, o kitas sūnus Radvila (1477 m.) tapo Radvilų giminės pradininku. Radvila Astikaitis, užimdamas aukščiausius valstybės postus, sukaupė daug turtų, kuriuos paveldėjo jo vienintelis sūnus Mikalojus Radvilaitis, vadinamas Mikalojumi Radvila Senuoju (1509 m.). Jis pirmasis šioje giminėje pagal krikščionišką bajorų tradiciją iki tol įprastą Lietuvoje tėvavardį pavertė pavarde ir tapo garsiosios Radvilų giminės iškilimo pradininku. Jo sūnus Jonas tapo garsios Nesvyžiaus ir Olykos Radvilų šakos pradininku, o kitas sūnus Jurgis (1480–1541) – tokios pat garsios Dubingių ir Biržų Radvilų šakos pradininku. Jo sūnus Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584) ir duktė, būsimoji karalienė Barbora Radvilaitė (1520–1551) – bene garsiausi šios atšakos atstovai. Nesvyžiaus ir Olykos atšakoje, be kitų garsių Radvilų, ypač garsus pastarųjų pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis (1515­–1565).
Dubingių piliavietės raida XVI–XVII a. neatsiejama nuo Radvilų Dubingių ir Biržų protestantiškos atšakos. Du itin svarbūs faktai – Radvilų kunigaikščių titulas ir jų pasirinkta laidojimo vieta – liudija ypatingą Dubingių svarbą Radvilų giminei. Užimdami pagrindinius šalies postus ir valdydami daugybę žemių, pilių ir miestų, Radvilos 1547 m. iš imperatorių gautais kunigaikščių titulais save įvardijo kaip Dubingių ir Biržų kunigaikščius, patys pasirinko Dubingius kaip savo laidojimo panteoną. Žinoma, kad Dubingiuose 1547–1548 m. penkis mėnesius po slaptų jungtuvių su Žygimantu Augustu gyveno Barbora Radvilaitė. Išliko aštuoni jos rašyti laiškai karaliui. XVII a. pradžioje Jonušas Radvila (1579–1620) perstatė senąją Dubingių evangelikų reformatų bažnyčią, o jo jaunesnysis brolis Kristupas Radvila (1585–1640) sutvarkė šios bažnyčios apsidę ir po ja įrengtoje kriptoje įrengė Radvilų giminės kapavietę.
Dubingių bažnyčia ir rūmai, kaip ir dauguma Lietuvos pilių bei bažnyčių, buvo apiplėšti ir sugriauti per 1655–1665 m. karus ir suirutes. Dubingiams XVII a. pabaiga tapo nuopuolio metais ir užmaršties pradžia. Išnyko Dubingių ir Biržų Radvilų giminės atšaka. Paskutinis šios giminės atstovas Boguslavas Radvila (1620–1669) nuo 1657 m. pasitraukė gyventi į Prūsiją ir ten mirė, o paskutinė atstovė jo duktė Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–1695) po vestuvių taip pat apsigyveno užsienyje ir ten mirė. Po jos mirties visi šios giminės turtai atiteko Nesvyžiaus Radvilų atšakai. 1656 m. per karus, kaip rodo to meto aprašymai, Dubingių evangelikų reformatų bažnyčia buvo išniekinta: sudaužytas marmurinis „Dievo stalas“, sukapoti suolai ir sakykla, išdaužyti langai, pavogtas varpas, iš rūsio ištraukti Radvilų palaikai išmėtyti po bažnyčią. Po šių karų Radvilų palaikai buvo surinkti ir vėl garbingai perlaidoti, bet netrukus, prieš Šiaurės karą, bijant naujo išniekinimo, vėl paslėpti. Šįkart paslėpti taip, kad net 1734 m. jų ieškojęs Mykolas Kazimieras Radvila nebegalėjo rasti.
Paroda Vilniuje atskleidžia, kokį įspūdingą pėdsaką Radvilų giminė paliko Lietuvos istorijoje. Jų iniciatyva įkurti Biržų ir Kėdainių miestai, išliko daug jų praeitį menančių pastatų. Vieni jų –­ dabartinis Radvilų rūmų muziejus, įsikūręs Radvilo Juodojo rūmų vietoje, o išlikę rezidenciniai rūmai pastatyti XVII a. Jonušo Radvilos (1612–1655). Prikelti iš užmaršties Dubingiai, sutvarkyta bene žymiausiųjų Radvilų kapavietė, buvusių rūmų vieta. Lietuvos dailės muziejaus ir  Kultūros paveldo akademijos bendromis pastangomis Dubingių piliavietės atradimai pristatyti visuomenei. Ikonografinę medžiagą ekspozicijai skolino Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Biržų krašto muziejus „Sėla“, Baltarusijos Respublikos nacionalinis dailės muziejus. Archeologijos radinius skolino Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Parodos stendus, kurie ženkliai papildo archeologinių radinių ekspoziciją, parengė istorikas Mindaugas Šapoka. Parodai paramą skyrė AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Skrivanek vertimų biuras“, Advokatų profesinė bendrija MAQS Law Firm.
Norėtųsi, kad ir vieni puošniausių Vilniuje rezidenciniai Radvilų rūmai, kuriuose eksponuojama paroda „Dubingių ir Biržų kunigaikščiai Radvilos. Faktai, ikonografija, Dubingių piliavietės archeologiniai radiniai ir didikų atminimo įamžinimo projektai“, būtų visiškai atstatyti ir taptų Radvilų palikimą Lietuvoje vienijančiu ir populiarinančiu centru. Puikus pretekstas – artėjantys Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515­–1565), kuris, istorikų manymu, buvo vienas garsiausiųjų Lietuvos didžiavyrių, paminėjimo jubiliejiniai metai.