Robertas Narkus – tarpdisciplininio meno kūrėjas, 2022 m. atstovavęs Lietuvai Venecijos meno bienalėje, – šįkart atsiskleidžia kaip rašytojas. Šiuo metu rengiama jo knyga – savitas pasakojimas, kuriame autobiografiniai išgyvenimai, vaikystės prisiminimai ir kasdienybės detalės susipina su absurdiškomis fantazijomis, populiariosios kultūros nuorodomis ir ironišku žvilgsniu į šiuolaikinio meno pasaulį. R. Narkus nevengia juoktis iš savęs, meninių ambicijų, mitų apie kūrybą ir poreikio būti matomam, sėkmės lydimam menininkui. Tarp tikrovės ir fikcijos balansuojantys tekstai kviečia pažvelgti į menininko gyvenimą be įprasto iškilmingumo – su visu jo nerimu, prieštaravimais, komizmu ir žmogišku pažeidžiamumu. 

 

Robertas Narkus, „Gera nuotaika darbe“, 2026; 80 x 100 cm

 

Draudimas

2024 m. lapkričio 23 d.

 

Duše priešais veidrodį apžiūrinėju savo kūną. Įtraukus pilvą, dar visai ok. Psoriazės dėmės pasislėpusios po blėstančiu vasaros įdegiu. Vis dažniau prisimenu savo aukštą cholesterolį, ir jis pamažu ima kelti nerimą. Gerai, kad pavasarį apsidraudžiau investiciniu draudimu – jeigu kas nutiktų, mano šeima gautų neblogą išmoką. Reikia išgerti tų fermentuotų ryžių tablečių, nustoti valgyti kiaušinius ir pusryčiams nusipirkti avižų košės. 

Skutuosi barzdą. Šeriai krenta ant balto švediško praustuvo ir apkalkėjusio itališko krano. Kad ir kaip kruopščiai juos valyčiau, šerių vis tiek pilna, jie kaip priekaištai. 

Šiandien gal jau kokį šimtąjį kartą eisiu susitikti su menu besidominčių senjorių klubu. Papasakosiu joms istoriją apie savo išgalvotą kūrybinį metodą, kurio pavadinimas – „Aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje“. Parodysiu Powerpointo skaidres, kuriose aiškinama, kaip patekti į Venecijos bienalę. Už susitikimą gausiu šimtą penkiasdešimt eurų ir, nors ir nedidelę, bet veiksmingą dėmesio dozę. Galbūt kuri nors senjorė po susitikimo prieis prie manęs ir pasakys, kad buvo labai įdomu. 

Pasitepu kaklą žmonos uniseksiniais kvepalais, kuriuos parvežiau lauktuvių iš Londono, kai mudu buvo ištikusi santykių krizė. Poryt man sueis keturiasdešimt. Stoviu priešais savo bedugnę, kur lyg į komposto kibirą mėčiau vis naujas idėjas, ir štai dabar, tarsi košmare, visi nebaigti vienaakiai, kreivakojai kūriniai ima ropštis atgal į viršų kaip putojantis šampanas iš perpildytos taurės.

Turėčiau labiau pasistengti. Rašyti originaliau, rafinuočiau. Keltis anksčiau, be dešimt penkios, ne, geriau pusę penkių, padaryti atsilenkimų, išgerti vandens su citrinų sultimis ir tik tada kavos, ne, matyt, geriau būtų apskritai pereiti prie arbatos. O gal reikia eiti miegoti vėliau, dirbti iki vėlyvos nakties? 

Įsikišu į ausis ausines su išorės garso izoliavimo funkcija. Užtrenkiu namų duris. Groja tas pats ASAP Rocky. Tas pats gabalas, tūkstantąjį kartą. Pasirodo, išankstinis žinojimas, jau matytų serialų peržiūrėjimas, to paties veiksmo kartojimas suteikia saugumo jausmą. Nebenorime naujovių, visi žinome ir skaitome tas pačias teorijas, stebime tuos pačius menininkus ir apie viską turime vieną ir tą pačią nuomonę, formuojamą tos grupės, kuriai grupei priklausome:

 

My shades Dior, my pants velour

Create, explore, expand, conquer

I came, I saw, I came, I saw

I praise the Lord, then break the law

I take what’s mine, then take some more

It rains, it pours, it rains, it pours

 

*

 

Hiphopas savo agresyvumu prilygsta maršui. Traukitės iš kelio – tuščiu, ilgu ir baltu loftų koridoriumi, mūvėdamas plačias kelnes, eina ką tik iš Seongsu kvartalo butiko Seule grįžęs tarpdisciplininis menininkas, būsimas daktaras, esamas vyras, tėvas, sūnus, brolis, vakarėlių liūtas, klounas, bailys, tikriausiai alkoholikas, palaidūnas, tinginys, Venecijos bienalės dalyvis, šauniausiojo moksleivio konkurso trečios vietos nugalėtojas.

 

Koncertas

 

Šiandien itin aktualūs klausimai, kaip sukaupti dėmesį – jie plačiai aptariami, pradedant socialiniais tinklais ir bulvarinėmis medijomis ir baigiant moksliniais bei filosofiniais straipsniais. Šiuolaikinė biochemija siūlo daugybę priemonių, galinčių padėti greitai susikaupti.

 

Genamas nerimo ir noro rašyti daugiau, pasidalinau savo ADHD rūpesčiais su broliu, dirbančiu programuotoju vienaragyje. Nustebau sužinojęs, kad jis turi gydytojo patvirtintą ADHD diagnozę. Jų kompanija itin rūpinasi darbuotojų gerove ir efektyvumu, todėl psichologų bei kitų gydytojų paslaugos geriausiose klinikose yra įprasta atlygio paketo dalis.

Savaitę vartojęs gydytojo išrašytus vaistus, jis nusprendė jų atsisakyti dėl šalutinio poveikio. Aš paprašiau pasidalinti likučiu – norėjau išbandyti pats. Vaistai, kurių veiklioji medžiaga yra metilfenidatas (parduodamas pavadinimu „Concerta“), dažniausiai skiriami vaikams ir moksleiviams. 18 mg yra mažiausia dozė.

 

18 mg, 11.00

 

Efektas nebuvo akivaizdus – galbūt jautėsi tam tik­ras budrumas, tačiau negaliu atmesti ir placebo efekto: tikėjimas, kad esi susikaupęs, jau savaime duoda rezultatą. Nenoriu šio teksto ekspresyvumo ir intensyvumo priskirti vaistų poveikiui, bet vis dėlto kažkas jame yra kitaip. Iš pradžių mačiau mašiną su krumpliaračiais, panašią į metalinę mėsmalę – su rankena, spiraliniu velenu ir aštria žvaigždute pačiame gale. Ją dengė diskas su šešiolika angų, pro kurias lindo malamas faršas. Vėliau išardyta ir išplauta mašina, gulinti lentynoje, ėmė tirpti kaip ant šaligat­vio numesti vaniliniai ledai ant pagaliuko, o iš tos saldžios balutės ėmė ir išaugo gražus lybeskindiškas stiklinis dangoraižis, apsuptas rūkuose skendinčių tankių sengirių. Pastato stikluose atsispindėjo akinantis besileidžiančios saulės skritulys, o nuo stogo sulėtintai krito didžiulis debesį primenantis korporacijos ženklas, su savimi temp­damas ką tik jį laikiusias konstrukcijas ir elektra dar kibirkščiuojančius laidus. Ant stogo garsiai grojo muzika, bet žmonių buvo vos keletas. Dabar jie stovėjo ant atbrailos ir žiūrėjo žemyn laukdami, kol ženklas su trenksmu rėšis į įtūžusios jūros laižomas aštrias uolas. Vienas jų, išpūtęs dūmus, spriegė nuorūką.

 

Robertas Narkus, „Shoft Plower“, 2025; 80 x 100 cm

 

Suskambo telefonas, užrašas ekrane rodė, kad skambina Graikas. Taip, viską padarėme taip, kaip tarėmės. Taip, platforma, dabar visi mūsų vartotojai išlaisvinti. Šalia stovėjęs Žižka, pasičiupinėjęs nosį, grūmodamas pirštu ėmė burbėti, kad smurto prigimtis yra trejopa. Korėjietiškos išvaizdos besišypsantis filosofas su odine striuke apkabino jį per petį ir vokiškai atsakė: Finito, die Dinge sind jetzt in Gang gesetzt und können nicht mehr rückgängig gemacht werden... Reikia varyti pailsėti, kol neperdegėm, kviečiu Uberį. 

Vairuotoja buvo panaši į McKenzie Wark, bet dėl garsiai grojančios technomuzikos buvo neįmanoma suprasti, ką ji sako. Į kelią ji visai nežiūrėjo, automobilis kuo puikiausiai važiavo ir pats. Persisvėrusi per sėdynę ir ištiesusi delną, akimis ji rodė į buožgalvį. „Kaip apvalus kvadratas, supranti?!“ – šaukė ji. Koks skirtumas, kaip rašysi, tyrimas meninis, visi stabai jau seniai sugriauti, ryk, ryk, negalvok. Palaižiau jos delną, ir seilių drėgmę pajutęs gyvis nėrė tiesiai į gerklę stemple žemyn, tada susisuko mano viduriuose.  

 

18 mg, 13.00

 

Kai išlipome iš takso, jau buvo vėlus vakaras. Stikluose atsispindėjo miesto neonai. Pakilome į viršų. Durys buvo atidarytos. 

DJ Didier, aiškiai vėl pririjęs rūgšties, sėdėjo susmukęs. Kambarys staiga sušvito neoninėmis spalvomis, ir iš kampe stovinčios šiukšliadėžės lėtai sukdamasi ir ant kambario sienų mesdama nuostabius disko rutulį primenančius atspindžius iškilo lazerinė karūna, o nežinia iš kur pasigirdęs iškilmingas grigališkasis choralas paskelbė: nuo šiol tu esi šiukšlių karalius. Didier, pasiremdamas alkūnėmis, staiga atsistojo, pasitaisė nematomą karūną ir, pasiėmęs kampe stovėjusią šluotą, nekreipdamas į mus dėmesio nuėjo į šventyklą ir išvartė ten stovėjusius gintarinių karolių, megztų kojinių bei paveikslėlių prekeivių stalus, kai kuriems prekiautojams stipriai užvoždamas per nugaras. 

 

18 mg, 17.00

 

Netrukus atskrido dronai ir prisistatė romėnai su Foucault. Baksnodami ietimis, jie uždarė jį į kamerą išsiblaivyti. Šičia, ranka prisidengęs intymias vietas, visas sulysęs ir kamuojamas Edipo komplekso, sėdėjo Freudas, kartojantis, kad po Aušvico poezija yra ne­įmanoma. Nežinia iš kur atsiradusi Susan S., užvožusi jam per veidą ir prakirtusi lūpą, nutipeno basomis ir atsigulė į prašmatniomis užuolaidomis bei baldakimais išpuoštą lovą. Čia priėjęs garsus šviesiaplaukis kuratorius priklaupė ant vieno kelio, kažką pakuždėjo jai į ausį, atsisukęs į mane metė įtarų žvilgsnį ir nusišypsojo. 

Supratau, kad negaliu praleisti šio šanso, turiu pasistengti, tad įsibėgėjęs iš visų jėgų spyriau sau į veidą.

Atsimerkiau nutviekstas ryškių prožektorių šviesų viduryje scenos. Visi atsistoję plojo, o aš stovėjau visiškai nuogas. Pažvelgęs į šoną, mačiau užkulisiuose stovinčius apsauginius su elektrošokais rankose. Nesumodamas, ką daryti, nusišypsojau ir ėmiau judinti klubus. Minia pašėlo. Rankose laikiau mikrofoną. Iš padilbų žvelgdamas į ekraną supratau, kad čia karaokė, vadinasi, man reikės dainuoti. Nekenčiu karaokės! Pasigirdo paauglystėje labai gerai girdėti bytai. Skambėjo Backstreet Boys „Everybody“, bet įstoti reikiamoje vietoje man nepavyko. Mačiau, kaip minia nutyla, ir jų veiduose pradeda rodytis išgąstis. Kai kurios pirmose eilėse stovinčios paauglės delnais užsidengė burnas ir jau kilo skirstytis, tačiau aš atsikrenkščiau ir iš visų plaučių užtraukiau, nepataikydamas:

 

Am I original? Yeah

Am I the only one?

Yeah

Am I sexual?

Yeah

Am I everything you need?

You better rock your body now 

 

Balkone sėdėjęs senis atsisegė diržą, nusimovė kelnes ir, nusismaukęs apatinius, šveitė juos ant scenos. Mikliai sučiupau juos ore ir nusilenkiau, padaręs elegantišką reveransą. Iš dangaus pabiro monetos ir smulkios kupiūros. Ant nuogo kūno krintantys pinigėliai skaudžiai žeidė, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio ir rinkau juos nuo stiklinių grindų. Ten, kur ką tik stovėjau, išvydau savo basų pėdų atspaudus. Negražu, pamaniau, ir išpūtęs kvapą ant stiklo, trindamas apatiniais pėdsakus nutryniau. 

Apsauginiai pakėlė mane nuo grindų ir, ant pečių užmetę kailinius, išnešė į užkulisius, kur laukė šampanas, austrės, paslaptinga dama ir kažkur jau matytas korėjiečių kilmės vokiečių filosofas, užsikėlęs koją ant kojos. 

18 mg, 09.33

 

Kai grįžau namo, viskas buvo išvartyta ir sulaužyta: užuolaidos nuplėštos, langai ir visi veidrodžiai sudaužyti, o ant sienos nitroemale išpurkštas žodis GRAFOMANIJA. Vis dar vilkėjau kailinius. Pro išdaužtus langus krito pirmosios snaigės. Atsidarau šaldytuvą ir trukteliu šalto pieno iš plastmasinio dviejų litrų pakelio. Šiandienai užteks. Paspaudžiu SAVE GAME mygtuką. Nusiėmęs VRX akinius, atsidusęs numetu juos ant sofos.

Grįžti į tikrovę visada skausminga. Iš vaistų pakelio išspaudžiu paskutinę nuo tėvo laidotuvių užsilikusią rožinę benzo tabletę, kurių prieš išskrendant į Stokholmą kyštelėjo mama – mamos kažkaip žino, – atsargiai užsigeriu 0,33 l talpos silpno alaus skardine – žinau, kad maišyti vaistus su alkoholiu nerekomenduojama, todėl esu atsargus. Netrukus nerimas atslūgsta ir pasijuntu tarsi Billo Violos videomeno kūrinyje, kuriame žmogus plaukioja kūno temperatūros baseine nejausdamas skirtumo tarp odos ir vandens. Išsikepu šaldytų švediškų mėsos kukulių ir suvalgau juos su majonezu ir rieke popierinio batono. 

 

18 mg, 16.07

 

Staiga pajuntu, kad esu ne vienas – miegamajame kažkas knarkia. Šio garso nesumaišysiu su niekuo – taip knarkė tik tėvas. Žinau, kad nesąmonė, bet vis tiek pasiimu peilį. Ne dėl tėvo. Tiesą sakant, nežinau, kodėl. Įėjęs į miegamąjį, uždegu šviesą. Lova tuščia, joje tik netvarkingai išmėtyti mano rūbai. Pridedu ausį prie baltos sienos. Gal kaimynas? Klausydamas pajuntu, kaip mano petį švelniai paliečia moteriška ranka. Atsisuku su atkištu peiliu, bet ten nieko nėra. Užuodžiu cigarečių kvapą. Šiame bute rūkyti draudžiama. Bandau grįžti į virtuvę, pasiekti durų rankeną, bet suprantu, kad ji vis tolsta. Girdžiu virtuvėje besijuokiančius balsus, žodžių nesuprantu, bet žinau, kad kalba apie mane. Kojos ima pintis, griūnu ant grindų, peilis nuskrieja į kampą. Šliaužiu šaltu parketu. Kad ir kaip stengčiausi, atstumas iki durų nemažėja. Pro durų apačią matau kažką ateinant. Prašmatnūs juodi lakuoti batai. Durys atsidaro, ir ant slenksčio susigrūda žiūrovai. Gale matau kuratorių su direktoriumi. Publika gražiai apsirengusi, vieni rimtais veidais, kiti lyg kuždasi tarpusavyje. Kuždėjimas greitai perauga į garsų ūžesį: žmonių vis daugiau, tačiau į kambarį įeiti jie nedrįsta. Daugelis filmuoja telefonais. Nunarinęs galvą bandau pasikelti ant alkūnių, tačiau vis susmunku – toks įspūdis, kad kambarys išteptas lubrikantu. Apsiverčiu ant nugaros ir spiriuosi kojomis. Nei iš šio, nei iš to padarau žvakę, tai geriausia, ką galiu – kaip mokykloje. Toks jausmas, lyg po manimi kristų grindys, tarsi leisčiausi liftu. Lubos su „Ikea“ šviestuvu sparčiai tolsta, krentu žemyn. Viskas aplink ima temti, susisuku į embrioną. Nenoriu užsimerkti, bet labai ima miegas, ir akis užgriūva nepakeliama jėga. Kažkur tolumoje girdisi ovacijos ir skalijantys vilkšuniai.

Ryte atsibundu lovoje ir ranka siekiu telefono. Atsidarau instagramą ir matau tris tūkstančius naujų followerių, šešis šimtus šešiasdešimt keturis laikus ir krūvą emailų su užklausomis dėl interviu, tarp jų – ir tris pasiūlymus iš blue chip galerijų, norinčių man atstovauti. SMS iš draugų, kurie, man atrodo, abejojo, ar esu geras menininkas. Apsiverčiu ir apkabinu šiltą žmonos kūną. Nusišypsau ir tučtuojau susijaudinu, tačiau nenoriu jos žadinti, tad tik paglostau jos išsipūtusį pilvą, nešiojantį mūsų kūdikį. Ant lovos liuokteli katinas ir pradeda murkti. Atsikloju, pro užuolaidas plyksteli šilta saulės šviesa, ir plačiai atidarau duris į terasą su vaizdu į vandenyną. Balkone jau laukia paruošti pusryčiai. Atidengiu metalinį gaubtą norėdamas pasižiūrėti, kas viduje, iš po jo išbėga maža pelytė. Nespėju sureaguoti, kai staiga stalą užtraukia šešėlis. Treneris Nietzsche su sportiniu kostiumu abiem rankomis apverčia stalą su visomis apelsinų sultimis, blyneliais, džemo ir „Nutella“ stiklainiais bei taurėmis, jie dūžta į šipulius. Suėmęs mane už plaukų ir užlaužęs kaklą Nietzsche klausia, kodėl praleidau treniruotę. Gerai, nesvarbu, šiandien atleisiu, – paduoda man į rankas smoothie ir kelias piliules malto kordicepso, pamojuoja man priešais veidą apatiniais ir pasako, kad reikia važiuoti į galeriją. Nueinu į miegamąjį, pačiumpu nuo kėdės akinius ir šūkteliu, kad tuoj grįšiu.

Važiuojame per sodus, tiesiai per nuostabius gėlynus ir išpuoselėtą veją. Visureigio ratai prasisukinėja spjaudydami juodžemį. Sodininkui iš rankų iškrenta kauptukas. Iš žarnos bėga vanduo. 

Duris atidaro juodais frakais vilkintys apsauginiai, patikrina kišenes ir pamoja ranka – pirmyn. Lipame laiptais, einame ilgais koridoriais pro medinius auksu ir gintaru padabintus pano, vaizduojančius erotines scenas. Iš tolo matau, kad šalia švytuoklinių durų stovi Žižka. Prisigretinęs sako, kad turi svarbios informacijos, palauks. Prie ilgo ir prabangaus, galbūt raudonmedžio stalo susėdusi komisija, ant jo sudėti pigūs plastmasiniai Helovyno moliūgai. Nišose kabo Rembrandto paveikslai, apkabinėti dirbtiniais voratinkliais, o kampe sudėtos dėžės su „Javelin“ raketomis. Jie visai nekreipia dėmesio į mane ir toliau kalbasi tarpusavyje, po kelių nejaukos minučių man pasiūlo sėstis į kirpėjo kėdę. Europos Sąjungos komisijos pirmininkė prieina prie manęs, pabučiuoja mane į kaktą ir įduoda man mandariną tardama: „tu mūsų paskutinė viltis“.

Kaimynas Vaidas visada atrodydavo kietas. Jis dirbo bare, jo automobilis buvo aklinai užtamsintais stiklais. Kartais tėvai juokdavosi, kad išgėręs jis visada verkia kaip vaikas. Kartą gavome iš jo kakavos, dešimt litrų vakarietiškos „Nesquik“ kakavos plastiko kibire, tokios, kaip rodė per reklamą – su kiškiu. Mudu su broliu valgėme ją šaukštais, maišėme su grietine, barstėme ant juodos duonos, o tada man ėmė skaudėti pilvą. Iš pradžių maniau, pakentėsiu gulėdamas ant sofos – jaučiausi lepinamas ir žiūrėjau kabelinės televizijos filmukus. Tada vis dėlto nuvažiavome autobusu į ligoninę, o ten paaiškėjo, kad man apendicitas. Kai prieš operaciją uždėjo kaukę, traukiau dujas iš visų jėgų, nes bijojau atsibusti, kol mane operuos: penki, keturi, trys, du, vienas... 

Lupu mandariną. Man patinka, kad jis purus, leng­vai lupasi. Nužvelgiu mane stebinčius konsiliumo narius, kuratorius ir direktorius. Kažkodėl jie vilki baltais chalatais ir kuždasi tarpusavyje, prisidengę burnas. Metu mandarino žieveles sau po kojomis. Atsilošiu krėsle ir, žvilgtelėjęs pro langą, atsistoju nugara į juos. Apačioje jau susirinkusi minia protestuotojų skanduoja šūkius nesuprantama kalba. Jų plakatuose įrašytų žodžių įskaityti neįmanoma, kai kurie žmonės rankose laiko piešinius lyg transparantus su reikalavimais. Grupelė paauglių iš rėmų lupa Turnerio upės peizažą, kiti trypia ir šokinėja ant Monet balų, viena mergina popieriaus peiliu pjausto Picasso drobę, dar kažkas riša didžiulę Pollocko drobę tarp dviejų mašinų ruošdamiesi ją ketvirčiuoti. Ankstyvieji Goya’os piešiniai skraido blaškomi vėjo, kiti voliojasi giliame mėlyje. Muziejaus archyvuose begalė kūrinių nukabinama nuo ekspozicijos sienų ir keliauja tolyn eidami iš rankų į rankas. Skulptūros šveičiamos tiesiai į sieną, kiti kūriniai metami į vis didėjantį laužą. Vėjyje ant medžių šakų draikosi vaizdo juostos, pro langus krinta ekranai su videomeno kūriniais. Pavargusieji gurkšnoja arbatėlę iš termosų ir garsiai juokiasi, tiesia pledukus ir sėdasi žiūrėti renginio ar filmuoja telefonais. Naujai atvykę svečiai stojasi fotografuotis prie fotosienelės. Nenorėdami praleisti įvykio už tvoros būriuojasi smalsūs prašalaičiai, bandantys suprasti, ką regi. Aš irgi nesupratau, kas vyksta. Nevalingai sukryžiavau rankas. Staiga į langą atskriejo akmuo, tiesa, stiklas buvo toks storas, kad jame liko tik nedidelis įbrėžimas. Priėjęs apsaugos vadas nusivedė mane tolyn nuo lango. 

 

Ištrauka iš leidyklos „LAPAS“ rengiamos knygos 

Redagavo Aistis Žekevičius